2021 11 18

Kun. Donatas Litvinas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Prisimenant vyskupą, kankinį Vincentą Borisevičių

Vysk. Vincentas Borisevičius. Danguolės Jonaitienės asmeninio archyvo nuotrauka

1946 m. lapkričio 18 dieną, lygiai prieš 75 metus, sušaudytas Telšių vyskupas – kankinys Vincentas Borisevičius. Šiandien, kai šio Dievo tarno beatifikacijos byla pasiekė Romą, kai meldžiame vyskupo paskelbimo palaimintuoju, kad ne tik Telšių vyskupija, bet ir visa Lietuva turėtų dar vieną dangiškąjį globėją ir užtarėją, svarbu ne tik prisiminti ganytoją, bet ir klausti, ar po tiek metų dar aktualios šių dienų žmogui vyskupo kankinio mintys, ar įkvepia jo gyvenimo pavyzdys.

Būsimasis Telšių vyskupas V. Borisevičius gimė 1887 m. kaip koks biblinis veikėjas mažame, niekam nežinomame Bebrininkų kaime, Vilkaviškio rajone. Jo tėvai Augustinas ir Marija Borisevičiai – dori, pamaldūs ūkininkai – užaugino aštuonis vaikus: penkias dukras ir tris sūnus, iš kurių du – Kazimieras ir Vincentas – pasuko dvasininko keliu. Vincentas mokėsi Šunskų pradinėje mokykloje, Petrapilio Šv. Kotrynos katalikiškoje gimnazijoje, baigė Seinų kunigų seminariją, teologijos studijas gilino Fribūro universitete Šveicarijoje, o 1910 m. įšventintas į kunigus.

Vincento Borisevičiaus dvasininko kelias nebuvo lengvas ir patogus. Marijampolės gimnazijoje ėjo kapeliono pareigas, dėstytojavo Seinų kunigų seminarijoje, kaip kariuomenės kapelionas patarnavo per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje esantiems išeiviams, buvo pirmasis įkurtosios Telšių kunigų seminarijos rektorius. Antrąjį pasaulinį karą ir itin priešingas antireligines bangas jam teko atremti jau kaip Telšių vyskupui. Tačiau kaip ir kiekvienas krikščionis, taip ir Dievo tarnas suprato, kad jo pašaukimas nėra skirtas patogumui, bet didesniems darbams, skleisti gėrį ir liudyti tiesą visu savo gyvenimu, galiausiai kurti Dievo Karalystę jau čia, žemėje.

Vysk. Vincentas Borisevičius. Wikipedia.org nuotrauka

Kodėl svarbu mums kas kartą prisiminti Dievo tarną Vincentą Borisevičių? Gal dėl to, kad vyskupas kankinys, išgyvenęs abu pasaulinius karus, įkalinimą, tardymus, būtų mums pamaldumo, darbštumo ir drąsaus pasipriešinimo prieš blogį pavyzdžiu. Vyskupo atskaitos taškas ir matavimo vienetas visada buvo Jėzus Kristus ir Jo įkurtosios Katalikų Bažnyčios mokymas. Savo kalbose, mokymuose, pastoraciniuose laiškuose nuolat kvietė žmones į taikų, dorybingą gyvenimą. Kvietė mylėti ne tik artimą, bet ir savo priešus, padėti vargstantiesiems ir nuskriaustiesiems, nepaisant rasės, tikėjimo skirtumo ar kitų savybių. Dievo tarnas pats tuo gyveno ir žmones mokė kovoti ne prieš įvairias politines sistemas, bet pirmiausia prieš visų blogybių pagrindą – nuodėmę. „Su klaidomis kovokime, žmones mylėkime“, – sakė jis.

Okupacinei sovietinei valdžiai vysk. V. Borisevičius atrodė pavojingas sistemai žmogus, nes drįso viešai kalbėti tiesą. „Pavojingiausią“ Lietuvos vyskupą buvo bandoma užverbuoti, tačiau ganytojas nepalūžo kankinamas, nepasidavė grasinimams, todėl po ilgų tardymų ir sufalsifikuotų kaltinimų buvo nuteistas mirties bausme.

Apaštališkajame paraginime apie pašaukimą į šventumą popiežius Pranciškus primena, kad Viešpats nori, jog būtume šventi ir nepasitenkintume vidutinybės egzistencija (plg. Gaudete et exsultate, 1). Prieš 75 metus sušaudytas vyskupas Vincentas buvo tikras savo laiko herojus, galintis įkvėpti ir mūsų laikų žmones, išvargintus įvairiausių neramumų, dažnai besiblaškančius, bet ieškančius ramybės; jis gali stiprinti dvasią mūsų laikų žmonių, dažnai viltis sudedančių į trapius, praeinančius dalykus.

Popiežiaus Pijaus XI karūnacijos minėjimas Telšių kunigų seminarijoje. Penktas iš kairės stovi vysk. Vincentas Borisevičius. Wikipedia.org nuotrauka

Evangelijos paradoksai nesiliauja lydėję visą Bažnyčios istoriją, taip pat ir vyskupo kankinio gyvenimą. Sovietinis saugumas manė, kad atsikratė jiems neparankaus ir pavojų keliančio vyskupo, ir atrodė, jog viskas prarasta ir žlugę, tačiau kaip evangelinis grūdas, palaidotas į žemę, įvairiais pavidalais prasikala ir išauga dar didesniu ir gyvybingesniu medžiu, taip ir vyskupo kankinystė davė vaisių. Juk ant tokio pamato – pasiaukojimo už Dievą ir Bažnyčią bei žmonių laisvę – atsirado ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, ir galiausiai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Todėl, prabėgus 75 metams po vyskupo Vincento Borisevičiaus mirties, apie jį sakomi pamokslai, rengiamos konferencijos, beatifikacijos byla pasiekė Vatikaną. Tai, kas atrodė prarasta, vėl atgyja su nauja jėga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atvykite į nuostabią, Šventosios Dvasios apgaubtą Telšių katedrą, kur, nusileidę į kriptą, rasite vyskupo kankinio karstą. Nebijokite prašyti užtarimo savo šeimoms, esamoms ar būsimoms, savo vaikams ir anūkams palaimos, patikėkite visus savo vargus ir rūpesčius. Keliaudamas žemės takais, Dievo tarnas V. Borisevičius nestokojo jėgų ir neatsisakydavo patarnauti ir padėti kiekvienam prašančiajam. Neabejotina, kad tą jis pasiruošęs daryti ir dabar, tik dar geresniu būdu.

P. S. Jei turite archyvinių nuotraukų, kitos informacijos apie Dievo tarną Vincentą Borisevičių arba jo užtarimu patyrėte malonių, nuoširdžiai prašome apie tai pranešti vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus bylos postulatoriui kun. Donatui Litvinui (el. paštu: donatas.litvinas@gmail.com).

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu