Prisimenant Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių šimtmetį

Juozas Skirius yra Lietuvos nacionalinės bibliotekos tyrėjas, VDU profesorius.

Tai ne tik Lietuvos diplomatų pastangų, bet ir palankiai susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių rezultatas. Taigi po ilgų ketverių metų lietuvių diplomatinių „kovų“ 1922 m. antrojoje pusėje maža Rytų Europos valstybė Lietuva pagaliau tapo visaverčiu, pripažintu pasaulio politiniu vienetu. Mūsų šalis iki tragiškų 1940 metų per neįtikinėtai trumpą laiką pasiekė įspūdingus rezultatus ekonomikos, kultūros, švietimo srityse. Tam, be jokios abejonės, įtakos turėjo lietuvių tautos įsiliejimas į pasaulio tautas.

Prieškario dviejų valstybių santykiai

Prisimenant Lietuvos ir Japonijos tarpvalstybinių ryšių ištakas, visur garsiai kalbama, kad 1922 m. gruodžio 20 d. Japonijos valdžia kartu su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybėmis oficialiai pripažino Lietuvos valstybę de jure ir padėjo pagrindus diplomatiniams ryšiams užmegzti.

Japonijos valdžia buvo pirmoji iš Azijos šalių pripažinusi Lietuvą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad Japonija dar 1919 m. sausio 3 d., remiantis Lietuvos užsienio ministerijos dokumentais, pripažino Lietuvos vyriausybę de facto. Ir tai buvo antroji valstybė po Švedijos, kuri suteikė besikuriančiai Lietuvai tokį, bet jai labai svarbų, pripažinimą. Taigi istorikų dar laukia to fakto gilesni tyrinėjimai, ypač patikslinimas, ar tai buvo Lietuvos vyriausybės, ar Lietuvos valstybės de facto pripažinimas. Ir kartu reikia bandyti plačiau paaiškinti, kodėl taip palankiai į naujai susikūrusią Lietuvos valstybę pasižiūrėjo tolimoji Japonijos valdžia.

Remiantis to meto Japonijos užsienio politika ir jos požiūriu į Rusiją, kurią naikino žiaurus pilietinis karas, japonų politikams labiau rūpėjo silpna ir suskaldyta Rusijos valstybė, nes pretendavo į Tolimųjų Rytų teritorijas. Toks požiūris buvo priešingas JAV politikai, kuri pasisakė už demokratinę „nedalomą Rusiją“, į kurią, anot amerikiečių, plačios autonomijos pagrindais įeitų visos nerusiškos tautos, taip pat ir lietuviai, kurie buvo carinės Rusijos sudėtyje.

Pavieniai dokumentai iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvo rodo, kad Japonijos valdžia per savo atstovus įvairiose Europos valstybėse ir JAV, susitikusi su Lietuvos pasiuntiniais, pasidomėdavo Lietuvos klausimu, kuris, pasirodo, buvo tarp Japonijos interesų. Ši sfera apėmė Rytų Europos valstybes, ypač Rusijos vakarinį pasienį. Japonams buvo svarbu matyti stiprias šio regiono valstybes, kaip tam tikras sąjungininkes ateityje. Nors santykiai tarp Lietuvos ir Japonijos nepasižymėjo intensyvumu, bet bendrame kontekste jaučiamas japonų palankumas lietuviams.

Suprantama, tai lėmė japonų neturėjimas jokių teritorinių pretenzijų Europoje ir vengimas įsipareigojimų Europos valstybėms, kurios sprendė savo ginčytinus pasienio klausimus po Pirmojo pasaulinio karo.

Yra žinoma, kad Lietuvos vyriausybė, matydama japonų palankumą, bandė užmegzti glaudesnius politinius-diplomatinius santykius ir per japonus bandyti daryti tam tikrą spaudimą Vakarų didžiosioms valstybėms, greitindama jų apsisprendimą pripažinti de jure Lietuvos valstybę. Net savo patikėtinį, rezidavusį Londone, Tomą Norų-Naruševičių 1921 m. pabaigoje valdžia paskyrė Lietuvos reikalų atstovu Japonijoje, nes jis žinojo tos šalies ypatumus ir ten buvo viešėjęs 1917-aisiais.

T. Naruševičius savo 1921 m. gruodžio 6 d. paruoštu laišku dėl pripažinimo Lietuvos de jure kreipėsi per ambasadorių Gonsuke Hajašį į Japonijos valdžią, tačiau rezultato nesulaukė. Nepaisant to, Lietuvos atstovas (vėliau ir kiti) stengėsi palaikyti kontaktus su Japonijos ambasada Londone ir dėjo pastangas gauti japonų sutikimą įteikti Japonijos imperatoriui savo skiriamuosius raštus. Deja, apie tų pastangų rezultatus neturime informacijos. Gal ateityje tai atskleis Japonijos archyvai.

Japonijos politinis vaidmuo tarptautiniuose santykiuose buvo matomas. Mat Japonijos ambasadorius Prancūzijoje kartu su Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos atstovais įėjo į to meto svarią politinę organizaciją – Ambasadorių konferenciją, kurią savo nutarimu sudarė Antantės aukščiausioji taryba. Ji veikė Paryžiuje nuo 1919 m. iki 1931 m. kaip alternatyva Tautų Sąjungai. Ambasadorių konferencijos tikslas buvo prižiūrėti Versalio taikos sutarties nuostatų įgyvendinimą, spręsti ginčytinus klausimus, tokius kaip Klaipėdos problemą.

Reikia priminti ir tai, kad Japonija palaikė Lietuvą mūsų ginče dėl Klaipėdos krašto 1922–1923 m. ir pasisakė už krašto perdavimą Lietuvai. Tai aiškiai matosi iš Japonijos atstovo Estijoje S. Sasakio kalbos 1922 m. spalio 18 d., kurioje jis pasisakė už tai, kad kuo greičiau Klaipėdos kraštas būtų perduotas Lietuvai (pripažinus ją de jure), nes, tariant jo žodžiais, Lietuva be Klaipėdos – kaip „mažas vaikas be rankų ir kojų“.

1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija pripažino Klaipėdos krašto suverenumo teises Lietuvai. Japonija tapo viena iš Klaipėdos krašto konvencijos, pasirašytos 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje, signatarių. Įdomu ir tai, kai 1923 m. vasario 2 d. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos atstovai Kaune Lietuvos vyriausybei įteikė ultimatyvią notą, kurioje ji buvo kaltinama sukilimo Klaipėdoje organizavimu, bet prie jų neprisidėjo japonai.

Taigi galima įžvelgti japonų siekį remti Lietuvą kaip pleištą tarp Vokietijos ir Rusijos. Japonijos politikai teisingai jautė, kad bolševikinė Rusija gali sutvirtėti tik Vokietijos, labiausiai nuskriaustos po karo, pagalba. Taip ir įvyko. Nepaisant to, po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčius objektyvioms sąlygoms, lietuvių laimei Japonijos politiniai interesai tam tikra prasme sutapo su pritarimu Lietuvos valstybei, jos nepriklausomybės palaikymu. Tai buvo nemaža politinė dovana naujai, mažai valstybei.

Neilgai trukus diplomatiniams ryšiams su Lietuva, Latvija ir Estija palaikyti Rygoje buvo įkurta Japonijos atstovybė, ji ten veikė 1919–1923 metais. Bet vėliau keitė savo vietą: 1923–1935 m. veikė Berlyne, o nuo 1935 iki 1940 m. – vėl Rygoje. Tuo tarpu atstovauti Lietuvos interesams Japonijoje, tiksliau kontaktams palaikyti, valdžios buvo pavesta Lietuvos diplomatams, reziduojantiems Londone, Paryžiuje, Vašingtone, Rygoje, Berlyne, net Stokholme ir Kopenhagoje.

Lietuvai su Japonija pasirašius keletą sutarčių, atsirado savo atstovų skyrimo galimybė. Tuo pasinaudojo Lietuva, ir 1935 m. gegužės 15 d. Tokijuje buvo patvirtintas Lietuvos garbės konsulas. Tam pritarimą Japonijos užsienio reikalų ministerija pareiškė tų pačių metų rugpjūčio 13 d. Šias pareigas iki 1940 m. ėjo verslininkas Masadži Jasaka, vadovavęs prekybos kompanijai „Jasaka Šiodži Kaiša“. Tai sudarė palankesnes prielaidas Lietuvos ir Japonijos ekonominių bei kultūrinių ryšių plėtotei. Be to, Charbine (Kinijoje) veikė Lietuvos konsulatas, per kurį taip pat buvo palaikomi ryšiai su japonais.

Plačiausiai visuomenėje žinomas Japonijos vicekonsulas Čiunė Sugihara, rezidavęs Kaune 1939–1940 m. Jis, remdamasis savo humanistiniais įsitikinimais, padedant Lietuvos valdžiai, gelbėjo nuo Vokietijos nacių persekiojimo pabėgusiems iš Lenkijos žydams gyvybes, išduodamas jiems tranzitines vizas į Japoniją. Vizos buvo dedamos ir ant Lietuvos valdžios žydams parūpintų tarptautinio lygio dokumentų.

Įdomus faktas ir tas, kad Lietuvos premjero Augustino Voldemaro kvietimu 1929 m. birželio 22–26 d. Lietuvoje lankėsi Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotojas japonas Jasaka Sugimura, kuris plačiau susipažino su mūsų kraštu. Jo apsilankymas Lietuvoje, kai vyko stiprios diskusijos Tautų Sąjungoje, siekiant sureguliuoti Lietuvos–Lenkijos konfliktą, taip pat iliustravo japonų tam tikrą palankumą mums.

Tiesioginiai Lietuvos ir Japonijos ekonominiai ryšiai užsimezgė tik 1929 m. pasirašius susitarimą dėl įvažiavimo vizų panaikinimo ir 1930 m. prekybos ir laivininkystės sutartį. Šios sutartys buvo pasirašytos Japonijos iniciatyva, tačiau dėl geografinių sąlygų (didelio atstumo) bei Vakarų Europos konkurencijos japonų prekės Lietuvoje nerado sau plačios rinkos. Pagal Lietuvos prekybos su užsienio šalimis apimtį Japonija visą 4 dešimtmetį tarp Lietuvos partnerių užėmė vietą antrojoje dešimtuko pabaigoje arba trečiajame dešimtuke.

Lietuva į Japoniją eksportavo sviestą, metalo laužą, linus ir kitus produktus. Iš Japonijos buvo įvežama celiuliozė, galanterijos, elektros prekės, kilimai, tarp lietuvių buvo populiarūs japoniški parkeriai. Lietuvos prekybos su Japonija balansas visuomet buvo neigiamas, todėl lietuviai nebuvo suinteresuoti didinti importo.

Tragiški Lietuvai ir lietuvių tautai įvykiai 1940-aisiais – valstybingumo netekimas – lėmė ir užsienio šalių pasiuntinybių bei konsulatų likvidavimą. Viena iš paskutinių atstovybių, palikusių Kauną, buvo Japonijos konsulatas, veikęs iki 1940 m. rugsėjo 5 d. Politiniai ryšiai ilgam nutrūko.

Žinios apie Japoniją Lietuvoje iki XX a. vidurio

Tiesa, žinios apie Japoniją Lietuvos visuomenę pasiekdavo dar prieš kelis šimtmečius. Lietuvos ir Japonijos kultūrinių ryšių istorijos tyrinėtojas Romualdas Neimantas rašė, kad pirmasis apie Japonija pranešė jėzuitas Andrius Rudamina XVII a. 3–4 dešimtmečiais. Pirmasis, kuris lankėsi Japonijoje, buvo Lietuvos bajoras Juozapas Goškevičius, kilęs iš Vilniaus gubernijos. Jis buvo paskirtas pirmuoju Rusijos konsulu Japonijoje ir ten dirbo 1858–1865 m. Tai ir pirmasis Lietuvos japonistas, mokėjęs dar ir kinų, mandžiūrų, korėjiečių ir mongolų kalbas, išleidęs rusų–japonų kalbų žodyną. Jis laikomas japonistikos pradininku Lietuvos teritorijoje.

Pirmieji straipsniai apie Japoniją lietuviškoje spaudoje randami 1891 m. Tilžėje leistame laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Tęstinis straipsnis „Japonijos muczelninkai“, išspausdintas per laikraščio penkiolika numerių, pasakoja apie XVII a. katalikų problemas Japonijoje. Be to, pateikta žinių apie žemės drebėjimus ir pirmąjį Japonijos ir Kinijos karą.

1904–1905 m. vykęs karas tarp Rusijos ir Japonijos bei Rusijos pralaimėjimas kare ženkliai išaugino lietuvių inteligentijos susidomėjimą Japonija. Karas parodė, kad net mažos tautos gali nugalėti dideles imperijas. Būsimasis socialdemokratų partijos pirmininkas, Vasario 16-osios akto signataras ir pirmasis VLIK pirmininkas, taip pat ir pirmasis lietuvis Steponas Kairys, prisidengdamas slapyvardžiu Dėdė, 1906 m. lietuviškai parašė ir išleido tris knygeles apie Japoniją, jos gamtą, žmones ir svarbiausius istorinius įvykius, tokius kaip baudžiavos panaikinimas ir konstitucijos paskelbimas. Šios pirmos lietuviškai parašytos apie Japoniją knygutės yra laikomos pirmąja japonologijos sklaida Lietuvoje.

1916 m. rugpjūčio mėnesį pakeliui į JAV Japonijoje lankėsi lietuvių veikėjai: Rusijos Dūmos narys Martynas Yčas ir JAV lietuvis kunigas Jonas Žilius-Žilinskas. Jie aplankė Šimonosekį, Kijotą, Tokiją ir Niką, o Johokamos uoste sėdo į laivą, plaukiantį Amerikon. Savo įspūdžius M. Yčas sudėjo į atsiminimų knygą, išleistą 1935 m. Jis pažymi, kad japonai nuo seno naudojasi Europos civilizacijos vaisiais ir „iš visų dalykų jie paima sau kas geriausia ir tobuliausia“. Pamėgdžiodami europiečius ir stengdamiesi sueuropinti šalį, išlaiko savo tradicijas, praktikuoja ceremonijas, tokias kaip arbatos gėrimą, saugo praeities reliktus.

Labai plačiai Japoniją aprašė garsus mūsų keliautojas Matas Šalčius. 1936 m. jis išleido savo įspūdžių seriją „Svečiuose pas keturiasdešimt tautų“, kurios VI knyga skirta Tolimiesiems Rytams ir Japonijai. M. Šalčius atkreipė dėmesį į japonų darbštumą, sakydamas, kad jie „yra labai darbštūs, kruopštūs ir ištvermingi“. Po Meidzi revoliucijos 1868 m., anot jo, „Japonija ėmė kilti kaip ant mielų“, nes sugebėjo daug ką perimti iš kitų šalių. Lyg skaitytoją lietuvį ragintų mokytis iš japonų ir kitų tautų.

To meto Lietuvos Respublikos žiniasklaida supažindindavo visuomenę su Japonijos kultūriniu gyvenimu, rašydavo apie jos istoriją, poeziją ir muziką, ypač japonų meną ir architektūrą. Tuo metu pasirodė net 24 japonų literatūros kūrinių vertimai į lietuvių kalbą, daugiausia spausdinti periodikoje. Kultūrinių kontaktų srityje svarbią vietą užėmė kelios japonų parodos M. K. Čiurlionio galerijoje Kaune. Buvo išverstos ir kelios užsienio keliautojų knygos apie Japoniją, kuriose aprašomas tenykštis gyvenimas, pamatytas europiečių akimis.

Japonų pažintį su Lietuva praplėtė keletas straipsnių, kurie buvo išspausdinti Japonijos laikraščiuose. Tuo metu Japonijoje gyvenęs kunigas Albinas Margevičius, vienas pirmųjų lietuvių, ne tik rašė apie Japoniją lietuviškai spaudai, bet ir propagavo Lietuvą Tekančios Saulės šalyje – net ten organizavo lietuviškų knygų ir periodinių leidinių parodą. Japoniją to meto Lietuvos gyventojams pristatė ne tik katalikiška spauda, bet ir dar bent 25 pasauliečių leidiniai: „Aidas“, „Darbininkas“, „Diena“, „Karys“, „Lietuvos žinios“, „Moteris“, „Sekmadienis“ ir kt. – po kartą ar daugiau rašė apie šią šalį.

Ryšiai sovietiniu laikotarpiu

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos TSR ir pralaimėjusi Japonija ryšius mezgė iš lėto. Kontaktai tarp šalių labai apriboti. Tačiau Lietuvos kultūrininkai – rašytojai ir poetai – neužmiršo Japonijos, buvo neabejingi japonų tradicijai. Prie japoniškų įvaizdžių prisilietė ir savaip japonišką tematiką interpretavo Sigitas Geda, Kostas Korsakas, Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Mikelinskas, Tomas Arūnas Rudokas ir kt.

Augo susidomėjimas ne tik Japonija Lietuvoje, bet ir Lietuva Japonijoje. Ypač daug nuveikė supažindinant japonus su Lietuva ten įsikūręs M. K. Čiurlionio klubas. Neatsiejamai su šiuo klubu yra susijęs ir pirmasis japonų lituanistas prof. Ikuo Murata – jis į japonų kalbą išvertė Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, „Eglę žalčių karalienę“, kitas lietuvių pasakas. Jo pastangomis atsirado būrelis japonų, susidomėjusių Lietuva, lietuvių kalba, jos kultūra.

Po karo daug rašyta apie japonų pramonę, kuri 6–7 dešimtmečiais išgyveno savotišką bumą, pavadintą „japoniškuoju stebuklu“. Tyrinėtojas Romualdas Neimontas suskaičiavo, kiek straipsnių lietuviškoje spaudoje apie Japonijos pramonę ir mokslą pateikė lietuvių mokslininkai: A. Ališauskas (28), G. Bajoras (44), J. Grigas (176), R. Makuška (389) ir kt.

Būtina prisiminti, kad daugelio Lietuvos žmonių dėmesį patraukė 1964 m. olimpiada Tokijuje, kur dalyvavo ir 16 atletų iš Lietuvos, atstovaudami TSRS rinktinei. Išsamius straipsnių ciklus laikraščiuose publikavo ten pabuvoję sporto žurnalistai Aleksandras Icikavičius (pasirašinėjęs slapyvardžiu Imantas Aleksaitis) ir Mindaugas Barysas. Taigi sovietmečiu lietuviams Japonija tikrai nebuvo negirdėta šalis.

Kovo 11-osios Lietuva ir Japonija

Lietuvos ryšiai su Japonija kiekybiškai ir kokybiškai išsiplėtė lietuviams atkūrus savo nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 6 d. Japonijai vėl pripažinus Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę. Tuo metu Japonija buvo vėl viena iš anksčiausiai Lietuvos nepriklausomybę oficialiai pripažinusių šalių. Po to sekęs abipusis susidomėjimas stiprėjo: dažnėjo tiek Lietuvos, tiek Japonijos atstovų vizitai, buvo pasirašomi susitarimai, vyko bendri renginiai. Nemaža dalis jų buvo aukšto lygio, įskaitant abiejų šalių premjerų ir prezidentų oficialius vizitus bei atsakomąsias viešnages. Visa tai vainikavo 2007 m. gegužės 26–27 d. įvykęs Japonijos imperatoriaus Akihito ir imperatorienės Mičiko apsilankymas Lietuvoje.

1997 m. vasario 11 d. Lietuvoje buvo atidaryta Japonijos ambasada, čia dirbo laikinieji patikėtiniai. (Tiesa, iki ambasados įkūrimo nuo 1995 m. Vilniuje veikė Japonijos informacijos centras.) Pirmas Vilniuje reziduojantis Japonijos ambasadorius buvo paskirtas 2008 m., ir juo tapo diplomatė Mijoko Akaši (iki tol ambasadorius rezidavo Kopenhagoje). O 1999 m. įkurta ir Lietuvos ambasada Tokijo mieste. Pirmasis pastovus Lietuvos ambasadorius Japonijoje Algirdas Kudzys dirbo 2002–2006 m. Taip pat veikia šeši Lietuvos garbės konsulatai skirtinguose Japonijos miestuose.

Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir siekė demokratijos bei laisvosios rinkos ekonomikos, Japonija materialine pagalba ir techniniu bendradarbiavimu padėjo jai vystytis. Iš viso Lietuvoje pirmajame dešimtmetyje buvo įgyvendinta 13 projektų, skirtų skatinti ir gerinti kultūrinę bei mokomąją veiklą. Pavyzdžiui, parama Lietuvos muzikos akademijai buvo skirta papildyti muzikos instrumentų įvairovę, Vilniaus bei Vytauto Didžiojo universitetams – atnaujinti japonų kalbos mokymo aparatūrą ir t. t.

Japonijos ir Lietuvos dabartiniai ryšiai labiausiai pastebimi kultūriniuose renginiuose ir parodose, kurie ypač traukia Lietuvos žmonių dėmesį. Japonijos egzotika ir sena, turtinga, išskirtinė tradicinė kultūra jaudina Lietuvos žmones. Jų pamėgti sušiai – tai irgi japonų maisto kultūros plitimo Lietuvoje įrodymas. Nuo seno daugeliui lietuvių patinka Japonijos tradiciniai kovos menai, tokie kaip dziudo, karatė, aikido ir kendo. Lietuvoje įsikūrė daug japonų kovos menų mokyklų, kur žmonės ne tik lavina meistriškumą, bet ir nuolatos stiprina savo sąmonę.

Džiugu pastebėti, kad stiprėja dvišalė partnerystė ekonomikos srityje. Lietuvoje pagamintų lazerinių prietaisų eksportas į Japoniją sparčiai didėja. Lietuviškos technologijos Japonijoje naudojamos ir akademiniame, ir pramoniniame sektoriuje. Iš Japonijos importuojama buitinė technika, plastiko ir gumos gaminiai, chemikalai ir kita. Nors prekybos apimtys nėra didelės – Japonija buvo ketvirtame dešimtuke pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė – bet tai svarbu politine ir kultūrine prasme.

Turistų iš Japonijos skaičius Lietuvoje per 2008–2018 m. laikotarpį išaugo beveik keturis kartus ir perkopė 28 tūkst. Lietuvių turistų Japonijoje skaičiai kuklesni – 2016 m. skaičiavimais, Japoniją aplankė 4303 turistai. Pradedant 2020 m., atvykstamasis turizmas buvo stipriai paveiktas COVID-19 pandemijos ir sumažėjo dešimtimis kartų. Turizmas – puiki forma skleisti informaciją apie kitą šalį, jos gyventojus ir labiau suartėti. Be to, tai užtikrintos pajamos iš turistų paliekamų pinigų.

Propaguojant Japoniją Lietuvoje reikšmingai prisideda ir Orientalistikos centruose japonistikos tyrėjai Vilniaus, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo Kaune universitetuose. Per pastaruosius tris dešimtmečius japonistika Lietuvoje buvo plėtojama įvairiomis kryptimis, pradedant klasikinėmis kultūros, istorijos, meno, filosofijos studijomis ir baigiant šiuolaikinės politikos ir ekonomikos tyrimais. Išskirtiniai R. Neimonto, Antano Andrijausko, Dalios Švambarytės darbai.

Reikia priminti ir tai, kad produktyviausiai paskutiniame dešimtmetyje apie Japoniją, jos gyvenimą ir kultūrą rašė japonų kalbos žinovas, vertėjas, VDU docentas Aurelijus Zykas. 2022 m. jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Japonijai ir tapo penktuoju Lietuvos ambasadoriumi čia. Reikia tikėtis, kad tarpvalstybiniai ir kiti ryšiai dar labiau sustiprės.