Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Priešais nesimatantį Avinėlį

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Čia man panašu į fantastišką kadrą iš dangaus karalystės, Naujosios Jeruzalės, kaip sakoma Apreiškimo knygoje. Aišku, ne anie šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai išgelbėtųjų baltais apsiaustais, pačiame centre, priešais sostą ir Avinėlį. Šitie visi tolėliau nuo centro. Avinėlio nesimato. Rodos, nei sosto. Per Vėlinių ir Visų Šventųjų pamokslus anksčiau girdėdavai, kad danguje įvairūs amžinos laimės lygiai, sekcijos, gal panašiai kaip teatre, pagal įsigyto bilieto kainą. Gali būti. O čia fotografas įjungė savo lempą, ir išniro iš tamsybių tas šventas bažnytinis būrelis. Net atokiau esančių moterų skaros švyti tarytum aureolės.

Nuotrauka ir šiaip unikali, muziejinė. Tai kunigo Kazimiero Vasiliausko pirmųjų mišių, vadinamųjų primicijų, epizodas tėviškės bažnyčioje, Vabalninke. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Paties kunigo ranka užrašyta dedikacija „gerajam Mokytojui“ Kazimierui Matuliui nuo „dėkingo mokinio“. Spėju, kad kalba apie pradžios mokyklą kaime, o ne Biržų gimnaziją. „Savo brangiausios dienos atminimui“, – dar priduria primicijų herojus. Iš tų kelių sakinių lengva atpažinti būsimąjį monsinjorą, numylėtą, išgarbstytą kadaise daugybės žmonių, tikinčių ir netikinčių.

Dabar naujasis kunigėlis garbingai pasodintas į krėslą pirmoje eilėje, truputį pakreipęs galvą ir lyg užsisvajojęs. Jam ką tik suėjo 24-eri, minimalus amžius kunigo šventimams gauti. Šalia – parapijos klebonas skausmingu ir tauriu veidu. Du jaunikliai diakonai su dalmatikomis iš kraštų. Jiems čia lyg generalinė repeticija prieš savo pačių kunigystę, todėl abu orūs ir pasitempę. Primicijos – didelė šventė, bet nuotraukoje nerasi nė vienos šypsenos. Net klapčiukai, visada linkę dūkti prie altoriaus, dabar pilni rimtumo, sustingę. Bažnyčiai jau ateiną sunkūs laikai, kunigai įšventinami skubos tvarka, net nebaigus visų seminarijos mokslų, netaikant įprastų terminų, amžiaus cenzo. Niekas nežino, kas bus rytoj, ar veiks seminarija, ar liks bent vienas vyskupas, ar nesuims, neuždarys, neištrems. Ir jeigu pasipildo kunigijos gretos, tai jau pergalė. Paties žmogaus, kunigo, ir, svarbiausia, jį pašaukusio Kristaus. Garsiai sakyta: net jei įšventintasis rytoj pat mirtų, dangaus karalystėje būtų vienu kunigu daugiau. Visai gera teologija, ir gaila, kad jos neliko.

Monsinjoro jaunystės nuotraukų nebuvau matęs, smalsu pasižiūrėti į jo jauną veidą. Juk vėliau nesyk bus lyginamas su Vaižgantu. Gal ir tikrai jiedu, kai sulaukę žilo plauko, kiek panašūs. Bet dabar pakreipta galvelė pirmoje eilėje kažin kuo neišsiskiria. Prisiminiau, gal nelabai vietoje, savo mėgstamą romaną, Grahamo Greene’o „Galybę ir garbę“. Tarpukario Meksikoje ateistinė vienos valstijos valdžia, pasišovusi išnaikinti dvasininkų luomą, medžiojo paskutinį krašto kunigą. Jis girtuoklis ir paleistuvis, nors kunigystės vis tiek neatsisako, kažin kaip ją brangina ir vykdo. Ir vis dingsta medžiotojams iš panosės. Galop jį sugauna. Tiksliau, jis pats leidžiasi sugaunamas, kad darsyk atliktų kunigo pareigas. Paskui pilka, blanki egzekucija. „Mažasis žmogus gulėjo prie sienos kaip įprasta krūva – kažkoks menkniekis, kurį reikės sutvarkyti.“ O kai kunigų krašte jau bus nelikę, nakčia nepažįstamas liesas vyras, įkyriai barbenęs į laukujes duris, prisistatys vaikui: „Aš esu kunigas.“ Suprask: niekaip neišnaikinama padermė. Paslaptinga pirmųjų krikščionybės kankinių tąsa.

Po karo čia sugrįžęs bolševikų režimas irgi medžiojo kunigus ir vyskupus. Mūsų monsinjorą pagauti nebuvo didelio vargo. Jis nesislapstė, kitame Lietuvos pakrašty sakė suvargusiems pokario parapijiečiams poetiškus pamokslus, mokė vaikelius poterių, kalėdojo. Dar trejus metus po savo primicijų. Kol atėjo į bažnyčią atitinkami pareigūnai ir jį, mažą, jauną kunigėlį, išsivedė. Sako, paėmė visai nuo altoriaus. Apie lagerio ir tremties metus jis anais laikais yra daug pripasakojęs. Ir, žinoma, visada anuo dėkingo mokinio stiliumi. Kad niekur nebuvę tokių gražių maldų ir knygų, tokių gerų draugų kaip ten.

Paskirtas Vilniaus katedros klebonu, įsirengė zakristijoje neformalaus bendravimo kampelį. Su virduliu, sofa, gal net šaldytuvas stovėjo. Lagerių tradicija, kalinių žargonu tokie jaukūs užkaboriai buvo vadinami kildymais. Aišku, jo įpėdiniams nepatiko. Kai gulėjo prieš mirtį Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, gerbėjai plūdo lankyti su rožėmis ir „Asorti“ saldainiais. Kai tik išgirsta stuksenimą į duris, apsimeta miegantis. Kam tos rožės, jeigu jis – širdžių monsinjoras.

Tik iš tolo, pravažiuojant, esu matęs Vabalninką ir jo baltą dvibokštę bažnyčią. Jau po kunigo Vasiliausko mirties nuaidėjo per žiniasklaidą graudi istorija apie to miestelio abiturientą, pasitraukusį iš gyvenimo. Vieną dieną pasijuto esąs kitoks, varžėsi atvirai kalbėti, gal kas ir pasišaipė ar atstūmė. Visiems aplinkui, kaip visada, trūko laiko klausytis, gilintis. Anie du bokštai irgi, kaip įprasta, buvo susirūpinę kitais dalykais. Tamsūs vandenys, be vilties išplaukti. Laivelis blaškosi ir dingsta. Skaičiau to vaikinuko paliktą sąsiuvinį. Buvo mišios už jį Bernardinuose. Kalbėjomės su mama. Vis pagalvoju: o kas, jeigu monsinjoras būtų likęs savo miestelyje? 

Nežinia, gal prisikentėjusi nekalta siela, paimta dangaus karalystėn, irgi yra turtas, dalis slaptingo šventumo lobyno, kaip ir apie kunigą sakyta, jeigu jis įšventintas tuoj pat mirtų. Bet ir žiauriais pokario metais štai įjungia fotografas savo kuklų apšvietimą, ir pasaulis jau kitas, nebe tamsieji vandenys, ne gniuždanti neviltis. Rodos, bokštai tam ir statomi, tam jie aukšti ir balti, kad galėtų sušaukti visus į šviesos ratą, greta Avinėlio. Nušviestais veidais, spindinčiomis skarelėmis. Visus išvien. Ir paskubomis, tarsi minint Išėjimą iš Egipto nelaisvės, nes laikas trumpas.

Mažajam kunigui krėsle likę vos treji metai, iki 1949 m. spalio. Ir jam reikia gerte gerti fotografo uždegtą šviesą. Būti jos apakintam. Taip, kad dar nematytum Avinėlio, o tik gimtosios bažnyčios skliautą, nuo bombų suaižėjusius vitražus, žmonių minią. Kad išgirstum, kaip ten kažin kas sukosėja ir atsidūsta, kaip tankiai kvėpuoja tau į pakaušį akis nuleidęs drovusis klierikas, sujuda nenuoramos klapčiukai, traška už nugaros altoriaus žvakės, kaip girgžteli nuzulinti klauptai navose, čeža dalmatikų šilkai, suspragsi fotoaparato užraktas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien