2021 05 16

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prieš kildamas Aukštyn leidosi žemyn

Kristaus Dangun Žengimas – Atpirkimo darbo pabaiga, primenanti, jog per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Jėzus įsikūnydamas paliko Dangaus šlovę, prisiėmė kančią – kenozę, kuri liudijo, kad, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties, bus ir išaukštintas iki begalybės. Tik iš neįsivaizduojamos meilės mums Viešpats leido, kad Jo išvaizda būtų nežmoniškai sudarkyta, o Jo pavidalas nebepanašus į žmogų. Dievas Tarnas net savaip susitapatino su mūsų nuodėmėmis, nes anuomet buvo manoma, kad tie, kurie buvo pasmerkiami mirti ant kryžiaus, iš tiesų dėl savo nusikaltimų yra verti tokios bausmės.

Jėzus atėjo į mūsų daromų nuodėmių pragarą, kad, atidavęs save kaip išpirką už visus, galėtų būti daugelio išgirstas: „Ateikite visi pas mane, ir, gyvendami taip, kaip Aš jus mokiau, būsite verti manosios draugystės ir amžinybėje.“ Kai vakare maldingo sąžinės tyrimo metu, būdami malonės šviesoje, pastebime, jog mūsų tikėjimo geri darbai nustelbė pataikavimą savo silpnybėms, su Kristumi žengėme žingsnį arčiau dangaus. Bet jei kai kurie tikinčiųjų veiksmai kartais piktina kitus, nes jiems esti svarbus tik savo pačių požiūris, o ne Mokytojo ir Bažnyčios, tada lemtingam gyvenimo vakarui dar nėra pasiruošta. Juk kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės?

Tendencija pateisinti blogį kaip pasirinktą gyvenimo būdą laužo krikščioniškos tolerancijos rėmus. Neseniai Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacija (TDK) paskelbė žinomą tiesą, kad „tos pačios lyties asmenų sąjungų negalima laiminti (…). Dievas, nors niekada nepaliauja laiminęs kiekvieno savo vaiko šio pasaulio piligrimystėje, nelaimina ir negali laiminti nuodėmės“. Deja, kai kuriose Vokietijos katalikų bažnyčiose dvasininkai siūlo palaiminimą LGBT poroms, protestuodami prieš Vatikano atsisakymą pritarti tos pačios lyties asmenų partnerystėms. Tai – skaudus bei apgailėtinas reiškinys, pirmiausia liudijantis, į kokius moralinius kraštutinumus ir suirutę gali nuvesti Rašto ignoravimas ir neklusnumas Bažnyčios mokymui.

Aišku, jog kiekvieną nusidėjėlį, kaip Kristaus krauju atpirktą, Dievas myli, bet nekenčia jo daromos nuodėmės. „Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi…“ (Kun 18, 22). Bažnyčia moko ir mokys, kad visi lytiniai santykiai ne santuokoje yra nuodėmingi, o santuoka galima tik tarp vyro bei žmonos. Todėl vienos lytinės orientacijos asmenų laiminimas – mėginimas savavališkai keisti moralines normas, nes šiuo atveju palaiminimo veiksmas – ne tik artimo meilė kaip Dievo kūriniui, bet ir pritarimas nuodėmingam poelgiui, dėl kurio sunaikinimo mirė Kristus… Beje, nors Jis svetimautoją išgelbėjo nuo mirties užmėtant akmenimis, bet ją ir perspėjo: Eik ir daugiau nebenusidėk.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nuolankumo dorybės praktika yra pagrindinė mūsų būsimojo išaukštinimo Dieve sąlyga. Kaip Jėzus dėl nusižeminimo ir klusnumo Tėvui buvo labiausiai išaukštintas (plg. Fil 2, 8 – 10), taip ir tie Jo sekėjai, kurie apsisprendžia „mažėti“, tai yra tapti nekaltumu, tyrumu ir pasitikėjimu panašūs į mažus vaikus, nors, tiesa, kartais ir jie savaip susierzina, bus vieni iš didžiausių (plg. Mt 18, 4). Tokia krikščioniškosios dialektikos esmė: Dievas pasirenka tai, kas iš pažiūros, atrodo, yra pernelyg menka, silpna ar net kvaila (plg. 1 Kor 1, 27). Tik Dievas gali išlaisvinti žmogų, perdėtai pasikliaujantį vien savimi. Taigi, kas paklūsta Dievui, tam gresia išaukštinimas (plg. 1 Pt 5, 6).

Žmogui iš prigimties būdinga vaikščioti stačiomis, nes turi tiesų stuburą. Kūno tiesumas ir galva, esanti kūno viršutinėje dalyje yra priminimas, kad individas teiktų pirmumą sveikam mąstymui ir suvoktų, kad yra pašauktas savo mintis bei širdį kreipti į aukštesnius dalykus (plg. Fil 3, 14). Nuodėmė žmogų lenkia prie gėdingų dalykų, o atliktas dorybingas veiksmas sąžinei teikia ramybę ir sielai išaugina sparnus.

Jėzaus vertikali pakilimo į dangų koordinatė tapo mūsų horizontalios gyvenimo koordinatės įprasminimo pagrindu. Kai mūsų žmogiškumas susijungia su Jo dieviškumu, įgyjame kilnaus orumo, liudijančio, kad leidžiame Dievui mumyse sukurti tokį Jo atvaizdą, kuris buvo sumanytas, mums net negimus. Anuomet žmogus galėjo būti apibūdinimas kaip išbaigtas Aukščiausiojo meilės šedevras, o dabar galime sakyti, kad dėl pirmapradės nuodėmės padarinių šis genialus kūrinys dar siekia tobulumo žemėje. Kai pasieks atitinkamą jo lygį, bus paimtas į geresnį gyvenimą (plg. Lk 17, 34).

Ką tik perskaičiau Tomos Bružaitės rašinį apie šeimos gynimo maršą. Argumentuotas, drąsus bei įtaigus tekstas, iš tiesų vertas padėkos. Jis yra ne tik dovana skaitytojams, bet ir tam tikras ištikimybės liudijimas Įžengusiajam Dangun, nes kas, su tvirtu įsitikinimu skelbia tiesą (nors kai kurie a priori ir nenori jos priimti), įrodo, kad jos ištakos glūdi pačioje Tiesoje. O tai – malonė, siejama su Jėzaus išpažinėjais būsimoje dangiškojo Tėvo akivaizdoje.