Prof. Aleksandras Krasnovas ir egzodo autorių grįžimas į Lietuvos literatūrinį gyvenimą

Jonas Jonušas yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkas.

Darbo „Vagoje“ metai sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir pirmaisiais suverenitetą atgavusios valstybės gyvavimo metais. 1988 m. leidykloje susibūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios vienu iš lyderių tapo A. Krasnovas. Jis užmezgė plačius literatūrinius ryšius su išeivijoje gyvenančiais rašytojais ir poetais. Emigracijoje atsidūrę žemininkų kartos atstovai, o ir Lietuvoje gyvenantys jų artimieji su A. Krasnovu palaikė ryšį laiškais, kurių chronologinės susirašinėjimo ribos apima 1989–1994 m. Išeivių kūrybos dinamika tuo laiku jau buvo kiek prislopusi, tačiau atsigręžimas į ištakas ir galimybė publikuoti Lietuvoje teikė naujų vilčių ir jėgų.

Korespondencija ir nuotraukos, saugomos Maironio lietuvių literatūros muziejuje, padeda geriau suprasti literatūros vyksmą 1988–1994 m. laikotarpiu, autentiški šaltiniai atspindi tada vyravusias nuotaikas, aspiracijas, brėžia atgimstančios tautinės kultūros linkmę. A. Krasnovo rašyti laiškai adresuoti daugeliui kūrėjų. Saugomi adresatų atsakymai nevienodo išsamumo: vieni apima ir aktualius literatūrinio gyvenimo įvykius, kiti – dalykiški, jais atsakoma, komentuojama, pa(si)tikslinama.

Laiškai sudaro dvi grupes: A. Krasnovo laiškai rašytojams ir poetams; atsakymai į juos. Adresatai – žymūs poetai ir rašytojai, žemininkai-lankininkai ir išeiviai, iš kurių mokėsi vėlesnės Lietuvos kūrėjų generacijos. Tai Kazys Bradūnas, Eduardas Cinzas, Liudas Dovydėnas, Antanas Gustaitis, Jurgis Janavičius, Paulius Jurkus, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kostas Ostrauskas, Alė Rūta, Stasys Santvaras, Liūnė Sutema, Julija Švabaitė, Adelė Veščiūnaitė. Daugelis jų pokariu atsidūrė Austrijos ir Vokietijos išvietintųjų stovyklose, vėliau traukėsi tolyn į Vakarus ar JAV.

Išeivių pagrindiniai autoritetai buvo Marija Gimbutienė, Juozas Girnius, Algirdas Julius Greimas, Antanas Maceina. Galimybė kūrinius publikuoti nepriklausomybę atgavusioje gimtinėje buvo ne vien simbolinis sugrįžimas, rašytojai ir poetai, kai tik galimybės leisdavo, lankydavosi Lietuvoje. „Vagos“ administracija anapus Atlanto gyvenantiems poetams ir rašytojams parūpindavo kvietimus, reikalingus vizai į Lietuvą gauti. Tokie buvo pirmieji nepriklausomybės metai, kai tebegaliojo daug suvaržymų, kai Rusijos įtaka tebebuvo jaučiama daugelyje sričių. A. Krasnovas užmezgė literatūrinius ryšius, kaip leidyklos vadovas telkė emigracijoje gyvenusius autorius, skatino juos bendradarbiauti „Vagoje“.

„Vagos“ leidyklos inicijuotas Alės Rūtos pirmasis kūrybos leidimas Lietuvoje 1992 m.: išleista didelės apimties knyga „Trumpa diena. Motinos rankos. Kelias į kairę“. Būta ir daugiau atvejų, kai „Vaga“ pirmąkart Lietuvoje publikavo išeivių kūrybą. A. Krasnovas neretai atlikdavo tarpininko moderatoriaus tarp autorių ir literatūros mokslininkų funkciją.

1990 m. vasario 27 d. laiške K. Bradūnui jis pažymi, kad „Vagos“ planuojamai išleisti poeto rinktinei „Prie vieno stalo“ profesorė Vanda Zaborskaitė yra parengusi pabaigos žodį. Be to, rūpinosi naujausių „Vagos“ išleistų knygų pristatymu „Poezijos pavasario šventėje“ (1989 07 27 A. Krasnovo ir šiuolaikinės lietuvių poezijos redakcijos vedėjo Eugenijaus Kubilinsko laiškas K. Bradūnui). A. Nykos-Niliūno rinktinei pabaigos žodį parašė Marcelijus Martinaitis (iš 1989 07 28 A. Krasnovo laiško A. Nykai-Niliūnui). Egzodo kūrėjų rinktinių palydimojo žodžio autoriai būdavo parenkami neatsitiktinai. „Vagos“ administracija pasitelkdavo iškiliausius literatūros lauko darbuotojus.

Bendraujant su išeiviais atkurtos nepriklausomybės priešaušryje būdavo pasitelkiamas „sovietinės knygnešystės“ principas, kai iš už Atlanto atvykusiam poetui ar rašytojui būdavo perduodamas laiškas konkrečiam adresatui, taip išvengiant sovietinės cenzūros ir pagreitinant komunikaciją (iš 1989 07 11 A. Krasnovo laiško K. Bradūnui). Užmezgęs kontaktus su daugeliu išeivijos veikėjų (Liūtu Mockūnu (L. Mockūno kvietimu A. Krasnovas vyko į Ameriką tvarkyti kritikos antologijos „Egzodo literatūros atšvaitai: išeivių literatūros kritika“. Antologija išleista 1989 m. „Vagos“ leidykloje), Rimvydu Šilbajoriu ir kt.), A. Krasnovas pagreitindavo apsikeitimo pirminiais parengtų tekstų variantais (laužiniais) procesą.

M. Martinaitis yra taikliai apibūdinęs tą ir šiek tiek ankstyvesnį laikmetį: „Painiais keliais plito tenykščių „kaziukų“ atvežtos knygos, pasiekdavo laiškeliai apie perskaitytus rinkinius, ne vienam jie padovanojo kelionę į Ameriką atšilus orams, su jais iki vidurnakčio užsitęsdavo pokalbiai namuose, už langų budint lenininės sargybos vyrukams… „Metmenys“, „Akiračiai“, „Aidai“ kaip tik ir buvo atstumas, distancija nuo tos pelkės, kurioje murkdėmės ir buvome murkdomi.“ („Literatūra ir menas“, 1992, Nr. 10; „kaziukų“ pavadinimas kilo iš Kazio Almeno, dažnai buvodavusio Lenkijoje, o po 1988 m. ir Lietuvoje, vardo. „Kaziukų“ buvo ir daugiau. Tai Valdas Adamkus, literatūrologai Violeta Kelertienė, Bronius Vaškelis ir kt.).

„Vagos“ administracija palaikė ryšius su Amerikos lietuvių bendruomene, „Santaros–Šviesos“ organizacija, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondu. A. Krasnovas, lankydamasis JAV ir Kanadoje, glaudžiai bendravo su literatūros pasaulio žmonėmis, ieškojo paramos – Monrealyje su Henriku Nagiu ir Birute Nagiene, Bostone su Stasiu Santvaru ir Stasiu Goštautu, Niujorke su Pauliumi Jurkumi ir Vytautu Landsbergiu (iš 1989 10 26 A. Krasnovo laiško K. Bradūnui).

Išeivių organizacijų palaikymas buvo labai svarbus leidžiant iki tol Lietuvos skaitytojui neprieinamus kūrinius, sudarant kūrinių antologijas. Atšilimo laikotarpis buvo įsibėgėjęs ir pasiekęs apogėjų, vis dėlto suvaržymų gniaužtai buvo ką tik atlaisvinti ir laisvos minties raiškos galimybės dar nebuvo pakankamai sustiprėjusios. „Anksčiau mes negalėjome duoti tvirto žodžio, kad galėsime išleisti knygą tokią, kokią Jūs sudarysite – mat, beveik iki 1988 metų vidurio jautėme stiprią ideologinę kontrolę.“ (Iš 1989 05 26 A. Krasnovo laiško K. Bradūnui).

Po skaudžių 1991 m. sausio 13-osios įvykių visuomenėje buvo ryžto nepasiduoti ir šalinti įsigalėjusias negeroves, nors viskas vyko gana lėtai, ne taip, kaip norėtųsi. Leidybos srityje irgi būta nesklandumų, sunkiai paaiškinamų išeiviams: „<…> mūsų gyvenime vis dar viešpatauja atsitiktinumas ir spaustuvių kaprizai.“ (Iš 1991 08 28 A. Krasnovo laiško K. Bradūnui).

Išeivių literatūros populiarumas tarp Lietuvos skaitytojų džiugino: „Vagos“ leidžiamų knygų tiražai siekdavo 15 000 egzempliorių, o dviejų dalių „XX a. lietuvių poezijos“ antologijos tiražas siekė net 20 000 egzempliorių (1989 02 12 A. Nykos-Niliūno laiškas A. Krasnovui; 1990-11 A. Krasnovo laiškas J. Janavičiui). Tačiau 1990-ųjų realijos neleisdavo užsimiršti, situacijos neapibrėžtumas, į leidyklą atsiunčiami ideologiniai „konsultantai“ darbus versdavo rikiuoti kita tvarka: „Blokada mus stipriai suvaržė – vis mažiau ir vis sunkiau leidžiame knygas, bet tikimės, kad tai neamžinai.“ (Iš A. Krasnovo laiško A. Gustaičiui).

O ir egzodo autoriai dažnai turėdavo savų pageidavimų tekstų redaktoriams, ne visada jiems būdavo priimtinos pasikeitusios rašybos ir skyrybos taisyklės: „Prie teksto rasite Jums skirtą laišką ir keletą „punktų sakymų“ redaktoriui.“ (1993 03 18 K. Ostrausko laiškas A. Krasnovui).

Laikas prieš nepriklausomybės atkūrimą ir keleri metai po jo buvo ypač produktyvus leidžiant (daugeliu atvejų pirmą kartą Lietuvoje) egzodo autorių kūrinius. „Vagos“ leidyklos kolektyvo dėka išeiviai buvo grąžinti į jiems deramą vietą lietuvių literatūros istorijoje. Tai istorinis laikas, kai A. Krasnovo koordinuotas ryšių su emigracijoje atsidūrusiais kūrėjais procesas buvo rezultatyvus ir reikšmingas grąžinant į Lietuvos literatūrinio gyvenimo vyksmą visą būrį žymių autorių.