Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Lucasas Cranachas vyresnysis. „Edeno sodas“. 1530 m. Fragmentas. Wikimedia Commons nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Prieš heteroseksualumą

Alasdairas MacIntyre‘as kartą pajuokavo, kad „faktai, kaip teleskopai ar perukai džentelmenams, yra septyniolikto amžiaus išradimas“. Panašiai galima sakyti ir apie seksualinę orientaciją: heteroseksualai, kaip ir rašymo mašinėlės bei pisuarai (irgi, akivaizdu, džentelmenams), yra XIX a. septintojo dešimtmečio išradimas. Priešingai mūsų įprastiems kultūriniams nusistatymams ir to, kas dabar vadinama „orientacijų esencializmu“, melams, „gėjus“ ir „hetero“ nėra amžini absoliutai. Seksualinė orientacija yra konceptualinė schema, turinti istoriją – tamsią istoriją. Ji prasidėjo daug vėliau, nei daugelis žino, ir ji pasibaigs daug greičiau, nei daugelis mano.

Per keletą šimtmečių Vakarai po truputį apleido krikščionišką santuokinę žmogaus seksualumo suvokimo architektūrą. Tuomet, maždaug prieš šimtą penkiasdešimt metų, vakariečiai pradėjo šią seną teleologinę tradiciją keisti nauju kūriniu: absoliutistine, bet absurdiška seksualinių orientacijų taksonomija. Heteroseksualumas tapo šios fantastinės sistemos reguliuojančiu idealu, išlaikydamas visuomeninius sodomijos ir kitų seksualinių ištvirkimų draudimus, tačiau buvo atskirtas nuo prokreatyvios, gyvybei pratęsti skirtos žmogaus seksualumo prigimties.

Šiuo novatorišku požiūriu, seksualiniai aktai tarp tos pačios lyties asmenų laikytini nederamais ne dėl to, kad paniekino protingą prigimtinę mylėjimosi paskirtį – tai yra šeimą – bet todėl, kad šių veiksmų troškimas neva kyla iš bjauraus psichologinio sutrikimo. Kaip teigia queer teoretikė Hanne Blank, „ši nauja [heteroseksualumo] samprata, apkaišyta suveltu, bet įspūdingai skambančiu mirusių kalbų mišiniu, senoms ortodoksijoms suteikė naują, patrauklų būdą gyvuoti, autoritetingai teigdama, kad mokslas jas paskelbė natūraliomis, neišvengiamomis ir įgimtomis“.

Seksualinė orientacija nesuteikė tvirto pamato dorovei, kaip tikėjosi jos išradėjai – ypač pastaruoju metu. Vis dėlto daugelis konservatyviai mąstančiu krikščionių šiandien mano turį ir toliau rūpestingai puoselėti gėjų ir negėjų perskyrą, o heteroseksualumo idealo propagavimas populiariame katechizavime vis dar rodosi kaip geriausias būdas parodyti, kad mūsų moraliniai įsitikinimai yra protingi bei patrauklūs.

Šie mano bendražygiai krikščionys klysta taip griežtai laikydamiesi seksualinių orientacijų skirstymo, painiodami mūsų beprecedentę ir nesėkmingą skaistumo apologiją su jos amžinu pamatu. Mums nereikia „heteronormatyvumo“, kad apsigintume nuo ištvirkimo. Atvirkščiai, heteronormatyvumas mums trukdo.

Michaelis Foucault, netikėtas sąjungininkas, išsamiau aptaria seksualinės orientacijos kilmę knygoje „Seksualumo istorija“. Kadaise „sodomija“ reiškė tam tikrus veiksmus, kol staiga, pirmą kartą antrojoje XIX a. pusėje, šalia pasirodė terminas „homoseksualus“. Šis europietiškas neologizmas buvo vartojamas būdu, kuris šokiruotų ankstesnes kartas kaip akivaizdi kategorinė klaida, apibūdinant ne veiksmus, bet žmones – visa tai galioja ir „homoseksualo“ antrininkui bei priešingybei „heteroseksualui“.

Filosofas Michelis Foucault. AFP / „Getty Images“ nuotrauka

Devyniolikto amžiaus psichiatrai ir įstatymų leidėjai, kaip teigia Foucault, atmetė klasikinį supratimą, pagal kurį sodomiškų veiksmų „kaltininkas“ buvo „ne daugiau nei teisinis juos įvykdęs subjektas“. Kai sekuliarėjanti visuomenė nebeleido religiniams įsitikinimams tvarkyti viešojo gyvenimo, į sceną žengė pseudomokslas, bandantis vietoje religijos tapti moraliniu venerinių normų pagrindu. Kad būtų pasiektas sekuliarus seksualinis visuomeninis stabilumas, medicinos ekspertai nulipdė tai, ką Foucault aprašo kaip „natūralią sutrikimų tvarką“.

„Devyniolikto amžiaus homoseksualas tapo personažu“, „gyvenimo būdu“, „morfologija“, – rašo Foucault. Ši iškreipta psichiatrinė tapatybė, pakelta į mutantiškos „gyvybės formos“ statusą, kad saugotų mandagią visuomenę nuo jos kokčių pagedimų, po truputį prarijo visą paveiktųjų charakterį: „[Homoseksualo] visumoje nebuvo nieko, kas nebūtų paveikta jo seksualumo. Jis jame reiškėsi per visa ką: visų jo veiksmų šaknyse, nes tai buvo klastingas ir nenuilstamai aktyvus jų principas.“

Neišmintingi aristokratai, skatinę šias medicinines inovacijas, perkūrė viešosios moralės matus, pakeisdami religijos nuspalvintą žmogaus prigimtį sekuliariai saugesniu individualios aistros variantu. Dėl to jie buvo priversti tvirtą prigimtinės teisės tradiciją pakeisti „psichiatrinio normalumo“ standartu, „heteroseksualumą“ paversdami naujuoju žmogaus seksualumo normalumu. Anaiptol nestebina, kad toks miglotas normalumo standartas tapo daug skystesniu seksualinės etikos pagrindu nei klasikinė prigimtinės teisės tradicija.

Jie buvo priversti tvirtą prigimtinės teisės tradiciją pakeisti „psichiatrinio normalumo“ standartu, „heteroseksualumą“ paversdami naujuoju žmogaus seksualumo normalumu.

Bet dėmesys šiam naujajam standartui pasiekė savo – hetero- ir homoseksualumas buvo įcementuoti į populiariąją vaizduotę. „Homoseksualumas pasirodė kaip viena iš seksualumo formų, – rašo Foucault, – kai iš sodomijos veiksmo jis buvo paverstas nauja vidinės androginijos, sielos hermafroditizmo tipu. Sodomitas buvo laikinas nukrypimas; homoseksualas tapo rūšimi.“ Taigi, seksualinė orientacija pasirodo esanti ne daugiau nei trapus socialinis konstruktas, sukonstruotas stulbinamai neseniai.

Nors mūsų populiarioji kultūra kol kas – taip, kol kas – atsilieka, queer teoretikai, vis dažniau pataikantys į savo srities elitą, šiuo klausimu jau sutinka su Foucault. Tokie mąstytojai kartoja Gore‘io Vidalio LGBT eretiškus žodžius: „Iš tiesų nėra tokio dalyko kaip homoseksualus asmuo, nė kiek nelabiau nei tokio dalyko kaip heteroseksualus asmuo.“ Tiesa, griežta natūrali perskyra tarp dviejų tapatybių mūšio lauke pasirodė esanti naudinga „gėjų teisių“ aktyvistams, kaip ir pilietinių teisių eros etosui, įsivaizduojančiam tokią galios dinamiką. Bet dauguma queer teoretikų – ir kartu dauguma šiandienos humanitarinių bei socialinių mokslų akademikų – mielai sutiks, kad tokios perskyros yra ne daugiau nei vos išperėti konstruktai. Daugelis šios stovyklos narių siekia atskleisti seksualinės orientacijos klastotę ir, pasiskolinant mintį iš Nietzsche‘s, genealogiškai paaiškinti bei išardyti seksualinę orientaciją kartą ir visiems laikams.

Seksualinė orientacija pasirodo esanti ne daugiau nei trapus socialinis konstruktas, sukonstruotas stulbinamai neseniai.

Jonathanas Nedas Katzas, radikalių kairiųjų pažiūrų seksualumo istorikas, dėstęs Jeilio ir Niujorko universitetuose, subtiliai nutapo šiuolaikinį queer teorijos konsensusą knygoje „Heteroseksualumo išradimas“ (The Invention of Heterosexuality), kur teigia: „Kalbu apie heteroseksualumo istorinį išradimą, mesdamas iššūkį mūsų įprastinei amžino heteroseksualumo prielaidai, siūlydamas nestabilų, reliatyvų, istorinį pobūdį seksualumo idėjos, kurią paprastai laikome kaži kadais iškalta akmenyje.“ Toliau jis rašo: „Priešingai šiandienos bio-įsitikinimui, heteroseksualumo ir homoseksualumo dvilypumas nėra natūralus bet socialiai sukonstruotas, taigi išardomas.“

Jonathanas Katzas. Wikimedia Commons nuotrauka

Mano spėjimas – matysime, kaip šis dvilypumas nuodugniai iškonstruojamas dar mums gyviems esant. Bet, mano požiūriu, krikščioniško skaistumo gynėjai turėtų į artėjančią gėjų-hetero skirties griūtį žvelgti ne kaip į tragediją, bet kaip į galimybę. Maža to, noriu pasakyti, jog turėtume daryti, ką tik galime, kad sparčiau išsklaidytume orientacijos iliuziją savo subkultūrinėse sferose, kiek tik įmanoma.

Žinoma, kadangi esame panirę į kultūrą, kurioje šios kategorijos atrodo taip pat atitinkančios tikrovę kaip anglų kalba apskritai, išravėti žodyną ir pasaulėvaizdį nuo jų nebus lengva. Tad kodėl stengtis? Jei nepuolame į nuodėmę, negi svarbu, kad žmonės – netgi mes, krikščionys – tapatinsimės su homoseksualais ir heteroseksualais?

Visų pirma orientacijų esencializmo skirtis tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo yra konstruktas, kuris apgavikiškai bando neišsiduoti esąs konstruktas. Šios klasifikacijos tarsi persirengėliai apsimeta natūraliomis kategorijomis, pagal tipiškus jų seksualinių troškimų objektus pritaikomomis visiems žmonėms visais laikais bei visose vietose (labiau politkorektiški kotegorizuotojai įtraukia dar keletą variantų). Bandydamos pasirodyti esančios šiuo tuo daugiau nei antraeiliai devynioliktojo šimtmečio išradimai – būtent, nuo laiko nepriklausoma tiesa apie žmogaus seksualumo prigimtį – šios schemos apgaudinėja tuos, kurie patiki jų etiketėmis, laikydami šias perskyras daug vertingesnėmis, nei jos yra iš tiesų.

Orientacijų esencializmo skirtis tarp heteroseksualumo ir homoseksualumo yra konstruktas, kuris apgavikiškai bando neišsiduoti esąs konstruktas.

Antra priežastis abejoti, ar ši schema tikrai verta, idant ja remtumėmės mes, krikščionys, yra tai, kad jos įvedimas į mūsų seksualumo diskursą pastebimai nepadidino šiomis skirtimis besiremiančių žmonių moralinių ir intelektualinių dorybių. Atvirkščiai, ji atnešė tik intelektualines miglas ir moralinę netvarką.

Dėl pirmųjų – orientacijų esencializmas moralės filosofiją savo lauke padarė neįmanomą: jis pakeitė senuosius su santuoka ir žmonių giminės pratęsimu susietus skaistumo principus, neduodamas jokios alternatyvos, kuri nebūtų visiškai arbitrali. Senasis teleologinis požiūris moralės matu laikė protingą žmogaus prigimtį; seksualumo srityje tai reiškė seksualinius aktus vertinti bendrojo santuokos gėrio požiūriu, sujungiant santuokinę bendrystę bei vaikų pradėjimą ir auginimą. Naujesnė heteronormatyvi sistema negali apie tos pačios lyties sodomijos moralinį neteisingumą kalbėti remdamasi kuo nors daugiau nei sąlyginiu, principų neturinčiu žiaukčiojimo refleksu, kuris, likęs be argumentų, laikui bėgant nusilpo.

Dėl antrosios pasekmės – moralinės netvarkos – susikoncentravimas į orientaciją kontraproduktyviai nukreipė mūsų dėmesį nuo objektyvių tikslų link subjektyvių aistrų. Pavyzdžiui, jauni žmonės dabar reguliariai puola į agoniją dėl savo seksualinės orientacijos, narciziškai tyrinėdami save, bandydami atrasti savo vietą tariamai natūralioje orientacijų Veno diagramoje. Tokios obsesijos duoda gerokai daugiau karščio nei šviesos, ir paauglius – dažnai ir taip nuolat seksualiai susijaudinusius – verčia susitelkti į savo pačių seksualinio meikapo šalutines dimensijas. Tokios savęs paieškos be reikalo vargina aptinkančius savyje „homoseksualą orientaciją“ – jie prisiima tapatybę, sulipdytą pagal seksualinius troškimus, kuriems neišeina moraliai atliepti.

Susikoncentravimas į orientaciją kontraproduktyviai nukreipė mūsų dėmesį nuo objektyvių tikslų link subjektyvių aistrų.

Yra trečia priežastis, kodėl orientacijų kategorizavimo reikėtų atsisakyti – teologinė priežastis: orientacijų schema kertasi su laisve, mums duota Kristaus. Mano būsimas prioras pašvęstojo gyvenimo kelyje tėvas Hughas Barbouras, vienuolis norbertinas, šią mintį išplėtojo esė „Ar homoseksualai egzistuoja? Arba, Kur keliausime toliau?“ (Do Homosexuals Exist? Or, Where Do We Go from Here?) paskelbtame žurnale „Chronicles Magazine“. Kaip rašo tėvas prioras: „Tradicinė moralės teologija vertino veiksmus ir su nepasitenkinimu negeneralizuodavo apie šių veiksmų link vedančias tendencijas. Tai buvo palikta progų nusidėti kazuistikai ir dvasiniam vadovavimui. Jei nuodėmė būtų vagystė, ar vertinimo atspirties taškas būtų kleptomanija? Jei girtumas – alkoholizmas? Jei tinginystė – klinikinė depresija?“ Net ir ortodoksiški krikščionys, rašo jis, pasidavė įpročiui seksualinius polinkius traktuoti kaip tapatybes. Pastoracijos požiūriu, turėtume skelbti laisvę, kur Kristus padarė mus laisvus. Ar Sodomos nuodėmę laikydami prima facie nuoroda į tapatybę, prisidengdami atjauta ir jautrumu, neskatiname nusidėjėlio prisirišti prie nuodėmingo polinkio ir taip užkrauname pernelyg sunkią nešti naštą, nebent galbūt pajudintume pirštą, kad ji būtų numesta?

Orientacijų schema kertasi su laisve, mums duota Kristaus.

Žmonės, save priskiriantys „homoseksualams“, yra linkę visur kur įžvelgti progų nusidėti, keldami, prioro žodžiais, nereikalingą „gundymo dramatizavimą“. Augimas teologinėmis dorybėmis išlaisvina krikščionį, tapatinimasis su homoseksualumu tik pavergia nusidėjėlį. Jis skatina geismą, liūdną meilės karikatūrą, ragina sureikšminti gašlius troškimus. Jis augina į nusivylimą linkusią savigailą, žeidžia viltį, kuri turėtų teikti motyvaciją moralinėms dorybėms. Ir kursto stiprų „aš turiu teisę“ jausmą, kuris dažnai paneigia klusnumą tikėjimui, reikalaudamas nukarūnuoti doktrinas, kurios, rodos, represuoja „tai, kas esu iš tiesų“.

Yra sauja gražių kontrapavyzdžių šiai nuviliančiai tendencijai – žmonių, besipatinančių su „gėjais krikščionimis“, dorų bei ištikimų Bažnyčios mokymui. Bet, dėl neatimamos įtampos tarp klasikinio krikščioniško naratyvo ir modernios seksualinių orientacijų sistemos, neturėtų stebinti, kad pagyrimo vertos išskirtys, bandančios derinti šias dvi tradicijas, yra veikiau išimtys nei taisyklė.

Krikštyti homoseksualią tapatybę reiškia eiti keliu, pilnu pavojų, kurių būtų galima išvengti. Ir vis dėlto, kai kalbame apie seksualinės orientacijos dvinariškumo sukeltas blogybes, homoseksualumas nėra didžioji bėda. Tai heteroseksualumas – žinoma, išskyrus tai, kad vienas vargiai galėtų egzistuoti be kito. Pats žalingiausias orientacijų tapatybių sistemos aspektas yra tai, kad ji yra linkusi apskritai susilaikyti nuo heteroseksualų moralinio vertinimo. Homoseksualumas pririša prie nuodėmės, o heteroseksualumas apakina nuodėmei.

Pats žalingiausias orientacijų tapatybių sistemos aspektas yra tai, kad ji yra linkusi apskritai susilaikyti nuo heteroseksualų moralinio vertinimo.

Nėra jokio klausimo – tikrai yra moraliai sąmoningų „heteroseksualų“. Vis dėlto dažniausiai tapatintis su heteroseksualumu reiškia pasiskelbti, kad priklausai „normaliųjų grupei“, pagal kurią turėtų būti matuojami visi deviantiniai seksualiniai troškimai, potraukiai ir pagundos. Toks „hetero tapatinimasis“ veda į apgailėtinai nekritišką ir – tikiuosi, nė nereikia sakyti – neužsitarnautą pasitenkinimą savimi, nekalbant apie netikslų pagundų vertinimą.

Žinoma, turime modelį, normą, pagal kurią galime vertinti seksualinius nukrypimus. Bet šis modelis nėra heteroseksualumas. Turime patį Jėzų Kristų, tikrą Dievą, tikrą žmogų, parodžiusį žmogiškosios prigimties tobulumą, „visaip mėgintą, bet nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Žmogui, pasiskelbusiam heteroseksualiu, čia statyti save į Dievo vietą – kvailysčių kvailystė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiesa, kad homoseksualumą gali lydėti perdėta neviltis, priimanti nuodėmingus polinkius kaip tapatybės pagrindą ir taip implicitiškai atmetanti laisvę, kurią teikia Kristaus kraujas. Bet heteroseksualumas, su savo pretenzija būti lytinio elgesio įpročių vertinimo norma, pasižymi šiuo tuo blogiau: puikybe, šv. Tomo Akviniečio vadinama visų ydų karaliene.

(…)

Mūsų krikščionis pirmtakus šokiruotų mūsų ramybė dėl seksualinės orientacijos. Vienintelė priežastis, kodėl seksualinės orientacijos programa mums neskamba kaip pavojaus signalas, yra tai, kad nuo pat vaikystės buvome ja sistemiškai indoktrinuojami, ypač tarp mūsų esantys jauni žmonės. Bet kad turėtume ne tokią įprastą analogiją, pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei į mūsų žodyną įsibrautų kitokios kategorijos.

Žurnalas „Slate“ neseniai paskelbė straipsnį, pavadintą „Ar poliamorija yra pasirinkimas?“ (Is Polyamory a Choice?), kuriame teigė, kad šalia polinkių į vyrus ar moteris gali būti ir įgimtos, nekintančios ištikimybės ir neištikimybės siekiančios seksualinės orientacijos. Danas Savage‘as turėtų kuo didžiuotis.

Įsivaizduokite, jei žmonės, manantys, kad juos geriausiai romantiškai patenkins ištikimo seksualinio eksliuzyvizmo santykiai, pradėtų tapatinti save su „ištikimybininkais“, o tie, kuriuos traukia neriboto seksualinio palaidumo galimybės, pradėtų identifikuotis kaip „neištikimybininkai“. Ar tai mums nesukeltų sunkumų, ypač kai krikščionys vyrai ir moterys pradėtų sau lipdyti pastarąją etiketę ir net nurodyti faktą, jog yra „neištikimybininkai“, kaip nenoro tuoktis priežastį, nes niekada nebūtų pakankamai patenkinti seksualiniu gyvenimu, kuriam atiduotų save per santuokos priesaiką?

Vienintelė priežastis, kodėl seksualinės orientacijos programa mums neskamba kaip pavojaus signalas, yra tai, kad mes nuo pat vaikystės buvome ja sistemiškai indoktrinuojami, ypač tarp mūsų esantys jauni žmonės.

„Neištikimybininkas“ šiame pavyzdyje akivaizdžiai vaidina homoseksualumo vaidmenį. Bet ar galvotume apie seksualinių partnerių skaičių, ar apie jų lytį, kaip gali nešokiruoti, kai mūsų broliai ir sesės krikščionys prisiima tapatybę, kuri save atskiria nuo kitų tik vienos ypatingos rūšies gundymais nusidėti? Tai krikščioniškos laisvės priešingybė. Žinoma, mes visi puolę ir gundomi, mums visiems reikia Dievo pagalbos. Bet kol kovojame su pagundomis, Kristus Jėzus duoda mums išsilaisvinimą iš mus besisavinančių nuodėmės pančių.

Daugiau nebepriklausome savo nusižengimams. Tad kodėl kurti sau tapatybes, jų matu renkantis nuodėmę? Man nesvarbu, koks patrauklus jums atrodo seksualinis palaidumas. Jūs tikrai nesate „neištikimybininkas“. Žinoma, galime socialiai sukonstruoti kategorijas, dėl kurių toks kalbėjimas pradėtų atrodyti akivaizdžiai priimtinas ir natūralus. Bet krikščioniui taip elgtis, arba sąmoningai prisidėti prie tokios kultūrinės schemos, kai ji jau sukonstruota aplink jį, būtų rimta klaida.

Aš nesu mano nuodėmė. Nesu mano gundymas nusidėti. Jėzaus Kristaus krauju esu išvaduotas iš šios vergovės. Turėsiu visų rūšių tapatybių, tikrai, ypač mūsų beprotiškai superpsichoanalitiškais laikais. Bet galų gale nė viena iš šių tapatybių neturėtų būti iš esmės nusakoma potraukiais tam, kas mane atskiria nuo Dievo.

Aš nesu mano nuodėmė.

Kita šios žurnalo „Slate“ įkvėptos hipotetinės tikrovės pusė padeda parodyti charakteringas heteroseksualumo blogybes. Nepaisant, jog pagrįstai nepritartume krikščionims, su neviltimi priskiriantiems save „neištikimybininkams“, ar nėra šio to dar absurdiškesnio bei ydingesnio prisiskiriant „ištikimybininkams“? Sakykime taip: ar faktas, kad mano erotiniai troškimai yra linkę rinktis vieną asmenį, o ne gausų kolektyvą, savaime rodo kokią nors mano neatimamą moralinę vertę? Ar jie bent rodo, kad mano troškimai yra dori, ar – manau, tai gerokai labiau tikėtina – tiesiog rodo, jog nepatiriu stiprių gundymų vienu iš gašlių piktnaudžiavimų? Kaip ir daugelis taip pavadintų „ištikimybininkų“, „heteroseksualai“ netampa skaistumo įsikūnijimais ar pavyzdžiais vien dėl to, kad išvengia šiandien madingų neskaistumo spąstų.

Vis dėlto, nepaisant visos šios schemos nelogiškumo, tariami „hetero žmonės“ vis dar yra linkę gauti daugiau visuomeninių pranašumų bei naudos, tad orientacijų schemos išmontavimas jiems yra grėsmingesnis nei „gėjams“ ar „lesbietėms“. Kaip Jenell Williams Paris iš Messiaho koledžo rašo knygoje „Seksualinės tapatybės pabaiga“ (The End of Sexual Identity), „Seksualinės etikos įžeminimas žmogiškume, o ne šiuolaikinėse seksualinių tapatybių kategorijose (…) kainuoja heteroseksualams“, nes „žaidime paverčia juos žaidėjais, o ne teisėjais.“ Dėl tos priežasties, žmonės, save laikę „heteroseksualais“, galėtų būti efektyviausi skaistumo žygyje prieš seksualinę orientaciją, aukodami savo nekrikščionišką „hetero“ saugumo antklodėlę dėl caritas in veritate (meilės tiesoje – vert. past.).

Iš kitos pusės – ar mes, krikščionys, prisidėsime prie žygio, ar ne, laikui bėgant seksualinė orientacija neišvengiamai išeis iš mados – renkamės tik, ar norime išeiti iš mados kartu su ja. Akivaizdi priežastis jos neišvengiamam nuosmukiui ir pabaigai – jausmai yra gerokai permainingesni, nei galvojo ankstyvieji psichoseksualumo pranašai ir šaukliai. Empirika rodo, kad jų griežtos, aiškios, skubotos kategorijos yra radikaliai nepakankamos.

Antroji neišvengiamo orientacijų schemos žlugimo priežastis – šios „hetero“ bei „homo“ kategorijos negali logiškai paremti seksualinių normų, kurioms palaikyti buvo sukurtos. Ankstyvieji orientacijų esencialistai nė negalėjo tvirtai išlaikyti svarbiausio savo pozicijos pastolio – nurodyti principinės priežasties preferuoti heteroseksualumą, o ne homoseksualumą. Likęs tik su paveldėtomis jautriomis ribomis, jų heteronormatyvinis matas subyrėjo, kai jo prokreatyvus, seksualumą su vaikų pradėjimu siejęs pirmtakas, teikdamas protingą pagrindą taisyklėms, sėkmingai laikėsi ne vieną amžių.

Filosofinė nesėkmė slėgė orientacijų projektą visą jo istoriją. Kadangi neadekvatus heteronormatyvinis standartas paliko į priešingą lytį nukreiptus geidulius visiškai nepaliestus, nuodėmės, seniau laikytomis mirtinomis – masturbacija, pornografija, svetimavimas, kontracepcija ir sodomija tarp vyrų bei moterų – tapo vis labiau toleruojamos. Pašalinus šiuos draudimus, savaime suprantama, toliau moraliai smerkti homoseksualius aktus pradėjo rodytis nenuoseklu, neparemta niekuo, išskyrus išankstinius nusistatymus. Orientacijų esencializmo schema, sukurta būti ugnies nepraleidžiančiu skydu nuo homoseksualių sugedimų, tapo stipriausių jų arsenalo ginklu.

Tai mus atveda prie paskutinės, galbūt labiausiai stebinančios priežasties, kodėl priartėjo seksualinės orientacijos galas: ji beveik išsėmė savo politinį naudingumą, visada turėjusį riboto galiojimo datą. Devynioliktojo amžiaus konservatorių planas orientacijų schemai atsisuko prieš juos pačius, kai tai, kas turėjo būti normatyviai nelygios psichiatrinės būklės, išsivystė į moraliai neatskiriamas psichologines tapatybes.

Nė liberalizmas beveik nebeturi ką išspausti iš orientacijų, kadangi po Romer, ir Lawrence, ir Winsdor, ir ENDA, (bylų, kurias spręsdamas JAV aukščiausiais teismas įtvirtino LGBT judėjimo darbotvarkę atitinkančius sprendimus – vert. past.) tik keletas „gėjų teisių“ reikalų liko neišspręsti. Orientacija gali dar keletą metų būti vertingu politiniu kapitalu, bet daugelis progresyvistų jau džiaugiasi, kad galėtų nurašyti absurdiškas natūralias kategorijas mitologijai ir neturėti problemų, nes jau inicijavo nesustabdomą liberalizavimo bangą, kuri risis su orientacijų schema ar be jos. Ankščiau ar vėliau queer teoretikų pranašavimai iš dramblio kaulo bokštų taps kultūrine ortodoksija.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Nors ir nujaučiu, kad daugeliui konservatyvių krikščionių mąstytojų Foucault pasirodys esąs keistas sugulovas, noriu pasakyti, jog turėtume šią radikalios kairės temą remti bei perimti entuziastingai, bet atsargiai ir tiksliai. Iš esmės turėtume džiugiai pritarti postruktūralistams queer teoretikams, kai šie energingai kritikuoja naivų orientacijų esencializmą, klaidingai laikantį „hetero“ ir „homo“ natūraliomis, neutraliomis, amžinomis kategorijomis.

Orientacija gali dar keletą metų būti vertingu politiniu kapitalu, bet daugelis progresyvistų jau džiaugiasi, kad galėtų nurašyti absurdiškas natūralias kategorijas mitologijai ir neturėti problemų.

Kai kurias iliuzijas praradęs istorizmas šiems seksualumo genealogams suteikia unikalią poziciją, leidžiančią kiaurai permatyti seksualinės orientacijos apgaules, ir nors mums, krikščionims, nereikia jų teorijų iš esmės, vis dėlto taip jau nutiko, kad šiandien jų teorinės įžvalgos gali būti mums naudingos. Ironiška, bet šitie radikalūs leftistai galbūt yra vieninteliai, galintys išgydyti aklumą, kuriuo kvailai save užkrėtėme nekritiškai perimdami heteroseksualumo ir homoseksualumo kalbėseną.

Bet nors ir galime bei turime palaikyti queer teoretikų diagnozę – kad mūsų populiarios seksualinį gyvenimą apibūdinančios kategorijos yra absurdiškos – vis dėlto negalime pasirašyti po jų siūlomu gydymo planu. Jonathanas Nedas Katzas, Hanne Blank ir daugelis šiuolaikinių queer teoretikų siekia genealogiškai paaiškinti ir nurašyti griežtą orientacijų schemą būtent todėl, kad tikisi, jog tai suteiks jiems laisvę ir galią kurti, ardyti ir perkurti savo seksualumą, kaip tik patiems atrodys tinkama.

Ironiška, bet šitie radikalūs leftistai galbūt yra vieninteliai, galintys išgydyti aklumą, kuriuo kvailai save užkrėtėme nekritiškai perimdami heteroseksualumo ir homoseksualumo kalbėseną.

Jie nori tuos trupančius konstruktus nugriauti ne tam, kad sukonstruotų ką nors geresnio vietoje jų – ar galbūt iš naujo atrastų tarp griuvėsių – bet todėl, jog tikisi taip pasiekti dar aukštesnį seksualinio libertinizmo laispnį, nei turime šiandien, net jei tai reikš propaguoti apgailėtiną seksualinį nihilizmą. Perfrazuojant Dostojevskį – šie radikalai norėtų tikėti, kad, jei orientacija neegzistuoja, viskas yra leidžiama.

Krikščionis, žinoma, negali sekti jų šiuo varganu keleliu. Bet, manau, krikščionis negali būti patenkintas ir šiandienos apgavikiška, pasmerkta orientacijų taksonomija. Atsiminkite mano žodžius: ilgai netrukus queer teoretikai padarys savo, išmontuos šitą daiktą. Net mūsų populiariojoje kultūroje pradeda rodytis tokių ženklų. Nuolat ilgėjantis seksualinių orientacijų meniu rodo šių tvarkingų, grynų, diskretiškų kategorijų nepakankamumą. Ir jau pažįstama tapusi „hasbian“ („has been lesbian“ trumpinys, reiškia buvusią „lesbietę“, tapusią „heteroseksuale“ – vert. past.) sąvoka rodo, kad tos tapatybės yra gerokai mažiau statiškos, nei buvome linkę manyti anksčiau (pagalvokite, pavyzdžiui, apie mūsų naująją ex-homoseksualią Niujorko pirmąją ponią).

Klausimas – kas pakeis seksualinių orientacijų struktūrą, kai ji žlugs – queer teoretikų nihilistiška „tinka bet kas“ etika ar klasikinis krikščioniškas požiūris – nuo kurio visas šis projektas nukrypo – požiūris, seksualumui priskiriantis santuokinį-prokreatyvų tikslą, suvokiantis tai kaip jo organizavimo principą ir aistras vertinantis pagal prigimtį, o ne atvirkščiai?

Noriu pasakyti, kad šiandien krikščioniško skaistumo gynėjas turėtų stengtis atitraukti Bažnyčią nuo netikro erotinėmis tendencijomis paremto tapatybių absoliutizmo ir iš naujo atrasti mūsiškį antropologinį tradicinių moralinių maksimų pagrindą. Jei nenorime būti nublokšti į užmarštį kartu su modernybės orientacijų esencialistais, turime priminti pasauliui, jog mūsų požiūris į seksualinę etiką niekada iki galo nederėjo su modernia schema ir todėl, atmesdami šią schemą, nepuolame į postmodernų nihilistinį libertinizmą. Klasikinėje krikščioniškoje tradicijoje esama tvirtesnių pamatų, į kuriuos galima atsiremti. Iš tiesų, man atrodo, kad tai vienintelis atsiremti likęs dalykas.

Biblija nevadina homoseksualios orientacijos pasibjaurėtina. Joje to nė negalėtų būti, nes, kaip jau pastebėjome, Kunigų knyga yra bent keliais tūkstančiais metų senesnė už seksualinės orientacijos sąvoką. Raštas smerkia sodomiją, nepriklausomai nuo to, kas ja nusižengia ir kodėl. Ir vis dėlto, kaip jau bandžiau įrodyti šiame tekste, homoseksualumas šiandien nusipelno etiketės „bjauru“ – kaip ir heteroseksualumas.

Kiek tai liečia seksualinę moralę, pasiekėme tašką, kuriame nebeužtenka kritikuoti prastus modernybės atsakymus. Kaip mūsų Viešpats Evangelijos pasakojimuose, turime pataisyti ir stulbinamai skurdžius modernaus žmogaus klausimus. Užuot kamuodamiesi ir bandydami pasakyti, kaip reikėtų gyventi „homoseksualiam krikščioniui“ – ar, iš kitos pusės, atsakyti į dar problematiškesnį klausimą: kaip gyventi „heteroseksualiam krikščioniui“ – turėtume mokyti savo brolius ir seseris krikščionis, ypač didžiulę įtaką formavimuisi turinčiais paauglystės metais, kad šiomis kategorijomis apskritai neverta remtis.

Pasiekėme tašką, kuriame nebeužtenka kritikuoti prastus modernybės atsakymus. Kaip mūsų Viešpats Evangelijos pasakojimuose, turime pataisyti ir stulbinamai skurdžius modernaus žmogaus klausimus.

Tai neseni išradimai, visiškai svetimi mūsų tikėjimui, neadekvatūs paremiant seksualinio elgesio normas ir priešiški teisingai filosofinei antropologijai. Atėjo laikas ištrinti seksualinę orientaciją iš mūsų pasaulėvaizdžio sistemingai, kaip tik galime – žinoma, su deramai išmintingu požiūriu į visus konkrečius sudėtingus atvejus.

Jei popiežius Pranciškus teisus sakydamas, kad kontekstualizuoti mūsų moralinį diskursą būtina, kad skambėtume įtikinamai – ar apskritai suprantamai – tuomet apleisti heteronormatyvumą ir atkurti šeimyninio-teleologinio skaistumo sampratą yra vienintelis būdas adekvačiai paaiškinti krikščionišką seksualumo etiką.

Teksto autorius Michaelis W. Hannonas – filosofijos, religijos ir Viduramžių tyrimų specialistas, teisininkas, buvęs Niujorko „Thomistic institute“ redaktorius, netrukus po šio teksto publikavimo 2014-aisiais įstojęs į kontepliatyvų vienuolių norbertinų ordiną. Tekstą iš anglų kalbos vertė Augminas Petronis