2021 04 28

Kęstutis Miknevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prievarta brukamoms ideologijoms nepritaria ne tik tikintieji, bet ir ateistai

Kęstutis Miknevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kartais atrodo, kad diskutuojant apie translytiškumą ir panašiomis temomis yra dvi kovojančios pusės – tai tikintieji, besivadovaujantys Dieviškuoju mokymu, ir netikintieji liberalių pažiūrų atstovai. Tačiau realybė yra kiek kitokia.

Neseniai Amerikos humanistų asociacija (AHA) atsiėmė apdovanojimą, įteiktą žymiam ateistui Richardui Dawkinsui. Nujaučiu, kad, net jei jis būtų atsivertęs į tikėjimą, šis apdovanojimas nebūtų iš jo atimtas. Visgi jo kova su religiniais prietarais yra žymi ir toli siekianti. Tačiau tai, ką jis „padarė“, šiais laikais nėra taip jau lengvai atleidžiama.

O jis tiesiog uždavė klausimą, kurio, pasirodo, negalima klausti. R. Dawkinso žinutė tviteryje skamba taip: „2015 metais Rachelė Dolezal, baltoji moteris, save identifikavo kaip juodaodę ir už tai buvo niekinama. Kai kurie vyrai save identifikuoja kaip moteris, kai kurios moterys save laiko vyrais. Būsi niekinamas, jei atmesi jų priskiriamą sau identitetą. Padiskutuokime.“ R. Dawkinsas pasiūlė padiskutuoti, nes visgi tai nėra aptartas klausimas – tai labai poliarizuojanti tema.

Vos tik sužinojau apie tokį AHA akibrokštą, iškart apie tai pasidalinau su savo bendraminčiais Lietuvos ateistų feisbuko grupėje. Tai yra gana uždara grupė, tad ten tikrai rasime tik aktyvius ateistus. Iš jų tokiam AHA veiksmui pritarė, galima sakyti, tik labai maža saujelė žmonių. Dauguma visgi nepritaria.

Ateizmo pagrindas yra laisvas mąstymas, be prietarų. Viskas privalo būti nuolat kvestionuojama ir tikrinama. Bet staiga tarp liberalių pažiūrų atstovų atsirado šventų karvių, kurių liesti nevalia. Su ateizmo principais tokios pažiūros nesiderina. Nenuostabu, kad čia atsiranda priešprieša.

Richardas Dawkinsas. EPA nuotrauka

Pagrindinė problema – tai nespalvoto pasaulio matymas. Manymas, jog yra tik dvi pusės ir jos viena su kita kovoja. Kad yra mano – teisingoji – pusė ir kiti, nesusipratėliai. Tačiau realybėje retai du žmonės sutaria visais klausimais. Taip pat ir ne visi ateistai pritaria per prievartą brukamai lytinės tapatybės ideologijai. Tokio mąstymo galima rasti abiejose barikadų pusėse. Kaip yra kovojančiųjų prieš genderizmą ir aiškinančių apie priverstinį homoseksualumo gydymą, taip yra ir liberalų, aiškinančių, jog nevalia net minėti LGBTQ+ žmonių neigiamame kontekste, nevalia net kelti klausimų, nes viskas juk pasakyta ir aišku.

Tačiau tos diskusijos vyksta tik savame rate, dažnai – su tau pritariančiais asmenimis. Tas pat būna, kai tikintieji susirenka į grupes ir šnekasi, taip sutvirtina savo tikėjimą – lygiai taip pat palaikantieji genderizmo ideologiją sustiprina tikėjimą savo bendruomenėse. Tačiau tikėjimas, mano manymu, neturi nieko bendro su faktais ir realybe. Tad šioje vietoje nesvarbu, ar tu esi tikintysis, ar ne.

Aš esu ateistas, visiškai pritariu homoseksualių žmonių partnerystei, pritariu translyčių žmonių lyties keitimui ir noriu, kad jie galėtų laisvai gyventi taip, kaip jie nori. Noriu, kad žmonės būtų laisvi, ir nematau prasmės jokiems suvaržymams. Tačiau privalu atsižvelgti į visuomenės nuostatas, ne tik į savo nuomonę. Norint, kad visuomenėje nebūtų atmetami homoseksualūs asmenys, reikia viešai diskutuoti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, o ne priimti įstatymus, jog vaikai mokyklose privalo mokytis apie tokius dalykus – ypač, kai visuomenė yra nusiteikusi prieš tokius siūlomus įstatymus. Natūralu, jog žmonės, nusistatę prieš tokią ideologiją, ją atmes ir neleis savo vaikams jos perimti.

Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

Įsivaizduokite mokyklos laikus. Vienas vaikas skriaudžiamas, nes yra kitoks. Akivaizdu, jog patyčios yra blogai. Yra pora variantų, kaip galima išspręsti šią problemą. Galima pasiskųsti mokytojai, ir ji lieps nesityčioti. Vaikai toliau tyčiosis, mokytoja vėl lieps nesityčioti ir pagrasins išmetimu iš mokyklos už patyčias. Kuris nors vėl tyčiosis ir bus išmestas iš mokyklos. Vaiko, iš kurio buvo tyčiojamasi, dabar bijoma, nes jis gali pasiskųsti mokytojai. Ar jis yra gerbiamas ir priimamas? Ne, nuo jo tiesiog laikomasi atokiau. Antras variantas būtų mokiniui ieškoti būdų, kaip pritapti, kaip tapti grupės dalimi. Šiuo atveju ir mokytojai turėtų prisidėti prie patyčių mažinimo. Toks mokinys galiausiai būtų gerbiamas ir priimamas.

Bet koks įstatymų nuleidimas iš viršaus visuomenėje nėra gražiuoju priimamas. Mūsų visuomenėje nėra daug diskusijų apie homoseksualių žmonių partnerystę, nėra diskusijų apie translyčius, o ateina užsieninių straipsnių prisiskaitę feministai ir aiškina, jog bus taip ir ne kitaip.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Išmeskite tą seną nespalvotą televizorių ir įsijunkite naują aukštos raiškos spalvotą, tada pastebėsite, jog yra daugiau nei 50 pilkų atspalvių. Žmonės yra spalvoti, ir nevalia jų priskirti kokiai nors grupei, suteikiant tos grupės bruožus. Vien dėl to, jog žmogus tikintis, nebūtinai jis bus nusistatęs prieš homoseksualus; vien dėl to, kad žmogus netikintis, nebūtinai jis palaikys LGBTQ+ teises. Šie dalykai per dažnai suplakami į vieną krūvą. Tikėjimas ar netikėjimas nenusako nei žmogaus išsilavinimo, nei protinių gebėjimų, nei politinių pažiūrų, nei įsitikinimų. Ateistai nuo tikinčiųjų skiriasi tik tikėjimo klausimu.

Tad, kai kalba pakrypsta apie homoseksualius ar translyčius asmenis, tai nėra „Bažnyčia prieš pasaulį“ – Bažnyčios pusėn stoja ir netikintieji. Tačiau privalu pastebėti, kad ir Bažnyčios bendruomenės nariai stoja į LGBTQ+ pusę. Bet nesijaudinkite, tikiuosi, aptarsime šią temą civilizuotai.