2021 11 02
bernardinai.lt
Vidutinis skaitymo laikas:
Primirštas Dangus

Kai religijos temų redaktorius paprašė manęs parašyti apie Dangų, viena iš jo paskatinamųjų minčių buvo ta, jog šia tema mažai kas rašo ir kalba. Iš tiesų, kada paskutinį kartą skaitėte apie Dangų? Ne teologinį traktatą, ne straipsnį žurnale skirtame kryžiažodžiams ir televizijos programoms, bet krikščioniškoje žiniasklaidoje?
Kada girdėjote pamokslą apie Dangų, skaistyklą ir (neduokdie) pragarą?
Taip, Dangus išnyko iš bažnytinio horizonto. Gyvename dabarties realijomis. Einamosios temos – aišku, pandemija, skiepai, pabėgėliai, susiskaldymas visuomenėje ir Bažnyčioje, ekodvasingumas, prasidedantis sinodinis kelias. Mes rūpinamės Žemės išgelbėjimu, tad Dangus turėtų palaukti.
Ar praėjusios krikščionių kartos labiau domėjosi Dangumi? Neabejotinai. Daryti gerus darbus, skaičiuoti nuopelnus, pelnyti atlaidus, melstis už Skaistyklos vėles, nes jos, patekusios į Dangų, melsis už tave, prašyti šventojo Juozapo laimingos mirties malonės, atlikti išpažintį devynis pirmus penktadienius Švč. Jėzaus Širdžiai (nes tada gausi malonę patekti į Dangų) – ir dar daugybė kitų maldingų praktikų būdavo, kurios šiuolaikiniams ALFA kurso kartos katalikams nieko nesako ar primena magiją.
Dangus tapo nebeįdomus. Gal todėl, kad ilgą laiką jis buvo pristatomas kaip paguodos prizas tiems, kurie vargsta šiame ašarų klonyje – dabar kenti, bet po mirties tau bus gerai. Galbūt, gerėjant mūsų žemiškajam gyvenimui, Dangaus aktualumas savaime mažėja?
Kita vertus, kuomet nebėra pragaro baimės, gal ir Dangaus džiaugsmas ne toks svarbus atrodo? Kalbėti apie pragarą dabar yra prasto tono ženklas, bet kaip kalbėti apie Dangų, kaip trokštamą vietą, jei į ją vis vien pateksime kone visi? Čia kaip tame anekdote: seniau reikėjo pasistengti, kad patektum į Dangų, dabar reiktų gerai prisidirbti, kad nueitum į pragarą.
Ir kaip kalbėti apie Dangų XXI amžiuje? Juk vaizdinys apie angelus, sėdinčius ant debesų ir grojančius arfomis, tinka tik animaciniams filmams.
Apie Dangų ir jo laimę yra prikurta daugybė teologinių traktatų, vizijų, pamaldžių pasakojimų, kuriuose nurodomos Dangaus koordinatės, vietų skaičius, skirtingos ložės ir būdai, kaip į jas patekti. Vieniems Dangus – tai Rojaus sodas, kitiems – amžina ramybė, treti svajoja apie susitikimą su savo mylimais augintiniais, ketvirti svarsto, ar jie pažins savo artimuosius ir kokio amžiaus bus Danguje.

Tačiau pradėdami kalbėti apie Dangų turime būti sąžiningi ir pripažinti, jog tai viršija mūsų supratimą: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Nežinome, ar Dangus yra vieta ar būsena, o gal ir tas, ir tas; nežinome, kaip ten atrodysime ir ką veiksime. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tradicija nesileido į detales. Apie Dangų Naujasis Testamentas kalba simboliais: Dievo karalystė, Tėvo namai, Dievo miestas, Naujoji Jeruzalė, Tėvynė.
Čia esame keleiviai, neturintys pastovios vietos, tremtiniai: „Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20). Nors šis gyvenimas žemėje išties gražus ir vertingas, ir mes, krikščionys, esame pašaukti prisidėti prie to, kad jis kiek galima būtų geresnis visiems, tačiau tai nėra mūsų galutinis tikslas. Kaip tik šis pandemijos laikas ir įvairios krizės pasaulyje rodo, kaip viskas yra paženklinta netobulumo ženklu ir, rodos, vėl viskas grimzta į pirmykštį chaosą.
Tačiau kaip tik dabar yra metas prisiminti Dangų, kalbėti, svajoti apie jį ir jo siekti. Jeigu Dangus, o tiksliau – Dievas yra mūsų galutinis tikslas, tuomet aš gyvenu visai kitaip, nei savo tikslu laikydamas šūkį: „Gyvenu tik vieną kartą, todėl išbandyti viską verta.“ Dangaus troškimas formuoja ir daro įtaką mano kasdieniam elgesiui šioje žemėje.
Dangus nėra prizas už gerą elgesį ir šaunius rezultatus. Dangus yra didysis pasimatymas. Mano ir Dievo susitikimas. Susitikimas su tuo, kurį myliu ir kuris mane myli. Į Dangų niekas per prievartą nebus vedamas – ten nueis tik tie, kurie myli Dievą ir kurie Jo trokšta, nes juk būti su tuo, kurio nepažįsti ir nemyli, yra kančia, pragaras. „Mes matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2).
Jeigu einu į susitikimą su mylimu žmogumi ar geru draugu, tikriausiai nepuolu svarstyti, kaip jis bus apsirengęs, ką mes veiksime – visai tai antraeiliai dalykai, svarbiausia, kad būsime kartu. Taip ir su Dangumi: mums užtenka žinoti, kad būsime su Dievu ir būsime laimingi. Turime pasitikėti Jėzaus pažadu, kad Jo Tėvo namuose yra daug buveinių (Jn 14, 2), kad ten yra vietos ir mums.
Nebijokime žodžio amžinybė, nes tai yra tik akimirka, kuri nepraeina. Prisiminkime tą akimirką, kuomet išvystame mums be galo brangų asmenį, tą jausmą, kai esame laimingi, be nerimo priemaišų – ši akimirka ir bus amžinybė. Nestatykime Danguje laikrodžių, nes jų nereikės.
Mes esame sukurti didingiems dalykams, mes esame pašaukti Dangui. Danguje bus viskas kitaip ir kartu viskas taip pat. Ten būsime tais, kuo iš tikrųjų turime būti. Ten mūsų laukia angelai ir šventieji, kurie trokšta, kad ir mes dalytumės ta pačia laime – regėti Dievą ir Jį šlovinti.
Dažnai lengvai pašiepiamame Paltaroko Katekizme sakoma, jog žmogaus tikslas yra nugyventi taip, kad jis laimėtų Dangų. Ir tai tiesa, nes tik tada gyvenimas iš tiesų yra prasmingas. Tik Danguje iš tiesų gyvensime.
Vėlyvaisiais viduramžiais gyvenęs Bažnyčios mokytojas šventasis Klervo abatas Bernardas ragino savo bendraamžius užsidegti Dangaus troškimu Tegul jo žodžiai paskatina ir mus: „Pirmykštė Bažnyčia mūsų laukia, bet esame apsileidę; šventieji mūsų trokšta, bet esame abejingi; teisieji mūsų laukia, bet mes į tai nekreipiame jokio dėmesio. Pabuskime pagaliau, broliai; prisikelkime su Kristumi, ieškokime to, kas aukštybėse, pajuskime dangiškų gėrybių skonį. Trokškime tų, kurie mūsų trokšta, skubėkime pas tuos, kurie mūsų laukia, dvasios ilgesiu apkabinkime tuos, kurie mūsų ilgisi. Mums reikia trokšti ne tik šventųjų bendrystės, bet ir jų laimės; trokšdami būti kartu su jais, turėtume uoliai siekti ir jų garbės.“
Naujausi

Sausmedžių uogos – supermaistas, auginamas Lietuvoje

Popiežius atgauna jėgas; penktadienį jau atsikėlė iš lovos

Šveicariška vila Vilniaus užmiestyje. Markučių dvaras

Gyvųjų monstrancijų šviesa

Taboro kalno patirtis

Politologas A. Medalinskas – apie tūkstantiniais tiražais sklidusį laikraštį „Sąjūdžio žinios“

74 metų vienuolė – aludarė? Vokietijoje būna ir taip

Istorikė dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: „Bona buvo motina, kurios nelinkėtum, tačiau ji užaugino stiprias asmenybes“

Naujas žurnalo „Kelionė“ numeris – apie džiaugsmą kryžiuje

Sakralinės muzikos koncertas „Stabat Mater“

Jūrinės geologijos ekspertas: vandeniui ištekėjus Kachovkos tvenkinio vietoje liks 300 kilometrų ilgio dykuma
