Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

12 min.

Prieš 50 metų Jėzaus vaidmenį roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atlikęs V. Petkevičius: „Tai buvo tokia didžiulė euforija“

Aktorius Vidas Petkevičius. Evgenios Levin / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ pristato pasakojimų ciklą, nušviečiantį 1971 m. Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietiniu gūdmečiu kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

1971-ųjų pirmoji Kalėdų diena. 18 valanda vakaro. Tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė (dabartinės Vilniaus dailės akademijos biblioteka) sausakimša. Palyginti nedidelėje patalpoje susispaudę jauni žmonės griaudi euforijoje klausydamiesi rokenrolo ir bliuzo. Ant scenos – unikalus reginys, gimęs iš meilės širdies muzikai ir laisvės vėjų. Žymioji Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice’o roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ (1970 m.), kurią tuomet apie tai visai negalvodamas pirmą kartą Europoje ir antrą kartą pasaulyje ryžosi pastatyti kompozitorius Kęstutis Antanėlis (1951–2020) su bendraminčiais.

Sovietiniu gūdmečiu dainininko Vytauto Kernagio (1951–2008) inicijuotas roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetuodavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), kompozitoriui K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Jo vaikystės bičiulis Aidas Kupčinskas plokštelę su operos dainomis buvo atsisiuntęs iš Čikagos vos jai pasirodžius, taip K. Antanėlis muziką persirašė į juostinį magnetofoną.

Vaizdo pasakojimų cikle operos pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Generalinė roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ repeticija prieš premjerą Dailės institute 1971 m. gruodžio 25 d. Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotrauka
Operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ repeticija. Centre – šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotrauka
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras

Kalėdinis K. Antanėlio operos pasirodymas 1971-aisiais buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi „įžūlūs kaltininkai“ per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos. Aišku, vėliau nuo saugumo daugiau ar mažiau kai kurie nukentėjo: tardymais, pašalinimu iš mokymosi įstaigos, draudimu išvykti iš šalies.

Gruodžio 25 d. įvykusio koncerto scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas, muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus, Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai.

V. Petkevičiui – keturių oktavų pagrindinė partija

Roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ Jėzaus vaidmenį atlikusiam kino ir teatro aktoriui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Vidui Petkevičiui ši partija pasirodė tokia nuostabi, kad dainuodamas ją jautėsi, lyg pats būtų pagavęs dieviškąją dalelę, dėl to kiekviena repeticija pavykdavo vis geriau.

„Sunku net paaiškinti tą būseną – tokia ji nepaprasta, pakili, sudvasinta buvo“, – sakė aktorius.

Jėzaus vaidmenį iš pradžių labai norėjo atlikti Vytautas Kernagis, prisiminė V. Petkevičius, bet kadangi negalėjo apimti keturių oktavų, būtinų šiai partijai, K. Antanėlis buvo priverstas ieškoti kito kandidato pagrindiniam vaidmeniui.

„Ir kažkas jam pasiūlė: sako, yra pirmame kurse konservatorijoje toks aktorius, kuris gali išdainuoti visą partiją. Atėjo Antanėlis pas mane į konservatoriją, mes susipažinom, pabandėm, ir paaiškėjo, kad aš tas keturias oktavas lengvai imu, kad galėčiau dainuoti Jėzų Kristų, – pasakojo V. Petkevičius. – Dirbome labai daug, nes partijos buvo gana sunkios. Viskas prasidėjo rugsėjo mėnesį, o baigėsi gruodžio 25 dieną.

Kur tik gaudavom dviese su Kęstučiu Antanėliu prisėsti prie fortepijono, ten ir repetuodavom. Repeticijos vykdavo įvairiose vietose. Antanėlis iš tiesų buvo reiklus ir sau, ir kitiems. Ir pats darbas buvo nelengvas, bet kadangi buvom jauni, muzikalūs, viskas vyko gana lengvai. Kompozitoriaus reiklumas buvo suprantamas, nes norėta tikrai gero rezultato. Natų mes neturėjom, visa partitūra buvo daroma iš klausos, paskui gavome libretą, bet muzikinių natų nebuvo. Atskiros partijos atskiriems instrumentams atsirado grynai iš Kęstučio Antanėlio muzikalumo.“

Pagrindinės repeticijos, pasak V. Petkevičiaus, vykdavo tuometiniuose Ryšininkų kultūros rūmuose. Kas kartą jos virsdavo nedideliais nepaprastos atmosferos pasirodymais su beveik pilna sale žmonių. Repeticijose dalyvaudavo ir idėjos sumanytojas Vytautas Kernagis, dainuodavo chore ir padėdavo mintimis. Žmonės iš lūpų į lūpas perduodavo žinią apie artėjančią roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjerą.

„Premjeros dieną atsimenu didžiulę masę žmonių, kurie buvo susigrūdę kaip silkės. Laukimas buvo labai pakylėtas. Uvertiūrą, atliekamą simfoninio orkestro, mes paėmėme iš operos įrašo, o po jos jau pradėjome groti visais instrumentais, kuriuos turėjome. Viskas buvo kaip sapne, ir viskas, atrodė, taip greitai prabėgo. Kad žmonės visiškai ėjo galvom – tai absoliučiai taip. Salėje vyko toks triukšmas, kad būnant ant scenos kartais reikėdavo pačiam gerai įsiklausyti, ką dainuoji. Tai buvo tokia didžiulė euforija“, – buvimą ant scenos atliekant legendinę A. L. Webberio roko operą prisiminė aktorius V. Petkevičius.

Ar nebuvo baisu sovietmečiu elgtis taip nutrūktgalviškai? „Žinoma, bijojau. Mokiausi konservatorijoje aktoriniame. Bijojau, kad ir mano dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė gali gauti per galvą. Po to taip iš tikrųjų ir buvo. Ją tardė saugumas – ir už šią operą, ir kitus dalykus. Vieną kartą, atsimenu, ji pasakojo: mane keturias valandas tardė, tiek ištampė, kad išėjusi į gatvę nebežinojau, į kurią pusę eiti. Nebežinojau, kur mano namai. Tiesiog, sako, savo vardą pamiršau. Tiek jie mokėjo psichologiškai žmogų išsunkti.

Aš pats tais laikais buvau, kaip sakydavo, „nevyjezdnoj“ – neišvažiuojantis. Buvau padavęs pareiškimą į turistinę kelionę į Portugaliją, į Austriją, po to į Lenkiją. Man visą laiką atsakydavo: ne, ne, ne. Tiesiog buvau nepatikimas, dėl to niekur negalėjau išvažiuoti“, – pasakojo aktorius.

Vis dėlto meilė rokenrolui, bliuzui, džiazui, keliaujanti kiaurai geležinę uždangą, buvo svarbiau už viską.

„Kai išgirdom roko operos muziką, supratom – tai nuostabiausias dalykas, koks gali būti. Tiesiog visa galva pasinėrėme į muziką. Ir tik po to jau atėjo mintis, kad tai gali būti maištas, nes roko muzika tuo metu buvo absoliučiai draudžiama. Religinės temos buvo absoliučiai draudžiamos. Mums savaime viskas išėjo tarsi maištas. Tiesiog tuo metu to neakcentavome – norėjome padainuoti, pagroti labai gerą muziką“, – kalbėjo aktorius V. Petkevičius.

Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukа. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukа. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vido Petkevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos. Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras
Vilniaus dailės akademijos biblioteka (anksčiau – tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salė). Kosto Kajėno / „Vilniaus galerijos“ videopasakojimo kadras

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien