Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Prodiuserė G. Žickytė: vaikams iš karo zonos kinas buvo savotiška terapija

Susitikimas su Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojais. Mikos Savičiūtės nuotrauka

Ukrainiečių režisierės Irynos Cilyk dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojai Anna ir jos vaikai – gausi Krasnohorivkoje, Donbase, gyvenusi šeima. Jau nuo 2014-ųjų fronto linijoje esančius savo namus jie paliko tik prieš keletą savaičių – kai išaugus įtampai regione suintensyvėjo apšaudymai ir miestelis liko be elektros.

Kino komandos pastangomis šeima buvo perkelta į Kyjivą tikintis, kad neramumai sostinės nepasieks. Dar trečiadienį, kovo 23-iąją, kaip pasakojo filmo prodiuserė Giedrė Žickytė, Anna džiaugėsi stebėdama sostinės žaidimų aikštelėje žaidžiančius savo vaikus. Tačiau rytas, turėjęs atnešti bilietus į Lietuvą, atnešė karą ir masinę suirutę – bilietų išvykti iš šalies nebeliko.

Lietuvos ambasados, siekusios pasirūpinti šeimos saugumu, Kyjive taip pat nebebuvo, tad svarstant apie saugiausią kelio trajektoriją buvo nuspręsta bandyti moterį su vaikais perkelti į Lvivą. Kyjivo valdžiai paskelbus, kad organizuojami nemokami traukiniai į Lvivą, šeima buvo nugabenta į traukinių stotį, tačiau transportas buvo perpildytas, o vakarinis reisas paskelbtas nesaugiu dėl apšaudymo pavojaus.

Anna su vaikais pasiliko metro. Šeštadienį šeimai padėti nusigauti į geležinkelio stotį atvyko montažo režisierius Ivanas Bannikovas. Nuvežta prieš kelionę iš buto pasiimti būtiniausių daiktų, dėl staigaus metro uždarymo Anna liko atskirta nuo vaikų. Laimė, po kelių valandų ši situacija buvo išspręsta, ir šeima vėl galėjo būti kartu. Tik sekmadienio, kovo 6-osios, vakarą jiems pagaliau pavyko patekti į traukinį. Po 11 valandų kelionės jie pasiekė Lvivą. Jame rūpinimąsi šeimos saugumu perėmė Lietuvos ambasada.

Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ prodiuserė Giedrė Žickytė su filmo herojais. Žygimanto Gedvilos / BNS nuotrauka

Šeimos istoriją karo akivaizdoje pasakojantis Irynos Cylik filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (The Earth is Blue as an Orange), sukurtas 2019 m., žiūrovus turėjo pasiekti prieš dvejus metus, tačiau dėl pandemijos tai neįvyko. Per tą laiką komanda parodė filmą prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje JAV. I. Cylik pelnė geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje.

Numatytos premjeros Lietuvoje kovo 4-ąją planus sujaukė karas. Vasario 24 d. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, buvo nuspręsta visas už filmo bilietus surinktas lėšas skirti filmo personažams – ukrainietei Annai ir jos vaikams, taip pat nuo karo kenčiantiems filmo kūrėjams Ukrainoje.

Dėl karo iš Ukrainos negalėję išvykti filmo herojai kovo 6 d. vakarą pagaliau pasiekė Lietuvą. Kovo 7-ąją juos buvo galima sutikti filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ peržiūroje „Forum Cinemas“ kino centre.

Apie filmo herojus kalbamės su režisiere, filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ prodiusere GIEDRE ŽICKYTE.

Filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasirodė sudėtingu laiku – viena vertus, prasidėjus karui, visiems ne tas galvoje, kita vertus, šis filmas yra apie ukrainiečių šeimą, gyvenančią šio jau aštuonerius metus trunkančio karo fronte. Natūraliai kyla klausimas: ką gali kinas ir kino industrija karo akivaizdoje?

Šiuo metu jaučiuosi tokia bejėgė ką nors apie tai kalbėti. Manau, visi turi daryti tai, ką gali. Supranti, kad negali išgelbėti Ukrainos, bet jei gali šiai šaliai suteikti materialinę, moralinę ar kitokią paramą, tai būtent taip ir reikia daryti – tai žmogiškumo esmė.

Visas pajamas už rodomą filmą skiriame jo herojams ir ukrainiečiams kūrėjams. Su mumis susivienijo kino teatrai – jie irgi atsisakė savo dalies pajamų. Filmo premjeroje žmonės išgirdo, kad Anos šeimą mėginame atvežti į Lietuvą. Iš karto po premjeros gavau begalę žinučių su siūlymais: „Turiu sodybą“, „Turiu loftą“, „Žinau gerą vaikų darželį, galintį priimti vaikus“. Visi mane tiesiog užplūdo žinutėmis, siūlydami kaip kas galėdamas padėti.

Net po filmo peržiūros tiesioginio vaizdo skambučio režisierei Irynai Cylik metu publika pasitiko ją atsistoję, ilgomis ovacijomis. Kad būdama Kyjive ji jaustų paramą.

Įsivaizduokite žmogų, likusį nelaimėje visiškai vieną… Įsivaizduokite – ukrainiečiai kariauja, o visas pasaulis tyli. Visi toliau kaip niekur nieko eina į restoranus, teatrus, gyvena įprastą gyvenimą. Tada žmonėms būtų dar sunkiau. Manau, tokioje košmariškoje situacijoje, kokia yra dabar, itin svarbu jausti kitų palaikymą ir mintimis, ir širdimis, ir realia materialine pagalba. Kalbu ne tik apie kiną, bet ir apie viską.

Žmonės solidarizuojasi: aukoja rūbus, maistą, pinigus. Man atrodo, kad vasario 24-osios rytą pasaulis ne tik buvo sukrėstas – ši didžiulė nelaimė aiškiai parodė, kad vyksta biblinė gėrio ir blogio kova.

Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ kūrybinė komanda. Mikos Savičiūtės nuotrauka

Kaip šiuo metu jaučiasi filmo herojai vaikai? Ar vyriausioji dukra filmuoja įvykius?

Dabar ten didžiulis chaosas, visi bando išgyventi. Jie turi tikslą – atvažiuoti į Lietuvą. Kai susiskambiname, paklausiu, ar jie saugūs, o apie filmavimus net nepagalvojau pasiteirauti. Šeštadienio (vasario 26 d. – aut. past.) vakarą Anna man rodė, kaip su vaikais kepa blynus, klausosi muzikos, kaip vaikai mėgina šokti. Jie vis tiek bando kurti, bando nepasiduoti. Vyresnioji dukra neturi savo kameros. Kamera, kuria ji filmavo filmą, buvo kino stovyklos „Geltonas autobusiukas“.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie „Geltoną autobusiuką“?

Kai 2014-aisiais Ukrainoje prasidėjo karas, buvo organizuojamas bendras Lietuvos–Ukrainos projektas „Geltonas autobusiukas“. Vaikams iš karo zonos Ukrainoje buvo rengiamos specialios stovyklos, kuriose dalyvavo kino kūrėjai. Jie mokė vaikus kurti kiną – filmuoti, montuoti. Tai buvo savotiška terapija vaikams, skirta sudėtingą vaikystę išgyventi per kūrybą. Vienoje stovykloje dalyvavo ir filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė Iryna. Joje ji ir susipažino su šeima, aplink kurią šiame filme vyksta veiksmas.

Ar iki „Geltono autobusiuko“ Anna turėjo patirties kine?

Tikrai ne! Ji buvo tiesiog mažame miestelyje gyvenanti mama. Bet kaip galime įsitikinti žiūrėdami filmą, ji galėtų būti puiki režisierė. Ji turi vidinį pajautimą. Gyvenimas taip lėmė, kad ji negimė kitoje šalyje ir nestudijavo režisūros, bet jei būtų studijavusi, kas žino – galbūt dabar būtų garsi režisierė.

Vyriausioji dukra Miroslava, kaip matome filme, pasirenka studijuoti operatorystę, o Nastia, kuri greitai turėtų baigti mokyklą, svajoja būti režisierė. Ir iš viso, kaip parodo filmas, nepaisant skurdžios, karo nualintos buities, sugriauto miesto, vis tiek šios šeimos namai yra kupini šviesos ir jaukumo. Aplinkybės sunkios, bet žmonės nepasiduoda – jie kuria, filmuoja, kiekvienas vaikas mokosi groti muzikos instrumentu. Tai mane labai įkvepia.

Kol dar nebuvo karo, buvome sugalvoję gražią iniciatyvą – dalį visų filmui skirtų pajamų atiduoti tų vaikų mokslams. Tada prasidėjo karas, tad dabar pinigai pirmiausia skiriami jų gyvenimui ir išgyvenimui. Ir ne dalis, o visos pajamos. Kino teatrai taip pat solidarizavosi. Tai neįtikėtina. Nors gal neteisingai pasakiau, kad neįtikėtina. Dabar tai atrodo natūralu.

Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anna. Mikos Savičiūtės nuotrauka
Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anna. Mikos Savičiūtės nuotrauka
Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anna. Mikos Savičiūtės nuotrauka
Susitikimas su Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojais. Mikos Savičiūtės nuotrauka
Susitikimas su Irynos Cylik dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojais. Mikos Savičiūtės nuotrauka

Kaip Anna ir jos šeima jaučiasi šiandien?

Šiandien (kovo 1-ąja – aut. past.) Anna man paskambino verkdama. Sakiau jai: „Dabar jūs jau daug saugesni, juk Lvive ramiau negu Kyjive.“ „Taip, – sakė man Anna, – bet aš jaučiuosi išdavikė, aš išvažiuoju, palieku savo šalį.“ Raminau ją, kad taip tikrai nėra, kad jos pusantrų metų Jasenka neapgins šalies. Kad ji turi mergaitę ginti ir dėl jos išvažiuoti iš Ukrainos. Anna vis tiek raudojo ir kartojo nenorinti palikti savo šalies.

Filmo pradžioje matome, kad šeima buvo apsisprendusi niekur neišvykti. Anna sako: „Kažkas turi atstatyti šį miestą. Mes tikrai liksim.“ O dabar ji nutarė išvykti tik dėl savo mažosios dukrytės, naujagimės. „Mano Vladekas ir Stasekas neturėjo vaikystės, norėčiau, kad bent Jasenka turėtų…“ – sako Anna. Būtent tai ją ir paskatino apsispręsti. Vis dėlto kalbėdama su ja jaučiu, kaip jai sunku palikti Ukrainą.

Pagalvokite – jei mes visi čia esame tokie emociškai išsekę, ką jau kalbėti apie tuos, kurie iš tikrųjų yra tame pragare… Labai tikiuosi, kad Ukraina greitai taps laisva ir Anna su vaikais galės grįžti į savo šalį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien