Prieš kalbėdami apie homoseksualius asmenis, pirmiausia paskaitykime Katekizmą

Tiems, kas mane pažįsta, nėra paslaptis mano konservatyvios ir krikdemiškos pažiūros. Tad visiškai natūralu, kad pasisakau prieš Stambulo konvenciją (dėl joje įrašyto ideologiškai kenksmingo įdaro, bet ne dėl jos esmės – smurto) bei pasisakau prieš partnerystės institutą (esamas problemas galima išspręsti susitarimu dėl bendro gyvenimo, o keisti šeimos sampratos nematau jokios prasmės).

Tačiau pasisakyti norėčiau štai apie ką. Man, kaip homoseksualiam katalikui, besistengiančiam gyventi dorai pagal Bažnyčios mokymą, darosi labai skaudu skaitant kultūrinio karo žanrui priklausančius komentarus po straipsniais ir įrašais apie Stambulo konvenciją ir partnerystės institutą.

Skausmą kelia labai daug kas (kai kurie kairiųjų, liberaliųjų komentarai ir t. t.), tačiau labiausiai – piktinantis daugelio krikščionių, mano tikėjimo brolių ir seserų, elgesys. Aš nesuprantu, iš kur Dievo vaikai turi tiek pagiežos, pykčio, rūstybės, nemandagumo, neorumo, kurį išlieja savo komentaruose ant homoseksualių asmenų? Iš kur tokia kalėjimo leksika, rusiški keiksmažodžiai? Iš kur tokios rupūžės ir gyvatės, šokčiojančios ir besirangančios iš save krikščionimis vadinančių žmonių burnų? Kodėl kai kurios mokytojos ir kai kurie kitų inteligentiškų profesijų žmonės kultūriniame kare burnoja vulgariau nei prastuomenė? Ar iš viso taip dera elgtis krikščionimi save laikančiam žmogui? Žeminti oponentus, kitaminčius? Niekinti juos? Burnoti ir įžeidinėti? Bloga darantįjį reikia sudrausti, jam patarti. Bet negalima jo žeminti ir sadistiškai maišyti su purvu, patiems mėšlą pilant iš burnų.

Neretai skaitant tokius tradicinės šeimos gynėjų komentarus kyla dviprasmiškas jausmas. Ar komentatoriai nežino sąvokų, kurias vartoja, reikšmės? Ar jie tikrai tokie neišsilavinę? O gal šneka puikiai žinodami, ką sako, ir dezinformuoja? Tyčia įžeidinėja homoseksualius asmenis?

Juk homoseksualių asmenų yra visokių. Vieni tiki Dievą, gyvena krikščionišką gyvenimą ir iš visų jėgų stengiasi paklusti Bažnyčios mokymui. Tokie kaip aš. Ir daro tai nepaisydami savo jausmų, potraukių ir norų. Tiesiog vadovaujasi protu ir Šventosios Dvasios palytėta sąžine. Kiti nesugeba ar net nenori ir nebando susilaikyti nuo homoseksualių veiksmų ir pan. Bet ir jie yra žmonės. O kiekvienas žmogus yra nusipelnęs orumo.

Homoseksualių asmenų yra visokių. Tačiau tradicinės šeimos gynėjų komentaruose pilna generalizacijų. Pirmiausia kalbama taip, tarsi visi homoseksualai kėsinasi griauti tradicinę šeimą, visuomenę, propaguoti homoseksualizmą tarp vaikų. Tai netiesa. Tą daro tik maža dalelė homoseksualų. Toliau minėto pobūdžio komentaruose homoseksualai prilyginami pedofilams. Reiktų neužmiršti, kad tik labai maža dalis pedofilų (santykiautojai lytiniu būdu su vaikais) yra homoseksualai, o dauguma pedofilų – gana eiliniai tradicinės šeimos vyrai. Taip pat homoseksualai prilyginami pederastams. Vėlgi, pederastai (homoseksualūs asmenys, santykiaujantys lytiniu būdu su nesubrendusiais jaunuoliais, bet jau ne vaikais) sudaro tik mažą dalį visų homoseksualų.

Dar labiau skaudina, kai tradicinės šeimos gynėjai komentatoriai homoseksualius vyrus vadina ne vyrais, o moterimis ir pritaiko jiems šiaip jau moterims skirtus epitetus. Tai labai įžeidu! Ir vėlgi neatitinka tikrovės. Tik labai maža dalis homoseksualų yra transseksualai ir laiko save kitos, nei savo biologinė, lyties atstovais. Kai kurių homoseksualų elgesyje galima įžvelgti šiek tiek daugiau moterims būdingų bruožų nei heteroseksualių asmenų, tačiau vadinti juos moterimis yra labai žema. Kokia prasmė taip skaudinti visus homoseksualius asmenis?

Taip pat atkreiptinas dėmesys į homoseksualų laikymą „tais kitais“. Tarsi jie nebūtų mūsų visų broliai ir seserys. Tarsi jie būtų ne žmonės arba priklausytų kitai rasei. Taip pat keistas ir labai dažnai pasitaikantis teiginys, kad tradicinis šeimos gynėjas neturi savo aplinkoje pažįstamų homoseksualų. Dažniausiai taip nėra. Matyt, komentatorius tiesiog nežino, kad jo pažįstami, gal net bičiuliai, artimieji yra homoseksualūs. Juk polinkį į homoseksualumą turi apie 15 proc. žmonių. O tipiškas Lietuvoje polinkį į homoseksualumą turinčiojo portretas būtų: vedęs, turintis vaikų, dažnai homofobiškai šnekantis vyras, slapta nuo visuomenės gėjų pažinčių svetainėse ar „realybėje“ ieškantis meilužių ir, tiesą sakant, nemanantis, kad lytiškai santykiaudamas su kitais vyrais (pageidautina, nevedusiais) jis išduoda savo žmoną.

Beveik galiu lažintis, jog iš esmės visų aplinkoje yra tokių žmonių. Tik dažniausiai nežinote, kad jie tokie. Deja, dažnai tokie šeimos vyrai bando vesti iš doros kelio tokius asmenis kaip aš bei kitus bandančius dorai gyventi vienišus homoseksualus. Tokių vedusių homoseksualių vyrų galima sutikti pamaldose, gatvėje, socialiniuose tinkluose, bet kur. Kartais netgi man ima atrodyti, kad ne vienas labiausiai besispjaudantis ant homoseksualų pats turi polinkį į homoseksualumą, tad jo homofobija turi labai specifines priežastis. Išties jausti homoseksualų potraukį neretai atrodo didelė problema.

Polinkį į homoseksualumą turintieji dažniausiai yra labai jautrūs žmonės. Jie turi daug daugiau psichologinių ir socialinių problemų nei heteroseksualai. Jie neretai metai po metų klausinėja savęs, kodėl juos ištiko toks likimas. Daug jų nesusitaiko su savo potraukiu, nepradeda ramiai gyventi. Daug jų nuolat patiria visuomenės spaudimą, patiria netolerancijos, patyčių. Daug homoseksualų Lietuvoje turi problemų darbe dėl diskriminacijos. Ir dažnai jie yra nekalti dėl to, kad turi šį potraukį. Homoseksualumas yra labai sunkus išmėginimas.

Štai todėl Katalikų Bažnyčios katekizmo 2358 straipsnis apie homoseksualus sako: „Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti.“ Šią idėją mums visiems kovo 4 d. laidoje „Spręskite patys“ (Laisvės TV) priminė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas sakydamas (nuo 50:17; kalba netaisyta): „Jeigu mes skaitome Bažnyčios dokumentus, tą patį minėtą Katekizmą, tai tikrai prašoma tiesiog pagarbos [homoseksualams]. Jeigu kas nors tos pagarbos nesilaiko, tai taip pat nesilaiko ir Bažnyčios mokymo.“ Būtent! Nesilaiko Bažnyčios mokymo! Ar girdite, tūžmingieji komentatoriai?! Netinkamai besielgiančius homoseksualus dera ir būtina pamokyti. Tačiau tą reikia daryti mandagiai, švelniai, maloniai.

Visgi tolerancija ir gailestingumas homoseksualams neturėtų priversti pamiršti, kad homoseksualizmas yra didelis iškrypimas, kurio „niekaip negalima pateisinti“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, str. 2357). Katalikų Bažnyčios katekizmo 2357 straipsnis sako: „Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi.“ Šitaip yra teigiama ir Biblijoje – Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 9–10; 1 Tim 1, 10. Tad toks yra Bažnyčios mokymas šiuo klausimu. Ir visi katalikai privalo tam paklusti.

Heteroseksualai visų pirma su homoseksualais privalo bendrauti broliškai ir seseriškai. O homoseksualai savo ruožtu turi ne tik gerbti savo brolius ir seseris heteroseksualus, bet ir stengtis gyventi dorai. Visi juk turime savų nuodėmių. Neverta teisti savo brolio ir sesers. Juk taip keista, kai daug heteroseksualų patys būna neištikimi savo sutuoktiniams, gyvena seksualinį gyvenimą „susidėję“, naudoja kontraceptikus, prezervatyvus, atlieka abortus, galop meluoja, persivalgo, žudo, vagia, nemoka mokesčių, nesilaiko karantino ir t. t., tačiau vis tiek bendraudami su homoseksualais save vadina „teisingais“, o homoseksualus teisia. Dažnai net nežinodami, ar konkretus homoseksualas nusideda, ar gyvena dorą gyvenimo būdą. Taip neteisinga. Ir visada verta atleisti. Pamokyti ir atleisti. Juk ir maldoje „Tėve mūsų“ sakoma: „Ir atleisk mums mūsų kaltes taip, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Dievo teisė yra atleisti. Dievo privilegija yra teisti. O homoseksualai, kaip ir visi žmonės, yra pašaukti į šventumą. Kaip rašo Katekizmo 2358 straipsnis: „Tie asmenys [homoseksualai] yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi vienyti su Viešpaties kryžiaus auka.“ 2359 straipsnis prideda: „Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniškojo tobulumo.“ Taip pat, kaip ir heteroseksualūs žmonės.

Štai todėl… Krikščionys! Broliai ir seserys! Tradicinės šeimos gynėjai! Komentatoriai! Atsibuskite! Apmąstykite, ar Jūsų komentarai yra tinkami krikščioniui, besivadovaujančiam Bažnyčios mokymu? Ar savo komentaruose nežeminate homoseksualių asmenų? O jei žeminate, po tokių komentarų eikite išpažinties juos ištrynę! Atgailaukite! Bijote, kad bus įvestas neapykantos kalbos draudimas Lietuvoje? O kodėl patys neapykantos kalbą skatinate? Kodėl ja užsiimate? Tai niekaip nesuderinama su krikščionio, Dievo vaiko, orumu.

Gerbkime save, gerbkime kitus. Nekęskime nuodėmės, bet mylėkime nusidėjėlį ir būkime pasiruošę jį, pasitaisiusį, priimti, kaip sūnaus palaidūno tėvas jį priėmė. Nepraraskime orumo kariaudami! Nepamirškime, jog Jėzus Kristus sakė (Mt 10, 34–35): „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą, Žmogaus namiškiai taps jam priešais.“ Tačiau taip pat Jėzus Kristus įsakė mylėti savo priešus.

XXI a. kultūrinis karas jau supriešino ir dar supriešins ne vieną šeimą, bendruomenę. Bet būkime orūs! Pasitikėkime Dievu ir jo skelbiama Tiesa! Kovokime už tą Tiesą!  Kovokime už krikščioniškas vertybes! Kovokime už tradicinės šeimos teises ir privilegijas! Bet darykime tai riteriškai. Pagarbiai ir su Meile.

Jūsų tikėjimo brolis Eimantas Gudas