2021 09 08

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios interjeras. Joannos Bożerodskos nuotrauka

2021 09 08

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.

Prieš trisdešimtį metų atgimusi Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia: praeitis ir šiandiena

Šiemet sukanka trisdešimt metų, kai tikintiesiems grąžinta Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia. Vykdant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtus restitucijos įstatymus, 1991 m. balandžio 21 d. pasirašytas šventovės grąžinimo aktas. Rugpjūčio 24 d. bažnyčią atšventino vyskupas Juozas Tunaitis, o per Šilines į Visus Šventuosius sugrįžo ilgiau nei keturias dešimtis metų slėpta ir išsaugota viena didžiausių sakralinių bažnyčios vertybių – malonėmis garsėjęs ir stebuklingu laikytas Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios paveikslas.

Šia proga – šiek tiek apie atgimusios šventovės praeitį, joje saugotas – prarastas ir išlikusias – sakraliąsias ir meno vertybes, čia veikusį karmelitų konventą, savo gyvenimu ir tarnyste su šia bažnyčia susijusias asmenybes.

Senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų bažnyčia ir vienuolynas tuometiniame miesto pakraštyje – prie pietvakarinės miesto gynybinės sienos ir neišlikusių Rūdininkų vartų, pastatytas karmelitų vienuolyno prie Šv. Jurgio bažnyčios prioro Stanislovo Koslinskio iniciatyva, funduojant Ašmenos pavieto žemvaldžiui, Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Zigmanto III Vazos sekretoriui Vaitiekui Adalbertui Chludžinskiui. 

Naujai steigiamas vienuolynas su bažnyčia anksčiausiai dokumentuose paminėti lygiai prieš keturis šimtus metų – 1621-aisiais. Sparčiausios naujos šventovės statybos į priekį pajudėjo 1624 m., o 1631 m. ji baigta statyti ir Vilniaus vyskupo A. Vainos pašventinta Visų Šventųjų titulu. Konsekruota 1632 m. Vilniaus sufragano A. B. Klongevičiaus. Tiesa, iš pradžių būta sumanymo dedikuoti šventovę šv. Albertui, taip pagerbiant vieną garsiausių senosios regulos karmelitų šventųjų – Albertą Trapanietį, o galbūt ir ieškant panašumo su fundatoriaus, kuris mirė nesulaukęs statybų pabaigos, vardu. 

Visų Šventųjų bažnyčia – viena pirmųjų barokinių bažnyčių tiek visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek jos sostinėje Vilniuje. Ankstyvesnės tėra jėzuitams priklausiusios šventovės – pirmoji baroko bažnyčia Šiaurės Rytų Europoje, iškilusi kunigaikščių Radvilų valdose Nesvyžiuje, ir Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Be to, Visų Šventųjų šventovė – tai ir ankstyviausia Vilniuje iškilusi bebokštė barokinė bažnyčia. Garsioji jos kaimynė – Šv. Teresės (Aušros Vartų) bažnyčia – keliomis dešimtimis metų jaunesnė. 

Šventovė yra Romos jėzuitų Švenčiausiojo Jėzaus Vardo, arba il Gesu, tipo, trinavė, bazilikinė, su gilia presbiterija ir dviem kupolinėmis koplyčiomis iš šonų. „Pasivaikščiojimuose po Vilnių ir jo apylinkes“ Adomas Honoris Kirkoras (Adam Honory Kirkor) nurodo, kad „bažnyčia esanti stačiakampė, dviejų tarpsnių, jos ilgis – 72, plotis – 30 uolekčių; su dviem koplyčiomis: dešinėje pusėje Skausmingosios Dievo Motinos, kairėje – Šv. Elijo.“ 

Senojo Testamento pranašą Eliją karmelitai laikė vienuolinio gyvenimo pavyzdžiu, su jo apsigyvenimu Karmelio kalne tradiciškai siedami savo vienuolijos ištakas. Tuo vienuolija skiriasi, pavyzdžiui, nuo pranciškonų arba dominikonų, kurių įkūrėjai šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Dominykas Guzmanas buvo krikščioniškajame pasaulyje labai žinomos savo laikotarpio istorinės asmenybės.

Polichromuotų medinių pirmųjų Karmelio atsiskyrėlių ir karmelitų vienuolijos pradininkais laikomų šv. Elijo bei jo mokinio šv. Eliziejaus statulų būta ir bažnyčios frontone. Senųjų statulų likimas ir buvimo vieta šiandien nežinoma, tačiau žymiausio tarpukario Vilniaus fotografo Jano Bułhako darytose nuotraukose bažnyčios frontone matyti cementinės minėtų Senojo Testamento pranašų statulų kopijos, šiandien atsidūrusios bažnyčios interjere, po vargonų choru. 

Pranašas Elijas pavaizduotas su jam būdingu simboliu – liepsnojančiu kalaviju. Šio simbolio esama ir karmelitų ordino herbe, kuriuo kadaise buvo paženklinti bažnyčios navos pilioriai. Deja, šiandien buvusius bažnyčios šeimininkus – karmelitus – menantys ženklai, kaip ir sienų bei skliautų freskų tapyba, slepiama tinko sluoksnio.

Netrukus po jos pastatymo Visų Šventųjų bažnyčia, kaip ir daugelis miesto pastatų, buvo apgriauta per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos karą su Rusija. Nors stovėjusi strateginėje vietoje – prie miesto sienos ir į jį vedusių Rūdininkų vartų, šventovė rimčiau nenukentėjo ir netrukus buvo suremontuota. 1743 m. prie santūrios ankstyvojo baroko ir renesansines formas sujungiančios bažnyčios iš kairės pusės pristatyta su ja kiek disonuojanti penkių tarpsnių, grakščių ir dekoratyvių vėlyvojo baroko formų varpinė, atspindinti Vilniaus baroko mokyklos tradicijas ir greta Šv. Jonų bažnyčios bei Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos varpinių tapusi viena aukščiausių Senamiesčio dominančių.

Janas Bułhakas, Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje fasado viršutinė dalis (XX a. 2–3 deš.). Nuotraukoje matyti bažnyčios fasade tebestovinčios pranašų Elijo ir Eliziejaus skulptūros, šiandien atsidūrusios bažnyčios viduje. Limis.lt nuotrauka
Janas Bułhakas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vidus. Ant bažnyčios centrinės navos piliorių matyti šiandien tinko sluoksnio dengiami karmelitų ordino herbai su pranašo Elijo ženklu – liepsnojančiu kalaviju. Limis.lt nuotrauka

Bažnyčios interjeras: Jonas Kristupas Glaubicas, Martynas Knakfusas, Jonas Gotardas Berkhofas

Bažnyčios interjere, nors ir praradusiame nemažą dalį senosios įrangos po to, kai 1948 m. šventovė buvo uždaryta ir iš pradžių paversta sandėliu, o vėliau pritaikyta muziejaus reikmėms, vis dar atsispindi karmelitų dvasingumo tradicija.

1748 m. bažnyčią nusiaubus gaisrui, sunaikinusiam senąjį interjerą (keletą išlikusių jo įrenginių fragmentų ir šiandien galima pamatyti Šv. Elijo koplyčioje), 1754 m. visi altoriai, sakykla, balkonai, vienuolių choras buvo rekonstruoti vėlyvojo vilnietiško baroko stiliumi, gausiai naudojant dirbtinį marmurą ir skulptūras. 

Esama tvirtinimų, kad Visų Šventųjų bažnyčios rekonstrukcijos (kaip ir daugelio panašiu metu vykdytų kitų Vilniaus šventovių rekonstrukcijų) projekto autorius galėjęs būti unikalaus vilnietiškojo baroko kūrėjas – Jonas Kristupas Glaubicas. Iš tiesų bažnyčios interjero dekoro (pavyzdžiui, abipus didžiojo altoriaus įkomponuotų balkonėlių) stilistikoje galima įžvelgti sąsajų su kitu neabejotinai J. K. Glaubico autorystei priskiriamu kūriniu – benediktinių Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios barokiniu interjeru.

Altorius ir sakyklą puošia skulptūrinis dekoras, vaizduojantis Šventojo Rašto scenas ir įvaizdžius (Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai, Prisikėlęs Kristus, Kristus – Gerasis Ganytojas), apokrifines legendas (karmelitų šventovėse neretai sutinkamą Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvių sceną), karmelitų ordino globėjų ir šventųjų istoriją bei gyvenimo įvykius (didžiojo altoriaus viršutiniame tarpsnyje vaizduojamas pranašo Elijo ėmimas į dangų ugnies vežimu, viename iš šoninių altorių matome iš Florencijos didikų kilusios karmelitės šv. Marijos Magdalietės de Paci (Maria Maddalena dePazzi) Kristaus žaizdų ženklų (stigmų) gavimo sceną, o sakyklos stogelį puošia ekspresyvi vieno senosios regulos karmelitų labiausiai gerbiamų šventųjų – Angelo Jeruzaliečio – skulptūra su į galvą įsmeigtu kalaviju, primenančiu šventojo kankinystės istoriją).

Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios interjeras iki šventovės uždarymo 1948 m. Nuotraukoje matyti dalis šiandien sunaikintų arba po kitas Lietuvos ir Baltarusijos bažnyčias išblaškytų skulptūrų, paveikslų ir kitų interjero elementų. Warszawa.fotopolska.eu nuotrauka
Janas Bułhakas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios vidus. Nuotraukoje matyti keletas (Šv. Juozapo, Kristaus prie stulpo, Šv. Elijo) iš vienuolikos bažnyčioje buvusių paveikslų su metalo apkaustais, liudijusiais tikinčiųjų patiriamas malones. Dalis jų perkelta į Šv. Kozmos ir Damijono bažnyčią Astrave (Baltarusija). Kairėje nuotraukos pusėje matomo Šv. Juozapo altoriaus viršutiniame tarpsnyje pavaizduotas apokrifinis pasakojimas apie Švč. Mergelės Marijos ir Juozapo sužadėtuves – dažnas siužetas karmelitų ordino bažnyčių interjerų puošyboje. Limis.lt nuotrauka
Visų Šventųjų bažnyčios sakyklos fragmentas su vieno žymiausių senosios regulos karmelitų šventųjų – Angelo Jeruzaliečio – statula. Šventojo galvon įsmeigtas kalavijas simbolizuoja jo kankinystę ir mirtį. Sadeczanin.info nuotrauka

Originalus didysis bažnyčios altorius. Šiuo požiūriu Visi Šventieji tam tikra prasme primena Vilniaus katedrą, kurios didįjį altorių sudaro dvi atskiros dalys: Vikarų altorius su klasicistiniu portiku ir senasis istorinis Kapitulos altorius su tabernakuliu. Presbiterijos priešakyje esanti senoji Visų Šventųjų bažnyčios didžiojo altoriaus dalis – ankstyvesnė, barokinė, o prie galinės presbiterijos sienos įkomponuota naujesnioji – klasicistinė – iškilo tik 1787 m. Jos autorius – Vilniaus katedros statytojo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokytoju laikomas iš Lenkijos kilęs ankstyvojo klasicizmo Lietuvoje pradininkas architektas Martynas Knakfusas (Marcin Knackfus(s), Vilniuje suprojektavęs ir rekonstravęs nemažai didikų rūmų (tarp jų – Verkių dvaro oficinas), neišlikusį senąjį Žaliąjį tiltą per Nerį. Kaip ir Visų Šventųjų bažnyčios presbiterijoje, Martyno Knakfuso kūryboje jungėsi ir besiskleidžiantis klasicizmas, ir dar ženklūs pamažu praeitin nueinančio baroko motyvai. 

Apie M. Knakfuso suprojektuotą klasicistinį didįjį altorių A. H. Kirkoras rašė, jog „abipus Visų Šventųjų altoriaus stovi keturios gipso statulos, vaizduojančios keturis evangelistus; prie kitų yra 18 gipsinių ir 2 medinės figūros“ (dalis jų po 1948 m. buvo sunaikintos). 

Šiandien klasicistiniame didžiajame altoriuje tarp kolonų ir keturių evangelistų statulų kabo Vilniuje gyvenusio ir kūrusio vokiečių tapytojo Jono Gotardo Berkhofo (Johann Gotthard Berchhoff) paveikslas „Šventoji šeima su šventaisiais“. Į Visų Šventųjų bažnyčią paveikslas perkeltas iš Vilniaus katedros. Jį dailininkas 1690 m. Vilniaus kapitulos užsakymu nutapė katedros Šv. Marijos Magdalietės koplyčiai, kurioje būta ir dar dviejų, deja, neišlikusių J. Berkhofo tapytų paveikslų: „Šv. Stanislovas“ ir „Šv. Kazimieras“. 

J. G. Berkhofo sugrįžimą prie buvusių Rūdininkų vartų, į miesto pakraštį, kur kadaise netoli vienas kito veikė ne tik senosios regulos, bet ir basųjų karmelitų prie Šv. Teresės bei seserų basųjų karmeličių prie 1877 m. nugriautos Šv. Juozapo Sužieduotinio bažnyčios konventai, irgi galima laikyti simbolišku ir prasmingu. 1686 m. liepą J. G. Berkhofas buvo sudaręs sutartį paauksuoti basųjų karmeličių Šv. Juozapo bažnyčios altorių. Kai kada šiam tapytojui priskiriamas ir šios Visų Šventųjų bažnyčios kaimynystėje („Basokais“ vadintos aikštės, arba dabartinio Lazdynų Pelėdos skvero vietoje) buvusios šventovės didžiojo altoriaus karmelitiškos ikonografijos paveikslas „Šv. Teresės ekstazė“, vėliau atsidūręs Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje ir 2009 m. gruodį pražuvęs jos gaisre.

J. G. Berkhofo tapybos darbo iki uždarymo 1948 m. būta ir pačioje Visų Šventųjų bažnyčioje – tai viename iš jos altorius kabojusi, kalstyto metalo aptaisų dengiama „Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, kurią šiandien galime pamatyti perkeltą į Baltarusijoje esančią Alšėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Taigi šiandien Visų Šventųjų bažnyčia yra bene vienintelė vieta Vilniuje (dailininko autorystei dar priskiriamos penkios centrinės navos freskos Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje), kur galima gėrėtis barokine J. G. Berkhofo tapyba su jai būdinga išradinga spalvine kompozicija, šviesos ir tamsos kontrastais, figūrinių scenų puošimu gėlėmis ir vainikais.

Baigiant trumpai aptarti bažnyčios interjero dekorą, jo kaitą ir patirtus praradimus, verta paminėti, kad ir šiandien interjere išlikę 18 dirbtiniu marmuru, ryškiai dažytomis skulptūromis ir aukso spalvos puošybiniais elementais puoštų altorių, kadaise paskirtų karmelitams svarbiems Švč. Mergelei Marijai Škaplierinei, šv. Juozapui, pranašui Elijui, Čenstakavo Dievo Motinai, tačiau iš iki bažnyčios uždarymo juose kabojusių 11 paveikslų su aptaisais, kurie liudijo apie tikinčiųjų patiriamas malones, sugrįžo nedaugelis. Didžioji dalis (tarp jų ir Švč. Mergelės Marijos – Karmelitų ordino globėjos, atvaizdas) tebėra Astravo Šv. Kozmos ir Damijono bažnyčioje.

Riešės Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje Vilniaus rajone iki šiol saugoma ten patekusi Visų Šventųjų bažnyčiai priklausiusi procesijų vėliava ir galbūt iš ten pat atkeliavęs procesijų kryžius ir virš tabernakulio esanti Dievo Avinėlio skulptūra. Kadaise šioje bažnyčioje būta ir Visų Šventųjų bažnyčiai priklausiusio karmelitiškos ikonografijos nešiojamo altorėlio (feretrono) su Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir šv. Juozapo atvaizdais, kuris papildė Bažnytinio paveldo muziejaus fondus. Kita vertus, viena brangiausių sakralinių šventovės vertybių sugrįžo netrukus po bažnyčios atšventinimo – 1991 m. rugsėjo 8 d.

Alšėnų (Baltarusija) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios interjeras. Viename iš dešiniosios šoninės navos altorių matyti iš Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios perkeltas Johanno Gotthardo Berchhoffo tapytas Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios paveikslas su metalo aptaisais. Mapio.net nuotrauka
Edmundas Zdanowskis, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą vaizduojantis antepediumas, iki 1948 m. puošęs vieną iš šoninių Visų Šventųjų bažnyčios altorių. Limis.lt nuotrauka
Jerzy Hoppenas, Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas su aptaisais Visų Šventųjų bažnyčioje (XX a. 4 deš.). Limis.lt nuotrauka

Malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios paveikslas

Dešiniau didžiojo Visų Šventųjų altoriaus esančiame šoniniame altoriuje šiandien kabo du bažnyčiai grąžinti senieji paveikslai: su kadaise prie karmelitų bažnyčios veikusia, popiežiaus 1763 m. balandžio 15 d. aktu įsteigta Skaistyklos Sielų gelbėjimo sodalicija (brolija) susijęs karmelitiškos ikonografijos Švč. Mergelės Marijos – Skaistyklos Sielų gelbėtojos, paveikslas, kuriame pavaizduoti ir Dievo Motiną su Kūdikiu garbinantys žymiausi senosios regulos karmelitų šventieji – kankinys Angelas Jeruzalietis ir Albertas Trapanietis, bei metalo aptaisais beveik ištisai (išskyrus atvaizdų veidus, rankas, kojas) padengtas Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios atvaizdas. Apie jį ir jaudinančią jo išgelbėjimo istoriją kiek plačiau.

Kad Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios atvaizdas ne tik nuo seno gerbtas Visų Šventųjų bažnyčioje, bet ir laikytas vienu garsiausių stebuklingųjų Dievo Motinos atvaizdų visame mieste, liudija tai, kad karmelitų ordinui priklausęs ir XVIII a. pabaigoje Vilniaus ir kitų vietovių bažnyčiose (ypač priklausiusiose karmelitams) esančių stebuklingų Švč. Mergelės Marijos paveikslų estampus kūręs Ignotas Karenga, kurį bene labiausiai išgarsino jo sukurtas Vilniaus basųjų karmelitų globoto Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo atvaizdas, vieną savo darbų skyrė būtent Visų Šventųjų bažnyčios Švč. Mergelei Marijai Angeliškajai. Pavaizdavęs angelų nešamą Dievo Motinos atvaizdą, Visų Šventųjų bažnyčią ir karmelitų vienuolyną, juosiamus 1880 m. nugriautos šventoriaus mūro tvoros su vartais, apačioje esančiame įraše lenkų kalba I. Karenga nurodė, kad tai esantis „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angeliškosios paveikslas, garsėjantis malonėmis Vilniaus tėvų karmelitų Visų Šventųjų bažnyčioje“ (Obraz NMPanny Anielskiey w Kościele wszystkich Świetych w Wilnie u XX Karmelitów Łaskami słynący).

Ignotas Karenga, Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje (Švč. Mergelė Marija Angeliškoji, XVIII a. pab. estampas). Limis.lt nuotrauka

1948 m. tapus aišku, kad bažnyčia bus uždaryta, o joje saugomas sakralusis meninis paveldas – išblaškytas arba negrįžtamai prarastas, pirmiausia ir imtasi gelbėti nuo seno malonėmis garsėjusį Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Tai, rizikuodami savo pačios saugumu, ryžosi padaryti Nepriklausomybės atkūrimo (Kovo 11-osios) Akto signataro, medicinos mokslų daktaro Medardo Čoboto (Medard Czobot) šeimos nariai, kurie, grąžinus bažnyčią tikintiesiems, išsaugotą sakralinę ir meno vertybę perdavė atsikuriančiai parapijai. Štai kaip paveikslo paslėpimo ir išsaugojimo aplinkybės aprašomos Gražinos Dagytės parengtoje M. Čoboto biografijoje: 

„Aleksandras (Medardo Čoboto tėvas – aut. past.) nenutolo nuo tėvų mokymo ir patarnaudavo netoli buvusioje Visų Šventųjų bažnyčioje. Buvo išrinktas bažnyčios komiteto pirmininku, daug bendravo su dvasininkais, ypač su minėtos šventovės klebonu Jankovskiu. Netrukus prasidėjo bažnyčių atėmimo iš tikinčiųjų metas. Liūdna žinia 1948-aisiais pasiekė ir Visų Šventųjų bažnyčios bendruomenę. Pas kunigą Jankovskį apsilankę komunistų valdžios atstovai paprašė atiduoti jiems šventovės raktus. Tą patį vakarą pas Aleksandrą Čobotą atbėgo atsarginius raktus turėjęs zakristijonas. Pranešęs apie nelaimę, jis perdavė klebono prašymą.

„Jie uždarė bažnyčią ir viską, kas joje yra, sunaikins. Altoriuje esantis Švenčiausiosios Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas yra ypatingai brangus visomis prasmėmis. Jei išdrįsite, klebonas prašo jį išgelbėti“, – zakristijono žodžius vėliau perpasakojo Medardas. Prieš tris šimtmečius bažnyčiai dovanotą brangią relikviją vyrai nutarė „išvogti“ ir paslėpti. „Taip amžiais nebus. Atėjus kitiems laikams, grąžinsite“, – kalbėjo patarnautojas.

Vyrai, pagalbon pasikvietę ir dvidešimtmetį Medardą, sutemus, apie 23 valandą, išskubėjo į bažnyčią. Buvo niūrus metas, lijo, prie netoliese atidaryto kino teatro sukinėjosi kareiviai, tačiau atsargios trijulės jie nepastebėjo. Zakristijonas paveikslą apgaubė maišu ir greitai perdavė Čobotams. Netrukus altoriuje stovėjęs meno kūrinys buvo išvežtas į sodybą prie Nemenčinės, Stražnykų kaimą, pas gerą Aleksandro draugą Juzefą (Juozą) Lakį. Švenčiausiosios Mergelės atvaizdas buvo paslėptas po grūdais. Medardas prisiminė, kaip šeima važiuodavo kasmet jo apžiūrėti.

Sovietų Sąjungoje į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui ir prasidėjus šiokiam tokiam politiniam atšilimui, Aleksandras Čobotas pasisamdė sunkvežimį ir paveikslą parsivežė į savo namus. Jis daugelį metų kabojo drėgname Čobotų butelyje – Senamiesčio pusrūsyje. Vėliau, tėvams įsigijus pusę namo Belmonte, netoli dabartinės Olandų gatvės žiedo, ir persikėlus, altoriaus paveikslas buvo paimtas kartu. Naujuose namuose buvo pakankamai vietos, todėl Švenčiausiosios Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdui buvo paskirtas atskiras kambarys. Jame Medardo tėvai įrengė altoriuką, prie kurio visada žydėdavo gyvos gėlės.

Medardas pasakojo, jog prie išvogtojo paveikslo buvo pakrikštyti ir kai kurie jo, sesers bei brolio vaikai. Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir tikintiesiems grąžinus Vilniaus arkikatedrą, pats Medardas Čobotas kreipėsi į vyskupą Julijoną Steponavičių, kad priimtų išgelbėtąjį altoriaus paveikslą. Dvasininkas paprašė neskubėti, paragino luktelėti vienus ar dvejus metelius. Pasak jo, greitai bus grąžinta ir Visų Šventųjų bažnyčia. Taip ir nutiko 1991-ųjų rudenį. Rugsėjo 8 dieną – per Šilines – tikintieji jau skubėjo į šventąsias Mišias. Jų laukė tuštutėlė bažnyčia ir žodžiais nenusakomas džiaugsmas, kai Dievo Motinos paveikslas iš Medardo Čoboto rankų grįžo į savo vietą altoriuje. Klebonas negalėjo patikėti savomis akimis. 

Švenčiausiosios Mergelės paveikslo buvo ieškota Maskvoje, svarstyta, ar jis neiškeliavo į Lenkiją. Per pačią Sumą grįžęs brangus kūrinys išspaudė ašarą ne vienam. (…) Praėjus tam tikram laikui, politikas Medardas Čobotas rašė: „Didžiuojuosi, kad, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebono kunigo Jankovskio prašymu, per 45 bolševikinės okupacijos metus, rizikuodami savo likimu, su tėvu Aleksandru, motina Konstancija ir broliu Tadeušu išsaugojome ir 1991 metų rugsėjo 8 dieną, kai bažnyčia buvo sugrąžinta tikintiesiems, mūsų šeima iškilmingai, Sumos metu, sugrąžino šiai bažnyčiai labai vertingą senovišką Švenčiausiosios Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslą.“

Manau, kad būtent apie šį ir šiandien su meile ir švelnumu iš Visų Šventųjų bažnyčios altoriaus žvelgiantį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą poetė Judita Vaičiūnaitė rašė: „Laiba geltona rožė / po Marijos atvaizdu / rugpjūčio žvakių šviesoje / Visų Šventųjų / tylioj bažnyčioj, / kai mašinos grūdas gatvėj / prie kryžgatvių tvankių / lyg upės užtvenktų.“

Malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios paveikslas šoniniame Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios altoriuje. Krzysztofo Tadej nuotrauka
Kovo 11-osios Akto signataras Medardas Čobotas (1928–2009) ir pirmasis po šventovės sugrąžinimo tikintiesiems Visų Šventųjų bažnyčios klebonas kun. prof. habil. dr. Kazimieras Meilius (1958–2017) prie Čobotų šeimos išsaugoto ir 1991 m. rugsėjo 8 d. parapijai grąžinto malonėmis garsėjančio Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios paveikslo. M. Čoboto šeimos archyvo nuotrauka, publikuota Gražinos Dargytės knygoje „Medardas Čobotas“ (Vilnius: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas, 2016 m.)

Ilgiausiai veikęs vyrų vienuolynas Vilniuje

Didžiąją dalį kvartalo greta Visų Šventųjų bažnyčios užimančiam ir bene labiausiai iš pagal Visų Šventųjų gatvę išsilenkusio korpuso atpažįstamam karmelitų vienuolynui Vilniaus vienuolijų istorijoje taip pat tenka išskirtinė vieta. 1632 m. prie baigtos statyti ir pašventintos bažnyčios pradėjo veikti senosios regulos arba observancijos karmelitų, dar vadinamų sandaluotaisiais, konventas.

Sandaluotaisiais ši karmelitų šaka vadinta siekiant juos atskirti nuo XVI a. Ispanijoje vienuoliją reformavusių Šv. Teresės Avilietės ir Šv. Kryžiaus Jono įsteigtų basųjų karmelitų, sugrįžusių prie ypatingu griežtumu pasižymėjusios pirminės Jeruzalės patriarcho Alberto 1214 m. sudarytos karmelitų regulos. Čia galima įžvelgti savotišką paradoksą, nes senosios regulos karmelitais įvardijama karmelitų atšaka laikosi kaip tik ne „senosios“, originalios, o popiežiaus Inocento IV 1247 m. suteiktos atnaujintos ir sušvelnintos regulos.

Nors Visų Šventųjų konventas nebuvo pirmoji karmelitų buveinė Vilniuje (anksčiausiai karmelitai įsikūrė prie Šv. Jurgio bažnyčios), galiausiai (1797 m. uždarius ir diecezinei kunigų seminarijai perdavus Šv. Jurgio konventą) tapo vieninteliu sostinėje, čia veikė ordino provincijos centras. Po 1831 bei 1863 m. sukilimų caro valdžiai pradėjus masiškai uždarinėti katalikiškus vienuolynus, ilgainiui Vilniuje jų apskritai teliko du: visas negandas ištvėrusi ir carinės imperijos griūties sulaukusi seserų benediktinių Šv. Kotrynos Aleksandrietės abatija bei karmelitų Visų Šventųjų konventas, į kurį po 1863 m. sukilimo sukelti vienuoliai iš uždaromų Vilniaus vyrų vienuolynų.

Praūžus Sausio sukilimu vadinamai 1863 m. insurekcijai, pačių karmelitų konvente buvo likę 17. Likusią jo gyventojų dalį sudarė vienuoliai iš panaikintų kitų ordinų vienuolynų (daugiausia – trinitoriai (8), po keletą pranciškonų ir dominikonų). Visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, medikas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų Liudvikas Čarkovskis (Ludwik Czarkowski), prisimindamas gyvenimą ir mokslo metus posukiliminiame, carinės valdžios valingai Rusijos imperijos užkampiu verčiamame Vilniuje 1867–1875 m., rašė: „Kas ketvirtį pirmo skyriaus auklėtojos parengti pensiono auklėtiniai eidavo į Visų Šventųjų bažnyčią išpažinties. Bažnyčia buvo netoliese ir dėl nuodėmklausių neturėjome problemos, nes visi išlikę vienuoliai buvo į ją suvaryti.“

Ona Soltanaitė-Römerienė, Basokų aikštė ir Visų Šventųjų bažnyčia Vilniuje (XX a. pr.). Paveiksle dailininkė pavaizdavo 1743 m. greta santūraus bažnyčios fasado iškilusią puošnių vėlyvojo baroko formų varpinę ir palei Visų Šventųjų gatvę išlenktą senosios regulos karmelitų konvento korpusą.
Janas Bułhakas, Visų Šventųjų bažnyčios kairioji šoninė nava. Navos gale matyti privilegijuotasis Skaistyklos Sielų gelbėjimo draugijos altorius su jame buvusia Nukryžiuotojo skulptūra. Limis.lt nuotrauka

Paskutinis katalikiškas vyrų vienuolynas Vilniuje likviduotas 1886 m. Prisimenant čia gyvenusius senosios regulos karmelitus ir jų puoselėtą dvasingumą, verta paminėti tai, kad Visų Šventųjų karmelitai mieste garsėjo rengiamomis procesijomis ir piligriminiais žygiais į Lietuvos globėjos – Trakų Dievo motinos – šventovę ir Vilniaus Kalvarijas. Prie karmelitų bažnyčios kaip įprasta veikė Škaplieriaus ir, kaip jau buvo minėta, Skaistyklos Sielų gelbėjimo brolijos. Pastarajai priklausė kairiosios šoninės bažnyčios navos gale buvęs privilegijuotas altorius su Nukryžiuotojo figūra, kurią prieškarinėje nuotraukoje dar spėjo įamžinti Janas Bułhakas. Šiandien jos bažnyčioje nebėra, o minėtą brolijos altorių puošia įdomios ikonografijos Išganytojo besilaukiančios Švč. Mergelės Marijos paveikslas (šis Dievo Motinos atvaizdo tipas dėl jame regimų besilaukiančios moters kūno formų kai kada įvardijamas kaip „O“ Madona; šiam tipui priskirtina ir Vilniaus pranciškonų konventualų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo („Smėlių“) bažnyčioje gerbiama Baltosios Madonos statula).

Šiandien prie Visų Šventųjų bažnyčios veikusią Skaistyklos Sielų gelbėjimo draugiją mena tik pirmiau minėtas dešiniajame šoniniame altoriuje (drauge su Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios atvaizdu) kabantis Švč. Mergelės Marijos Skaistyklos sielų gelbėtojos paveikslas. 

Net ir panaikinus karmelitų konventą, Visų Šventųjų bažnyčia nenustojo buvusi dvasinės traukos centru. Dar 1810 m. prie jos susikūrė viena didžiausių parapijų Vilniuje (1830 m. jai priklausė 12 250 parapijiečių). Būtent šioje gausioje parapijoje kilo sumanymas Vilniaus Naujamiestyje statyti naują, dalį didelės parapijos teritorijos perimsiančią Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčią, kurios projektą rengė architektas Antanas Vivulskis. Deja, bet Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčiai nebuvo lemta būti užbaigtai. Sovietinės Lietuvos Ministrų Taryba buvo nutarusi vietoj uždaromos Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios grąžinti tikintiesiems tuomet jau sandėliu paverstą Visų Šventųjų bažnyčią, tačiau šio nutarimo neįvykdė.

Nežinomas autorius, „Švč. Mergelė Marija – Skaistyklos Sielų gelbėtoja” (arba „Švč. Mergelės Marijos pagarbinimas“) Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje. Paveiksle vaizduojami Dievo Motiną su Kūdikiu adoruojantys senosios regulos karmelitų ordino šventieji – Angelas Jeruzalietis ir Albertas Trapanietis. Džiugo Ambrazevičiaus nuotrauka
XX a. pirmosios pusės devocinis paveikslėlis su Visų Šventųjų bažnyčioje privilegijuotame altoriuje, globotame Skaistyklos Sielų gelbėjimo brolijos, buvusia Nukryžiuotojo skulptūra. Mariaus Jonaičio archyvo nuotrauka

Dievo tarnų pėdsakai

Visų Šventųjų bažnyčios sienos mena ir šiandien Dievo tarnais paskelbtus čia tarnavusį kunigą Juozapą Fordoną (Józef Fordon, 1862–1927 m.) bei Šv. Faustinos Kovalskos misijos tęsėją, pirmųjų Gailestingojo Jėzaus seserų auklėtoją ir ugdytoją, mistikę ir regėtoją, palaimintojo Mykolo Sopočkos dvasinę mokinę seserį Heleną Majevską (Helena Majewska, 1902–1967 m.). 

J. Fordonas gimė Gardine bajorų Jokūbo ir Felicijos iš Lukavičių šeimoje. Tėvas buvo architektas. Vilniuje baigęs dvasinę seminariją, kunigo šventimus priėmė Kaune iš vyskupo Antano Baranausko rankų. Iš karto po šventimų paskirtas į dabartinės Baltarusijos teritorijos parapijas, 1905 m. J. Fordonas tapo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios klebonu. Caro valdžiai 1908 m. uždraudus jam vykdyti klebono pareigas, J. Fordonas apsigyveno prie Panerių kapinių Nukryžiuotojo Jėzaus koplyčios, iš kur rūpinosi Visų Šventųjų parapijos sielovada, inicijavo Rudaminos, Parudaminio, architekto Antano Vivulskio suprojektuotos Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčios Vilniuje statybą.

Rusijoje praūžus 1905 m. revoliucijai ir susilpnėjus valdžios buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse Romos katalikų bažnyčiai daromam spaudimui, J. Fordonas paskirtas Baltosios Vokės parapijos klebonu, kur, remiant vietos dvaro savininkams – grafui Hilarijui Lenskiui, jo sutuoktinei – kunigaikštytei Marijai Druckai-Liubeckai ir sūnui Vladimirui, pastatė Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo bažnyčią. 1910 m. įstojo į pranciškonų ordiną, priimdamas vienuolinį Melchioro vardą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo pranciškonų bažnyčioje Gardine. Laiduodamas savo paties gyvybe, nuo mirties bausmės išgelbėjo šnipinėjimu Rusijai vokiečių apkaltintus ugniagesius, tarp kurių buvo ir katalikų, ir stačiatikių, ir žydų.

1920 m. gegužę tapo pirmuoju brolių pranciškonų atgautojo Vilniaus konvento gvardijonu ir juo išbuvo iki 1921 m. lapkričio. Mirė šventumo opinijoje Gardine 1927 m. kovo 2 d. Laidotuvėse dalyvavo per 10 tūkstančių asmenų. Netrukus po tėvo Melchioro mirties imti kaupti liudijimai apie jo gyvenimą, tačiau pradėti beatifikacijos procesą sutrukdė Antrasis pasaulinis karas, kuriam pasibaigus Gardinas atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tik žlugus komunizmui Rytų Europoje, vėl imtasi žygių pradėti kunigo Fordono beatifikacijos procesą, apie kurio pradžią popiežius Pranciškus paskelbė 2018 m. gruodį priimtu dekretu.

Podolėje (dabartinė Ukraina) gimusi H. Majevska kartu su tėvais į Vilnių persikėlė 1924 m. Čia 1933 m. įstojo į Angelų seserų kongregaciją. Prisimindama pirmąją pažintį su šia kongregacija, H. Majevska rašė: „1933 metais Eucharistijos ratelyje prie Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios susipažinau su Janina Giedraityte. Didelį įspūdį man padarė jos apaštalavimo darbas, apgaubtas gerumo, rodomo kitoms, ypač  neturtingoms narėms, kurioms dažną sykį reikėdavo materialinės pagalbos ir dvasinės paguodos. Dosnumu, meile ir savęs išsižadėjimu ji didino Dievo šlovę, skatindama kitus puoselėti dorybes (…), lyg skeltuvu Dievo jai patikėtose sielose įžiebdavo dieviškosios meilės ugnį (…).“

Nuo vaikystės patirdama vis dažnėjančių mistinių regėjimų, kuriuose jai apsireikšdavo Jėzus Kristus, 1940 m. balandį sesuo Helena Majevska kreipėsi į kun. Mykolą Sopočką, kad šis padėtų suprasti mistines patirtis. Savo dienoraštyje, kurį galima laikyti ir savotišku vadovu po Vilniaus bažnyčias, supažindinančiu su vilnietiškojo dvasingumo tradicijomis, H. Majevska užrašė 1940 m. liepos 16-ąją – vienos svarbiausių karmelitų ordino švenčių – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos arba Škaplierinės dieną – Visų Šventųjų bažnyčioje patirto mistinio regėjimo metu Jėzaus jai pasakytus žodžius: „O, kaip mane džiugina šių žmonių ištikimybė, kaip man gera būti su jais. Pasiliksiu čia iki galo, negaliu jų apleisti. Jų ištikimybė ir meilė Man ir Mano Motinai nuginkluoja Dievo rūstybę nuodėmingam pasauliui. Negaliu neparodyti jiems savo gailestingumo.“

Atgimstančios lietuvybės židinys

Nors reikšmingiausiu XX a. pradžioje sparčiai bundančios ir stiprėjančios lietuviškos savimonės židiniu įprasta laikyti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią, svarbi vieta lietuvių tautinio atgimimo judėjimo istorijoje tenka ir Visų Šventųjų bažnyčiai, su kuria daugelį metų buvo susijęs kunigas Juozapas Kukta, įsteigus Kaišiadorių vyskupiją paskirtas pirmuoju Kaišiadorių vyskupu ordinaru.

Kunigu J. Kukta įšventintas 1898 m. gruodžio 19 d. (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 31) d. Sankt Peterburge, o 1899–1901 m. Visų Šventųjų kaimynystėje esančioje Šv. Teresės (Aušros Vartų) bažnyčioje ėjo vikaro pareigas. Vilniaus lietuviams katalikams atgavus Šv. Mikalojaus bažnyčią, kaip Šv. Jono parapijos filiją, J. Kukta 1901–1908 m. buvo jos rektorius, pradėjęs laikyti pamaldas lietuvių kalba, subūręs lietuvių giedotojų bažnytinį chorą. Visų Šventųjų parapijoje J. Kukta klebonavo nuo 1908–1922 m.

Būtent Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje 1913 m. įvyko steigiamasis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, steigusios mokyklas ir vadovavusios švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, susirinkimas. Tarp draugijos steigėjų buvo tokios lietuvių tautiniam atgimimui svarbios asmenybės kaip Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, kunigas Vladas Mironas ir daugelis kitų. J. Kukta (surinkęs daugiausia – net 21 – balsą) susirinkime buvo išrinktas pirmosios valdybos nariu, vėliau keletą kartų perrinktas draugijos kasininku, o 1917 m. išrinktas jos vicepirmininku. Draugija Vilniuje įsteigė pedagoginius kursus liaudies mokytojams rengti, įkūrė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kuri 1916–1921 m. vadinta „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija. Draugijos centras ir raštinė ilgą laiką buvo J. Kuktos vadovaujamos Visų Šventųjų parapijos bažnyčios klebonijoje.

Pragaro tarpuvartėje: žydų gelbėjimas

Vykstant Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams okupavus Vilnių, Visų Šventųjų bažnyčia ir buvęs karmelitų vienuolynas beveik tiesiogine šio žodžio prasme atsidūrė prie „pragaro vartų“. Bažnyčios pašonėje, Visų Šventųjų ir Rūdninkų gatvių sankirtoje, būta pagrindinio įėjimo į Didįjį Vilniaus getą. Ši tragiška žydų geto ir buvusios karmelitų šventovės kaimynystė taip pat savotiškai simboliška. Karmelitų, priešingai nei tokių Europoje (Italijoje, Prancūzijoje) įkurtų vienuolijų kaip dominikonai, pranciškonai ar trinitoriai, šaknys – Palestinoje.

Teigiama, kad bene garsiausias senosios regulos karmelitų šventasis Angelas Jeruzalietis buvo kilęs iš žydų šeimos, o XVI a. Ispanijoje ordiną reformavę ir basųjų karmelitų steigėjais laikomi šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas – iš į katalikybę atsivertusių Iberijos pusiasalio žydų – maranų. Žydė buvo ir viena garsiausių XX a. karmeličių, Aušvico kankinė – šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein). Geto pašonėje prigludusios ir XIX a. parapine paverstos karmelitų šventovės istorija nacių okupacijos metais susijusi ir su mėginimu gelbėti žydus. Į tai buvo įsitraukęs 1936–1944 m. čia klebonavęs ir vėliau Rusijos kalėjimuose miręs kunigas Boleslovas Sperskis (Bolesław Sperski), taip pat jau minėtas kunigas Julijanas Jankovskis (Julian Jankowski) bei kunigas Vitoldas Pietkunas (Witold Pietkun). Pastaruosius du kunigus ir Visų Šventųjų bažnyčią, kurioje jų padedamas 1941 m. liepos–lapkričio mėnesiais slapstėsi kartu su motina, atsiminimų knygoje „Miške ir scenoje“ prisiminė lenkiškai kalbėjusioje Vilniaus žydų šeimoje gimęs aktorius, dainininkas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas Stanislovas Rubinovas (1930–2013):

„Moteris, kurios bute mes slapstėmės, padėjo mano mamai įvykdyti seną ketinimą – pasikrikštyti, ir nuvedė ją pas Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios kleboną, lenkų kunigą Jankovskį. Ten sutarta, kad, išlaikę katekizmo egzaminą, mes abu būsime pakrikštyti.

Mus krikštijo bažnyčios vikaras, jaunas kunigas, pavarde Pietkun. Mamai duotas Marijos krikšto vardas, man – Stanislovo. Beje, šis lenkų šventojo vardas ir anksčiau patiko mano mamai.

Kažkoks žmogus dar apsiėmė parūpinti suklastotą pasą, žinoma, už nemažus pinigus. Iš kur atsirado pinigų, nežinau, bet mama gavo „dokumentą“ Marijos Olchowskos vardu. Mama vylėsi, kad tai mus išgelbės.

Ilgainiui paaiškėjo, kad pasas taip nemokšiškai pagamintas, jog verčiau jau nieko nerodyti, negu pateikti tokį „dokumentą“.

Mama įsidarbino didžiulės klebonijos valytoja, žinoma, be atlygio, o aš išmokau patarnauti bažnyčioje, atlikti ministranto, arba „klapčiuko“, pareigas. Kunigai mane labai vertino, nes aš vienintelis iš visų berniukų gerai išmokau Mišių ir kitų liturgijų lotyniškus tekstus ir dar žinojau, kas po ko vyksta.

Mažai kas įtarė, kad gyvename nelegaliai, net zakristijonas, kurio bute nakvojame, nežinojo, kas mes esame.

Man patiko pamaldų ritualai, skambi lotynų kalba, patarnavimo kanonai. Kerėjo vargonų muzika. Kai bažnyčia būdavo užrakinta, ieškodavau būdų, kaip prieiti prie instrumento ir, surinkus vieną, kitą akordą, žavėtis galingu jų skambesiu. 

Į mano pareigas įėjo skambinti varpais prieš pamaldas.

Visų Šventųjų bažnyčia, esanti Rūdninkų gatvėje, stovėjo prie pat geto, o varpinė – tiesiai virš pagrindinių geto vartų. Tampydamas varpų virves žiūrėdavau žemyn. Ne kartą mačiau, kaip policininkai kratė grįžtančius iš darbų kalinius ir mušė, radę kokią bulvę ar buroką.“

Verta paminėti, kad S. Rubinovo atsiminimuose minimas jį krikštijęs Visų Šventųjų bažnyčios vikaras, teologijos daktaras kunigas Vitoldas Pietkunas (Witold Pietkun), po karo atsidūręs Lenkijoje, šioje šalyje susikūrus komunistiniam režimui besipriešinančiam „Solidarumo“ (Solidarność) judėjimui, aktyviai įsitraukė į jo veiklą, stiprindamas judėjimo dalyvius dvasiniu žodžiu. „Solidarumo“ narys Kšyštofas Burekas apie kun. Vitoldo Pietkuno judėjimo dalyviams skelbtus pamokslus vėliau rašė: „Tasai ryžtingas Bažnyčios atstovo balsas, patvirtinantis mūsų kovos už žmogiškąjį orumą ir teisėtumą prasmę ir būtinybę, mus stiprino, atspindėdamas mūsų pačių mintis ir lūkesčius.“ 

***

Šiandien atgimusi Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia traukia ne tik jaukiu barokiniu interjeru, karmelitų vienuoliją menančiomis, sunkiai išsaugotomis sakralinėmis vertybėmis, bet yra ir didelės bei aktyvios parapijos šventovė.