Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 02

Andrius Navickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pripažinti praeities klaidas – tai drąsa, o ne pralaimėjimas

Popiežius po atsiprašymo už Bažnyčios žmonių Kanados čiabuviams padarytas skriaudas. EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus Kanadoje atsiprašė vietos genčių už skriaudas, kurias patyrė iš krikščionimis save išdidžiai vadinusių europiečių. Šis simbolinis gestas labai svarbus gydant Katalikų Bažnyčios praeities žaizdas. Kad toks gydymas prasidėtų, būtina pradėti nuo žaizdos pripažinimo.

Mąslus ir sąžiningas žvilgsnis į praeities klaidas taip pat leidžia geriau įvertinti ir dalies dabarties katalikų įsitikinimą, kad Bažnyčios mokymas yra panašesnis į akmens luitą, nuo kurio svarbu nuolat nuvalyti bet kokias kerpes, o ne kelias, kuriame gali būti kluptelėjimų, bet svarbiausia sąžiningai juos pripažinti ir žengti į priekį.

EPA nuotrauka

Šiandien mums net sunku patikėti, kad Naujojo Pasaulio atradimas XVI amžiuje iškėlė aistringą teologinę problemą – ar visų rasių žmonės vienodai artimi Dievui? Ar Amerikos indėnai, Afrikos juodaodžiai gali būti traktuojami kaip visaverčiai žmonės? Ypač svarbus vaidmuo, aktualizuojant krikščionišką visų žmonių nelygstamo orumo sampratą, teko Dominikonų ordino atstovams ir daug kritikos turėjusiam įveikti Bartolomėjui de las Kasasui.

Į naujai atrastą Naująjį Pasaulį jis pateko būdamas aštuoniolikos vienu iš konkistadorų laivų. Giliai tikintis jaunuolis degė noru skelbti naujai atrastų teritorijų gyventojams liudijimą apie tikrąjį Dievą, tačiau jam su šiuo tikslu visiškai nesiderino tai, kaip ispanai elgėsi su indėnais,

Bartolomėjus apkeliavo nemažai naujai atrastų teritorijų ir visur matė kraupias žudynes bei indėnų pažeminimus, Todėl jis skubėjo grįžti į Ispaniją ir susitikti su karaliumi galvodamas, jog monarchas privalo žinoti apie tai, kad indėnai pavergiami, o ne evangelizuojami. Jaunojo vienuolio niekas nenorėjo rimtai klausyti. Vyravo įsitikinimas, kurį mielai palaikė ir dauguma Bažnyčios hierarchų, jog nėra galimybės evangelizuoti indėnus tiesiogiai, nes jiems trūksta baltosios rasės atstovams būdingo racionalaus sielos prado. Todėl esą vienintelis būdas yra pirmiausia „perauklėti indėnus, idant jie taptų „racionalūs“ ir moraliai „subręstų“. Tam buvo kuriama speciali enkomienda sistema Pietų Amerikoje.

Bartolomėjus de las Kasasas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tai buvo specifinis Naujajam Pasauliui socialinių santykių modelis, kai šeimininkui (enkomiendero) buvo priskiriama grupė indėnų ir jo pareiga buvo pasirūpinti tiek jų saugumu, tiek religiniu lavinimu. Už tai indėnai turėjo mokėti duoklę arba atidirbti šeimininkui. Tai buvo pristatoma kaip savimi esą nesugebančiais pasirūpinti indėnais sistema. Tačiau praktikoje tai tereiškė žiaurų išnaudojimą ir vergystę.

B. de las Kasasas parašė poleminį veikalą „Trumpas indėnų naikinimo aprašymas“. Dabar tai galima būtų pavadinti raportu apie žmogaus teisių pažeidimus. Šis traktatas buvo tik pradžia ilgo lobistinio veikimo, kuris baigėsi 1542 m. Barselonoje iškilmingai paskelbtais „Naujaisiais įstatymais indėnų atžvilgiu“. Tai buvo tikra B. de las Kasaso karjeros kulminacija. Šie įstatymai teoriškai pasmerkė prievartos ir smurto naudojimą prieš indėnus, tačiau dar daug laiko praktikoje smurto buvo apsčiai, o enkomiendos sistema buvo neįtikėtinai gyvybinga.

1543 m. B. de las Kasasas tapo Čiapos vyskupu ir prasidėjo naujas veiklos etapas, kurį lydėjo nuolatinės įtampos ir ginčai su iš Europos atvykstančiais katalikais, įsitikinusiais, kad indėnams reikia rimbo, o ne Gerosios Naujienos. Po ketverių metų B. de las Kasasas pasitraukė iš vyskupo pareigų, tačiau kovos už indėnų teises neapleido. Jis vėl keliavo į Ispaniją, kur dalyvavo žymiame 1550 m. dispute su vienu iš įtakingiausių indėnų išnaudojimo ideologų Chuanu Chinesu de Sepulveda. Pastarasis buvo parašęs poleminį veikalą „Teisingo karo prieš indėnus pagrindimas“.

Apskritai Sepulveda buvo labai įtakingas ir gerą reputaciją turintis mąstytojas. Jis ne tik išvertė Aristotelio darbus į ispanų kalbą, tačiau taip pat buvo vienas iš žymaus teologo Kajetano padėjėjų, rengiant ispanišką Naujojo Testamento vertimą. Jis neabejojo, jog laikosi krikščioniškos pozicijos, ir buvo įsitikinęs, kad emocijos ir sentimentai neleidžia dominikonams, tokiems kaip B. de las Kasasas, racionaliai įvertinti situacijos.

Sepulvedos pozicija rėmėsi Aristotelio darbų interpretacija, jog egzistuoja dvi žmonių grupės: tie, kurie gimę valdyti ir būti laisvi, taip pat tie, kurie gimę, kad būtų valdomi, nes patys nesugeba laisvai veikti. Indėnams beviltiška skelbti Dievo Žodį, nes jų prigimtis trukdo jiems jį priimti. Pirmiausia jie turi būti užkariauti, išmokyti europietiškos disciplinos, ir tik tada galima kalbėti apie jų sielų gelbėjimą. Tačiau ir jų išganymu tenka rūpintis ne jiems patiems, bet jų šeimininkams. Todėl visa enkomiendos sistema yra ne kliūtis, bet vienintelis jų išganymo kelias.

Sepulveda šlovino ispaniškos civilizacijos dorybes. Pasak jo, deja, bet kartais tenka aukštesnius idealus primesti kariniais veiksmais, nes kitaip jie negalėtų būti įdiegti. Taip pat jis tvirtino, kad B. de las Kasasas ir jo bendraminčiai elgiasi nesąžiningai, nes gerokai išpučia ispanų žiaurumą, neatsižvelgia į realią situaciją ir pervertina indėnų sugebėjimus.

B. de las Kasasas griežtai nesutiko su Sepulveda. Jis pripažino, kad Aristotelis yra didis filosofas, tačiau reikia remtis ne juo, bet Šventuoju Raštu, kuriame aiškiai pasakyta, jog visi žmonės turi tą patį moralinį kodeksą ir vertę. Teigti, kad vieni žmonės iš prigimties vertingesni nei kiti, tai nusižengti Evangelijos tiesai. Jis tvirtino, kad prievarta, kurią naudoja ispanų krikščionys, užkietina indėnų širdis, trukdo jiems suprasti, kad yra tik vienas mylintis Dievas. B. de las Kasasas taip pat pakartojo perspėjimą, kad žiaurus elgesys ne tik sukelia indėnų kančias, bet ir užtrauks Ispanijai Dievo rūstybę. Jis reikalavo, kad būtų nuosekliai laikomasi to, kas įtvirtinta „Naujuose įstatymuose“.

Nėra žinoma, koks buvo disputo vertintojų sprendimas. Verdiktą turėjo paskelbti Indėnų reikalų taryba, kuri veikė Ispanijoje, tačiau, net prabėgus keleriems metams po disputo, ginčai, kuri pozicija yra teisinga, tęsėsi. Ispanijos karalius taip pat stengėsi laviruoti ir neužimti vienareikšmiškos pozicijos. Įdomu, jog tiek Sepulveda, tiek B. de las Kasasas jautėsi nugalėję dispute. Tai galima paaiškinti i tuo, kad abu jie turėjo nemažą būrį juos palaikančių žmonių.

Tiesa, enkomiendos sistema nebuvo išnaikinta, kita vertus, Katalikų Bažnyčia vis aiškiau pripažino, kad visi žmonės gyvena pagal prigimtinį įstatymą, ir jis būdingas ne tik krikščioniškiems kraštams, bet ir laukinių bendruomenėms, net jei jos racionaliai jo nepripažįsta, taip pat buvo atmestas Aristotelio tvirtinimas, jog dalis žmonių neturi racionalios sielos ir nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.

B. de las Kasasas 1566 m. mirė Madride. Deja, paskutiniais gyvenimo metais ir ilgą laiką po mirties jo idėjos tapo tabu Ispanijoje, apie jį buvo kalbama kaip apie eretiką ekstremistą. Ispanijoje vyravo požiūris, kad B. de las Kasaso idėjos kenkia šios karalystės prestižui, menkina krikščioniškos civilizacijos pasiekimus. Taip pat tapo įprasta tvirtinti, kad jo liudijimai apie konkistadorų žiaurumus tėra ligotos fantazijos pramanai ar net noras į save atkreipti dėmesį. Ispanijos istoriografijoje ilgą laiką vyravo pasakojimas apie tai, kad Ispanijos imperija buvo labai humaniška ir patys valdovai labai rūpinosi indėnų gerove.

XX a. antroje pusėje vertinimai kiek pasikeitė. Pradėta ieškoti kompromisinio pasakojimo, kad B. de las Kasasas nebuvo nei šventasis, nei beprotis, tačiau labai atkaklus veikėjas, kuris pasitelkdavo taip pat ir politines priemones, leisdavo sau „pagražinti“ faktus. Kita vertus, pačioje Pietų Amerikoje B. de las Kasasas yra laikomas tikru herojumi ir net šventuoju. Meksikos Čiapasaso provincijos sostinė dar XIX amžiuje pasivadino jo vardu. Taip pat šiandien pripažįstama, kad B. de las Kasasas labai prisidėjo prie žmogaus teisių teorijos raidos ir įtvirtinimo. Savo ruožtu Dominikonų ordinas 1976 m. padavė prašymą pradėti jo kanonizacijos bylą, o 2002 m. Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą.

Popiežius Pranciškus su Kanados čiabuvių tautų vadais. EPA nuotrauka

B. de las Kasasas labai daug padarė, kad indėnai būtų pripažinti visaverčiais Dievo vaikais. Tačiau dar laukė Bažnyčios požiūrio kaita į juodaodžius vergus, dar reikėjo permąstyti moters ir vyro lygiateisiškumą, keitėsi santykis į mirties bausmę. Galima teigti, kad ištikimybė savo misijai reikalauja drąsos keistis, nes, kaip skelbia Geroji Naujiena, Jėzus sugebėjo paralyžiuotus žmones įgalinti judėti ir niekada nebandė gyvų žmonių paversti statulomis, kurių vieta ne Dievo Karalystėje, bet muziejuje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.