2021 09 17

Kasparas Pocius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Priklausomybių paliesti žmonės ir spektaklis „Detoksikacija“. A. Bialobžeskis: „Man tai buvo terapija“

Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktorius Andrius Bialobžeskis. OKT nuotrauka

„Iššūkis slypėjo ne ėjime į sceną, bet kūryboje, svarstymuose, kiek širmos galima atverti. Esu ekstremalas, todėl mėgstu ją praverti plačiai. Kalbant tokia tema nebeverta slapstytis. Man tai buvo tam tikra terapija. O ryžtis terapijai niekad nėra lengva“, – apie asmeninėmis patirtimis paremtą spektaklį „Detoksikacija“, analizuojantį priklausomybių paliestų žmonių ir jų artimųjų gyvenimų lūžius, pasakoja vieną pagrindinių vaidmenų kuriantis aktorius ANDRIUS BIALOBŽESKIS.

Dariaus Gumausko pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę režisuojamo spektaklio premjera – rugsėjo 20, 21 d. OKT / Vilniaus miesto teatre.

Apie artėjančią premjerą pokalbis su A. Bialobžeskiu.

Ar kada nors tikėjotės vaidinti tokiame spektaklyje kaip „Detoksikacija“? Kas jums pasiūlė ir kodėl sutikote?

Kaip čia pasakius… Aš jau seniai nieko nebesitikiu (juokiasi). Vaidinimo šiame spektaklyje istorija kiek ilgėlesnė. Kai (režisierius – K. P.) Ericas Lacascade’as darė atranką į spektaklį „Balkonas“, ten dalyvavo Agnieška (aktorė Agnieška Ravdo – K. P.) ir turėjo sukurti etiudą, kuriame pasikvietė mane suvaidinti savo tėvą. Ji nieko per daug nepasakojo, bet papasakojo apie atmosferą, kurios jai reikėjo (etiudas buvo trumpas, vos penkių minučių). Tai buvo nesikalbėjimo, šaltumo, susvetimėjimo šeimoje atmosfera. Po to Agnieška su Justina (Nemanyte – K. P.) jau pakvietė į patį projektą. Nors nebuvome apie tai išsikalbėję, supratau, kad jai ta – tėvo ir dukters – tema yra labai svarbi. Kadangi man ji irgi egzistenciškai svarbi, tai pradėjus kalbėtis plačiau supratau, kad galima nuveikti šį tą daugiau. 

O prasidėjo viskas nuo balto lapo. Susirinkom, atėjo Birutė (Kapustinskaitė – K. P.), laikas buvo įdomus – daug kalbėjome, reikėjo apšilti bendraujant tarpusavyje. Tema nelengva, atsidarinėti savo lentynas irgi nėra lengva. Po truputį įsikalbėjome, Birutė paprašė įrašyti ilgą tekstą, pasakojau jai įvairias istorijas, susijusias su ta tema. Jų, žinoma, spektaklyje nėra – yra į jas panašių, atsikartojančių istorijų. Man labai patiko pats procesas, buvo daug diskusijų, nebuvo paruoštų tekstų – tik kalbėjimasis, kuris netgi įgijo terapinę formą. Tai buvo labai svarbu, nors naujoviška. Ir anksčiau esu galvojęs, kad teatre labai reikėtų rašyti pjesę aktoriams dalyvaujant. Mūsų teatre toks metodas šiek tiek apleistas. 

Ar tai tam tikra savianalizė?

Taip, savianalizė. Žmogus ne tik eina savo sceninių gebėjimų keliu, bet ir svarsto sau rūpimus, skaudančius klausimus. Tema drąsi: nors ji šiek tiek plaukioja paribiuose, bet taip pat dominuoja socialiniame gyvenime. Todėl man atrodo, kad ji labai svarbi.     

Ar anksčiau esate dalyvavęs tokiuose projektuose, kur teatras būtų kuriamas tokiu būdu – kaip eksperimentas?

Negaliu prisiminti, ar esu dalyvavęs spektakliuose, kur viskas būtų prasidėję nuo balto lapo. Paprastai baze tampa tam tikras kūrinys. Man tokia prieiga labai artima, į bet kokį vaidmenį bandau įdėti daug savęs. Tėvas su dukra veikia ir „Karaliuje Lyre“, bet čia ši tema labai aštri, akcentuota, tampa labai artima. Todėl man tai labai įdomu. 

Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktoriai Agnieška Ravdo ir Andrius Bialobžeskis. OKT nuotrauka
Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktorius Andrius Bialobžeskis. OKT nuotrauka
Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktoriai Agnieška Ravdo, Andrius Bialobžeskis, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. OKT nuotrauka

Ar tokią pjesę kaip ši vaidinti nėra sunkiau negu klasikines pjeses, kurių personažai, nors galbūt artimi aktoriams, yra gana atriboti, juos galima laikyti per atstumą…

Sunku pasakyti, ar tai yra sunkiau. Jeigu apsisprendi, tai eini iki galo. Tam tikra prasme gal netgi lengviau. Proceso metu labai išsikalbėjome, todėl pjesė buvo grįsta mūsų emocija, todėl į sceną eiti mums buvo paprasčiau, nes nereikėjo klausti, ką personažas daro, ką jis jaučia – viskas buvo aišku. Visa tai pažįstama. Nereikia ieškoti emocinio grūdo, nuo kurio reikėtų atsispirti. Iššūkis slypėjo ne ėjime į sceną, bet kūryboje, svarstymuose, kiek širmos galima atverti. Esu ekstremalas, todėl mėgstu ją praverti plačiai. Kalbant tokia tema nebeverta slapstytis… Man tai buvo tam tikra terapija. O ryžtis terapijai niekad nėra lengva. 

O ši pjesė juk verčia rizikuoti. 

Taip. Pats sprendimas dalyvauti tokiame spektaklyje, kalbėti apie save patį yra rizikingas. Bet nemanau, kad mes teatre turėtume slidinėti patogiais takeliais. 

Visi esame paliesti įvairių traumų. Ar nemanote, kad prie jų sudėtingumo prisideda mūsų laiko simptomai – žiaurus individualizmas, taip pat mus visus liečiantys stereotipai? Kaip mums išsilaisvinti nuo to, ko dažnai net nelaikome simptomu? 

Taip galima kalbėti ir apie santykių tarp tėvo ir dukros išskydimą. Kalbant apie mūsų laikus bei Agnieškos ir mano amžiaus žmones, kuriuos mes vaidiname, reikia pasakyti, kad mes buvome iš išorės labai spaudžiami eiti tuo, kaip pats sakai, žiauriu individualistiniu keliu. O mūsų vaikai – turiu omenyje savo dukrą – būdami paaugliai gavo neįtikėtiną dozę provokuojančių pamokymų, kaip būnant individualistu nušluoti visus, stojančius skersai kelio.

Užsisėjo galybė knygučių tokiomis temomis kaip „Protingas tėtis – vargšas tėtis“ ir panašiai. Tai buvo guru knygos vaikams, dar neturintiems egzistencinio pagrindo, iš kurių jie pradėjo semtis tam tikros filosofijos, paremtos visišku individualumu, kito nuneigimu. O mūsų karta matė santvarkos lūžį ir slinktis, dėl kurių jauni žmonės jautėsi pasimetę.

Pjesėje kalbama apie verslininką, bet mūsų profesijoje, reikalaujančioje komandinio darbo, individualizmas niekur nenuvestų. Su stereotipais mūsų profesija irgi leidžia grumtis, ji tam tikra prasme išlaisvina. 

Pažįstu ne vieną šeimą, kur tėvai buvo užsiėmę tam tikra veikla, o vaikai buvo nuošalėje…

Neaišku, kokios bus viso to pasekmės. Prisiminkime, kad tam tikra tos kartos dalis išvyko į užsienį, vaikai liko su močiutėmis. Nutrūko daugybė santykių. Alkoholizmą galima matyti kaip viso to detalę, kaip vieną pasekmių, o priežastis – nesugebėjimas komunikuoti ir stereotipiniai įvaizdžiai šeimoje. Be to – orų kaitą primenantis visuomeninių pokyčių srautas.   

Kaip galime sau padėti, rasti raktą į mūsų negirdinčio tėvo ar vaiko širdį? 

Žmogiškumas šiandien labai nustumiamas į paribius. Matyt, tokia yra kapitalizmo esmė. Jei žmogaus gyvenimas apribojamas vien pelno siekimu, žmogiški santykiai kartais nebelaikomi vertybe. Jei žmogui sekasi, jis savo sėkmę ima laikyti savo pasiekimu, pradeda rodyti save kaip individualizmo pavyzdį, atitinkamai auklėti vaikus. Nebrandžioje visuomenėje, tokioje kaip mūsų, jaunosios kartos protestas veda į tam tikrą kolapsą. Tokio kolapso ne mažiau ir jaunesnių už mane tėvų santykiuose su vaikais.   

Kaip sau padėti? Kažkas pirmas turi parodyti iniciatyvą. Dirbdamas šiame spektaklyje patyriau tam tikrų savo paties atminties išgyvenimo momentų, kurie galvoje pravalė tai, kas buvo užrūdiję, ir padariau keletą žingsnių dekonstruojant santykius, kurie ir taip jau buvo kiek apirę. Tam reikia didelio darbo su savimi. Svarbu, kiek tarsi vėliavos laikomasi įžeistos ambicijos, o kiek esama lankstumo, leidžiančio peržengti savo ego ir pripažinti, kad esi neteisus. Svarbiausia – pripažinti. 

Alkoholizmas ilgą laiką buvo vertinamas kaip gyvenimo būdas. Galima teigti, kad tas gyvenimo būdas suteikė puikių momentų, bet reikia pripažinti, kad būta ir juodų pasekmių. Todėl reikia kalbėti su savimi ir tramdyti ambicijas. 

Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktorius Andrius Bialobžeskis. OKT nuotrauka
Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktorė Agnieška Ravdo. OKT nuotrauka
Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. OKT nuotrauka
Rež. Dariaus Gumausko spektaklio „Detoksikacija“ repeticija. Aktorius Andrius Bialobžeskis. OKT nuotrauka

OKT / Vilniaus miesto teatre esate sukūręs įsimintinų vaidmenų, bet jau senokai. Kaip jautėtės grįžęs? 

Kartais juokauju, kad kartu su OKT aš buvau nuo pat jo ištakų – dalyvavau Oskaro (Koršunovo – K. P.) etiude jam stojant į režisūrą. Esame su Oskaru pažįstami tūkstančius metų nuo tų laikų, kurių nebuvo – sovietmečio, nes mūsų tuo laiku nebuvo (juokiasi). Tarp kai kurių žmonių turiu pravardę Antikvaras, todėl man buvo labai smagu būti tarp jaunų žmonių, kurie turi labai stiprios energijos, laiko ranką ant dabarties pulso.

Oskaro Koršunovo teatras šiuo atžvilgiu labai išsiveržęs į priekį. Nors šiaip nevaikštau į teatrą, bet tai, ką esu matęs, ta nenuglaistyta, nenuspalvota, „nemeinstryminė“ kalba man atrodo svarbi. Turime didelių socialinio gyvenimo bėdų, ir svarbu, kad kažkas teatre apie tai kalba.    

Kaip menininkas esu linkęs laikytis grynojo meno pozicijų, bet būnant aktoriumi man įdomu kurti vaidmenis, kylančius iš socialinio gyvenimo. Labai svarbu, kad tokių spektaklių būtų daugiau. Reikia daug kalbėtis su žmonėmis. Teatras tampa tokia arena. Nežinau, kaip daugelis žmonių jausis žiūrėdami „Detoksikaciją“, kiek jie šiame spektaklyje pamatys savo pačių istorijų – o jie jų garantuotai pamatys, jei pripažins.  

Kokį teatrą mėgstate pats? 

Turbūt paauglystėje esu persirgęs ta vaikiška teatro kairumo liga. Kokius trejus metus į teatrą eidavau kiekvieną dieną – ar į Jaunimo, ar į tuometinį Akademinį. Negaliu pasakyti, kad šiuo metu dažnai einu į teatrą. Man patinka teatras, kuris jaudina. O tas sujaudinimo momentas su amžiumi irgi keičiasi. Kartais gali sujaudinti ir krintantis šviesos šešėlis. 

Be abejo, bėda yra ir profesinė – tu nebesi žiūrovas. Man smagiau eiti į koncertus. Mano tėvai, būdami muzikantai, neramiai juose sėdi – pastebi visas klaidas, o aš klausausi viso muzikinio srauto. Aš teatre gyvenu, iš jo neišeinu, kiekvieną dieną einu ten dirbti. Bet renkuosi tokią medžiagą ir kalbą, kuria galiu kalbėti.   

Kai ilgai vaidini teatre, tavo vaidmenys gali tapti tavo gyvenimo dalimi…

Turbūt reikia saugotis, kad per daug netaptų. Jaunystėj taip būdavo dažniau, kažkas nusėsdavo giliai viduje. Dabar įsigalėjusi platesnė temų ir kalbos amplitudė yra dėkinga: visą laiką vaidinant Dostojevskio ir Shakespeare’o kūrinius sąmonėje gali atsirasti labai didelių paklaidų. Ta literatūra pagrįsta ribinėmis situacijomis ir žmonėmis, ir ji gali nežinia kur nunešti… Gali pagalvoti, kad reikia gyventi taip kaip tiems personažams – o jie juk visada arti katastrofos. 

Esate intensyvus, intensyviai mąstantis ir ryškius personažus kurti mėgstantis menininkas. Kada jaučiatės gerai be kaukės, kas padeda jums ją nusiimti?

Federico Garcios Lorcos „Publikoje“, kurią kadaise pastatė Gintaras Varnas, yra gera mano vaidinto personažo pasakyta mintis: „Pats kaltas, kad eini į teatrą. Eik į mišką, ir jis tau pakuždės savo išmintį.“ Mane pasivaikščiojimas miške visada sugrąžina į realybę, turiu ten savų vietų, į kurias nuvažiuoju pasivaikščioti. Man labai svarbi Nida, žinau ten įvairius takus, kur galiu atsiriboti nuo darbinių rūpesčių. Kai esi žinomas, atsiriboti sunkiau… 

Birutės Kapustinskaitės „Detoksikacija“ – rugsėjo 20, 21 d., spalio 16, 17 d., lapkričio 5 d. ir gruodžio 13 d. OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia – 19 val. Bilietus platina Tiketa.lt.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien