Prof. B. Gruževskis: „Reikia laužyti modelį apie vyresnio amžiaus žmogų kaip išlaikytinį“

Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Daugiau nei prieš metus Europos Komisija rekomendavo Lietuvai iki 2040-ųjų pailginti gyventojų darbingo amžiaus trukmę iki 72 metų. Ši rekomendacija sukėlė didelį šaršalą mūsų visuomenėje, ir visos su pensinio amžiaus ilginimu susijusios iniciatyvos buvo įkištos į stalčių.

Žvelgiant į protestų ir streikų, kilusių dėl laipsniško pensinio amžiaus didinimo nuo 62 iki 64 metų reformos, drebinamą Prancūziją būtų galima daryti išvadą, kad pensinio amžiaus ilginimo iniciatyvos retai kada – greičiausiai beveik niekada – sulaukia visuomenės palaikymo. Tyrimų duomenys atskleidžia, kad Europos šalių gyventojai įvairiai vertina pensinio amžiaus ribą. Tai lemia skirtingi socialiniai, demografiniai, politiniai ar kultūriniai veiksniai. Pietinių Europos šalių gyventojai linkę paankstinti senyvo asmens amžių: Kroatijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Juodkalnijoje 61–65 metų asmuo jau laikomas senu. O Šiaurės Europos šalių – Airijos, Nyderlandų – gyventojų pensinio amžiaus ribos vertinimas viršija Europos gyventojų vertinimų vidurkį.

Norvegijoje, kurioje į pensiją išeinama sulaukus 67 metų, 80 proc. pensininkų dirba ne dėl ekonominių paskatų, o Lietuvoje tokių yra tik 16 proc. Lietuvos gyventojų nuomone, tinkamiausias amžius išeiti į pensiją yra 60-ieji gyvenimo metai. Nors mūsų visuomenė norėtų sulaukti pensijos anksčiau nei vidutinis Europos gyventojas, atrodo, kad pradėsime susidurti su darbingo amžiaus žmonių trūkumu, kai į pensiją masiškai pradės eiti vadinamoji baby bumo karta. Vyriausybėms neišvengiamai teks sukti galvą, kaip subalansuoti darbingo ir pensinio amžiaus sulaukusių gyventojų gerovės svarstykles.

Apie Vyriausybės ir pačių žmonių atsakomybę už savo gerovę vyresniame amžiuje, atsisakant išlaikytinio statuso, kalbamės su Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriumi, Europos Komisijos ekspertu užimtumo ir darbo rinkos politikos klausimais dr. BOGUSLAVU GRUŽEVSKIU.

Kaip vertinate Europos Komisijos rekomendaciją Lietuvai iki 2040-ųjų pailginti gyventojų darbingo amžiaus trukmę iki 72 metų?

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai nebuvo rekomendacija – tai buvo pensinio amžiaus ir senėjimo tendencijų analizė, kurios autoriai darė hipotetinę mokslinę prielaidą, jog, norint Lietuvoje išsaugoti balansą tarp darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų, būtina ilginti pensinio amžiaus ribą iki 72 metų. Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, žmonės reagavo į perpasakotą tiesą, neatitinkančią tikrovės.

Jau prieš dvidešimt metų akcentavome, kad tiek pas mus, tiek visame pasaulyje senėjimo procesai kelia didžiulį iššūkį. Į XX amžių įžengėme kaip jauna tauta, jaunų žmonių visuomenėje buvo gana daug, ir mes neturėjome susidurti su didesnėmis problemomis iki šio amžiaus vidurio. Tačiau mums pakišo koją emigracija: išvyko nemažai jaunesnio amžiaus gyventojų, tarp kurių buvo itin daug reprodukcinio amžiaus moterų. Lietuvos moterys yra labai drąsios, labai savarankiškos, jos emigruoja gerokai dažniau, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių moterimis. Kai kada išvykstančių moterų dalis vienu ar dviem procentais netgi viršija emigruojančių vyrų skaičių. Reikia atkreipti dėmesį, kad kartu su moterimis išvyksta ir vaikai, jų gimsta ir užsienyje, nors moterys dažnai juos registruoja Lietuvoje.

Tas tendencijas stebime jau dvidešimt metų, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad Lietuva suteikia geriausias socialines garantijas moterims, auginančioms vaikus, nors, reikėtų pastebėti, dar trūksta ikimokyklinės priežiūros įstaigų.

Kaip galėtume spręsti darbo jėgos trūkumą? Gal reikėtų skatinti vyresnio amžiaus asmenis ilgiau likti darbo rinkoje? Tačiau jau 50-mečiai dažnai susiduria su nenoru juos įdarbinti, kliūna amžius, nors, atrodytų, vyresniųjų patirtis galėtų puikiai derėti su jaunimo entuziazmu, greita reakcija, naujųjų technologijų įsisavinimu. Ką čia galėtų nuveikti valstybė ir patys gyventojai?

Kadangi mažėja jaunesnio amžiaus žmonių skaičius, nuo 2024–2025 m. į pensiją išeis daugiau gyventojų, negu jų ateis į darbo rinką. Ir tai bus istorinis įvykis, nes netgi per karą vaikų būdavo daugiau nei vyresnio amžiaus žmonių. Kyla rizika, kad pritrūks darbo jėgos, bet labai baisu neturėtų būti. Politikams reikėtų nustoti kalbėti apie pensinio amžiaus ilginimą, nes tai būtų primityviausias, jokių didelių pastangų nereikalaujantis sprendimas. Pirmiausia reikia stengtis išsaugoti žmones darbo rinkoje, didinti darbo rinkos patrauklumą, kad vyresnio amžiaus žmonės norėtų joje likti.

Turėtų būti suteiktos tam tikros paskatos darbdaviams įdarbinti vyresnio amžiaus žmones. Tokie jau būna sukaupę patirties, turi statusą, uždirba didesnę algą, o darbdavys suinteresuotas įdarbinti jaunus žmones, kurie mobilesni, dirba daugiau valandų, neturi sveikatos problemų. Vienas sprendimų – mažesni socialinio draudimo mokesčiai pensinio amžiaus asmenims, mažinant įmokas ta dalimi, kuria jie draudžiami pensijai. Dirbantiems pensininkams galėtų būti suteikiamos papildomos atostogos, vidutinio darbo laiko trumpinimas, sveikatos apsaugos ir reabilitacijos paslaugos – apie tai kalbu daugiau nei penkiolika metų.

Pavyzdžiui, dirbančiam pensininkui kokiame nors SPA centre galėtų būti per metus suteikta viena diena, apmokėta iš socialinio draudimo fondo. Dirbant dvejus ir daugiau metų tokių dienų skaičius atitinkamai didėtų. Vyresnio amžiaus žmogui svarbu, kad darbas jo nevargintų; taip pat jam svarbi sveikatos reabilitacija. O šios priemonės skatintų ir tam tikras verslo struktūras.

Vyriausybė turėtų įteisinti trumpesnį darbo laiką asmenims, sulaukusiems 65 metų, nemažindama jų darbo užmokesčio. Darbo kodekse galima numatyti, kad tam tikriems darbams atlikti galėtų būti nustatytos kitos sąlygos; tokios sąlygos galėtų būti atitinkamai suderintos kolektyvinėse arba individualiose darbo sutartyse.

Mūsų kultūroje vyresnio amžiaus žmonės niekuomet nebuvo tapatinami su išlaikytiniais. Jie dirbo savo ūkiuose, buvo užimti, tad reikia laužyti tą kvailą modelį apie vyresnio amžiaus žmones kaip išlaikytinius.

Valstybė turėtų pasirūpinti profesiniu vyresnio amžiaus žmonių orientavimu. Dalis pensinio amžiaus sulaukusių asmenų nebenori dirbti dėl sveikatos problemų, tad sulaukusiems 55 metų asmenims galėtų būti nusiunčiama žinutė su pasiūlymu, ką jie galėtų veikti išėję į pensiją. Aišku, ne kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus nori dirbti, ne kiekvienas ir gali, o noras ir galimybė turėtų sutapti. Rytų Europoje vyresnio amžiaus žmonės dirba dėl ekonominių priežasčių, o Vakarų Europoje pensininkai gauna pakankamai pajamų ir dirba dėl savirealizacijos, bendravimo, pasitenkinimo savo veikla.

Būtų puiku, jei Lietuvoje pavyktų sukurti viso gyvenimo profesinio konsultavimo sistemą, padedančią žmogui susivokti, ką jis norėtų dirbti įvairiais savo gyvenimo etapais, pavyzdžiui, iškilus problemai prižiūrėti sergantį šeimos narį ar įvykus nelaimei, pakeitus gyvenamąją vietą ir pan. Tokia konsultavimo įmonė šiuo metu galėtų veikti prie Užimtumo tarnybos, o ateityje ji būtų savarankiška.

Mūsų kultūroje vyresnio amžiaus žmonės niekuomet nebuvo tapatinami su išlaikytiniais. Jie dirbo savo ūkiuose, buvo užimti, tad reikia laužyti tą kvailą modelį apie vyresnio amžiaus žmones kaip išlaikytinius, ir mes patys turime planuoti, ką veiksime sulaukę pensinio amžiaus.

Kodėl niekas neįsiklauso į Jūsų pasiūlymus?

Kol kas nėra normalaus suvokimo, ko labiausiai reikia Lietuvai ir kaip mes patys sau galime padėti. Trūksta tam tikro strateginio valstybės valdymo stuburo. Reikia suprasti, kad yra valstybės politikos sparnas ir žmogaus atsakomybės bei iniciatyvumo sparnas. Paties žmogaus atsakomybė čia netgi didesnė.

Protestas prieš pensijų reformą Prancūzijoje, Paryžiuje, 2023 m. kovo 21 d. EPA-EFE nuotrauka

Protestas prieš pensijų reformą Prancūzijoje, Paryžiuje, 2023 m. kovo 20 d. EPA-EFE nuotrauka

Kaip vertinate Prancūzijoje kilusią protestų bangą dėl vyriausybės iniciatyvos nutolinti pensinį amžių iki 64 metų?

Turtingos Vakarų šalys turi užtektinai lėšų, leidžiančių neilginti darbinio amžiaus, nes daug pajamų atitenka pasiturinčioms gyventojų grupėms. Kyla klausimas, kodėl reikia versti žmones ilgiau dirbti, jei pakanka lėšų didesnėms pensijoms? Tačiau ši pozicija nėra konstruktyvi, nes, ilgėjant gyvenimo trukmei, dalis žmonių neuždirba tų lėšų, kurias norėtų gauti. Tokiu atveju pensinio amžiaus atitolinimas yra normali tendencija. Beje, streikuose dažniausiai dalyvauja antros ar trečios kartos imigrantai – jaunesni žmonės, neprisidėję prie šalyje sukaupto gerovės pyrago, tačiau norintys juo naudotis.

Didžiausią įtaką visokeriopai žmogaus gerovei turi jo paties vidinės nuostatos – jo pasitikėjimas pačiu savimi, nesižvalgant į išorę ir nekaltinant visų dėl savo nesėkmių.

Kaip vertinate valstybinį socialinį draudimą ir kaupiamuosius antrosios pakopos pensijų fondus?

Augant pensinio amžiaus žmonių skaičiui, socialinio draudimo fondo lėšų turėtų pakakti, nes jas lemia tiek dirbančiųjų skaičius, tiek jų sumokamos sumos. Augant atlyginimams, auga ir fondas, tačiau tokios priemonės nepakanka, nes, augant atlyginimams, tenka didinti ir pensijas. Galima didinti socialinio draudimo įmokas, tačiau akivaizdu, kad toks didinimas mažintų įdarbinimo patrauklumą.

Dar viena priemonė, padedanti stabilizuoti pensijų mokėjimą, yra kaupiamieji pensijų fondai, vadinamoji antrosios pakopos pensija. Šie pensiniai fondai yra labai apsaugoti nuo įvairiausių finansinių rizikų, tad apsimoka dalyvauti tokioje pakopoje. Valstybei – ir ypač Lietuvos bankui – reikėtų didinti šių fondų skaidrumą ir mažinti jų administravimo sąnaudas. Šios administracinės fondų sąnaudos pas mus yra per aukštos, palyginti su kitomis šalimis, o tai kelia žmonių nepasitenkinimą. Tačiau mūsų valstybė skatina įsitraukti į antrosios pensijų pakopos fondus, prisidėdama prie jų augimo, tiesiogiai investuodama į žmogaus privatų fondą.

Pirmosios ir antrosios pakopos pensijos sudaro tik 11 procentų vyresnio amžiaus asmenų finansinės gerovės, nes baigdami darbo karjerą jau turime sukaupę asmeninių pajamų, nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, kitų pajamų ir t. t. Tačiau didžiausią įtaką visokeriopai žmogaus gerovei turi jo paties vidinės nuostatos – jo pasitikėjimas pačiu savimi, nesižvalgant į išorę ir nekaltinant visų dėl savo nesėkmių.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!