„Priklausomybė nėra mirties nuosprendis“. Mariaus istorija

Mariaus mama pastojo septyniolikos metų. Tuo metu tėvas sėdėjo nepilnamečių kalėjime, vaiką teko auginti jai vienai.

„Jau nuo pat mažų dienų kenčiau smurtą, nesupratau, kodėl tai vyksta man kaip vaikui, kodėl neturiu normalių tėvų. Kodėl esu netoks kaip kiti vaikai“, – klausia Marius.

Būdamas septynerių Marius jau vogdavo iš parduotuvių. Jis prisimena, kad dešimties mokykloje su kitais berniukais kalbėjosi apie tai, kad, jei gaus blogą pažymį iš kontrolinio darbo, tai eis nušokti nuo daugiaukščio. Tiek Marius, tiek jo draugas iš kontrolinio darbo gavo dvejetus. Draugas nusprendė eiti namo, o Marius, galvodamas apie savo gyvenimą užlipo ant penkiaaukščio namo stogo ir nuo jo nušoko.

„Nenoriu kentėti, nenoriu smurto, nenoriu skausmo“ – savo tuometinę būseną apibūdino Marius.

Kelias dienas po šio įvykio Marius gulėjo reanimacijoje: smegenų trauma ir trys lūžę stuburo slanksteliai. Vėl iš naujo mokiausi vaikščioti.

„Girdėjau, mačiau, kad žmonės tiki Dievą ir aš dažnai su juo pasikalbėdavau. Kalbėtis su juo pradėjau nuo mažų dienų. Atsiklaupdavau ant kelių, kai mama būdavo darbe, melsdavausi, prašydavau Dievulį, kad mamytė greičiau grįžtų, nes būdavau paliktas namuose vienas. Man būdavo labai liūdna, verkdavau, buvo sunkus laikas“, – tinklalaidėje pasakoja Marius.

Pirmoji mergina mokykloje Marių supažindino su narkotikais. Jam buvo smalsu, ką ji jaučia „susivariusi dozę“, todėl merginai pasiūlius pabandyti, jis neatsisakė.

„Man buvo gera“, – prisimena Marius. Tokia buvo jo priklausomybės pradžia.

Ilgą laiką vartodamas narkotikus Marius kreipėsi į Dievą, klausdamas, kodėl jis apskritai gyvena? Prašė, kad Dievas paaiškintų ja, kodėl jis yra šiame pasaulyje, kodėl jis yra gyvas, ką jam šiame pasaulyje reikia daryti, kokia jo funkcija?

Pirmajame tinklalaidės „Priklausomybė nėra mirties nuosprendis“ epizode Mariaus istorija: apie sudėtingą vaikystę, kelią į priklausomybę ir pabėgimą iš jos.