2020 09 18

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Prof. Birutė Obelenienė: moteriškumo baimė aptraukė visas gyvenimo sritis

Prof. Birutė Obelenienė
Prof. Birutė Obelenienė. VDU nuotrauka

Moteriškumas – didis lobis. Tai apaštališkajame laiške „Mulieris dignitatem“ rašė šventasis popiežius Jonas Paulius II, kurio šimtmetį minime. Tačiau, pasak Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorės Birutės Obelenienės, šiais laikais moteriškumo baimė kaip nuodingas pelėsis aptraukė visas gyvenimo sritis.

Gerbiama Profesore, nežinau ar pastebėjote, tačiau šiais metais Kaune po pertraukos pirmą kartą Kovo 8-osios proga vyko moterų protesto eitynės, kur buvo daug mušama būgnais, skanduojama ir, kiek teko girdėti, pagrindinis šūkis buvo: „Ne turto, o teisių ir so-li-darumo!“ Kaip regite dabarties situaciją moterų teisių ar veikiau savivokos srityje?

Man atrodo, kad moters tema nėra „madinga“, pastaruoju metu ji pavirtusi į kalbėjimą apie nuasmenintas lytis. Realybėje tokio dalyko kaip lytis be asmens neegzistuoja. Mes susitinkame ir bendraujame kaip asmenys, kaip moterys ir kaip vyrai. Tačiau stipriai jaučiamas noras ištrinti iš žmonių sąmonės visas ribas, ir tai daroma su kalbos pagalba. Seniai žinoma tiesa, kuri patvirtinta tiek mokslu, tiek istorine praktika, kad norint perkonstruoti visuomenės sanklodą reikia pakeisti kalbą. Kalba yra toks galingas instrumentas, jog yra pajėgus ir sukurti, ir sunaikinti ne tik asmenį ir tautą, bet visuomenę ir valstybę. Kalba yra kiekvienos civilizacijos bei kultūros kūnas ir kraujas. Jos dėka iš esmės skiriamės nuo gyvulio, ja komunikuojama tarpusavyje ir, svarbiausia, ja perteikiamos ir įsisavinamos vertybės.

Kaip žinome, vertybės ir įsitikinimai yra lemiamas žmogaus pasirenkamo elgesio modelio veiksnys. Kalba, veikdama mūsų mintis, keičia mūsų gyvenimus, nes kalba įkūnija kuriamos kultūrinės tradicijos taisykles. Taigi, būtent su kalbos pagalba šiandien yra kuriama nauja realybė. Kaip pastebėjote, dabar mažai kas kalba apie moteriškumą kaip moters raišką iš esmės. Tačiau daugeliui norisi pasinaudoti moters teisių, smurto prieš moteris, lytinės tapatybės ar, tiksliau, jos nebuvimo, tematika. Daugelis kalba moters vardu, bet tikrai ne apie ją.

Tai išeina, kad svarbesnis tapo kalbėjimas „apie moterį“ nei pati moteris…

Matyt, mūsų laikmetis paženklintas tuo, kad svarbiau kalbos apie tiesą nei pati tiesa ar jos paieškos. Iš to galima padaryti gerą šou. Tiesa mažai kam gali būti paranki. Taip ir su moteriškumu. Tai, kas šiandien vyksta, pavadinčiau „moteriškumo baime“. Ji kaip nuodingas pelėsis aptraukė visas gyvenimo sritis, skleisdama sąmonę paralyžiuojančius syvus. Sakydama moteriškumas, aš turiu galvoje ne dailią išvaizdą, jausmingumą ar kitus paviršinius dalykus, su kuriais dažniausiai susiejamas moteriškumas. Moteriškumas, kurio baiminamasi ir siekiama ištrinti iš žmogaus sąmonės, glūdi žymiai giliau.

Pacituosiu vieną žymiausių XX a. JAV misionierių, filosofijos ir teologijos mokslų daktarą arkivyskupą Fultoną Sheeną: „Didžia dalimi kiekvienos civilizacijos lygis yra jos moteriškumo lygis.“ Kitaip sakant, moters pašaukimas yra esminis gerovės veiksnys ir, jei bus neįvertintas, galiausiai sukels rimtų pasekmių visuomenei.

Viduramžiais moteris buvo traktuojama kaip visų nuodėmių šaltinis. Ir tas minties šleifas tęsiasi iki šiol. Ne kartą teko girdėti: „Mirtis atėjo per moterį“, „Nuodėmingosios Ievos dukterys“ ir panašių išvedžiojimų. Iš kitos pusės, jaunų moterų ir merginų seksualizacija medijose plinta kaip naftos dėmė vandenyje. Nešvankūs juokeliai iš TV ekrano moterų atžvilgiu tapo kasdieniu reiškiniu, į kurį jau nekreipiama dėmesio.

Taigi, tikrai besirūpinantiems pagarbos moteriai atkūrimu yra labai platus veiklos laukas. Tačiau vietoje to politinėje erdvėje diskutuojama ir kuriamos moters ekonominio įgalinimo (tarsi moteris būtų neįgali) ir panašios programos. Kaip taikliai pastebėjo popiežius Jonas Pauliaus II knygoje „Peržengus vilties slenkstį“, jog šiandienį feminizmą paskatino tikrosios pagarbos moteriai stoka, nes „mūsų civilizacijoje moteris tapo pirmiausia pasinaudojimo objektu“.

Vydūnas sakė, kad moteris yra tarsi žmonijos vartai. Per moterį žmogus ateina ir per moterį  žmogumi tampa. Šiuose mūsų tautos išminčiaus žodžiuose pasakyta viskas. Kaip teigė Jonas Paulius II, savo apaštališkame laiške „Mulieris dignitatem“, moteriškumas – didis lobis. Šiandienė „gender“ ideologija tvirtai laikosi pozicijos, kad lytiškumas yra visuomenės sukonstruota idėja, sudaranti prielaidą skirstyti žmones ir pavergti moterį. Tačiau Kūrėjo planas, kaip teigia Jonas Paulius II, įsikūnija ir skleidžiasi pašaukimų įvairovėje „ypač dvasiniame grožyje, kurį Dievas nuo pat pradžių suteikė visiems, o labiausiai moterims“ (MD 12). Moteriškumas „visomis savo išraiškomis yra esminio žmonijos paveldo dalis“. Moteriškumas – „didis lobis“, kurį pasaulio Kūrėjas ir Atpirkėjas mums padovanojo (MD 12).

Jonas Paulius II laiške „Mulieris dignitatem“ rašo, jog moters orumas „yra intymiai susijęs su meile, kurią ji priima vien dėl savo moteriškumo, o kita vertus, su meile, kurią ji savo ruožtu teikia“ (MD, 30). Žmogaus, sukurto „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“, būties prasmė – kad jis vienintelis kūrinys žemėje, „kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas“ (MD, 18). Šis apibūdinimas, pasak popiežiaus, nėra grynai teorinis aiškinimas ar abstrakcija, nes „iš esmės nurodo, ką reiškia būti žmogumi, pabrėžia „savęs dovanojimo, asmens dovanojimo vertę“ (MD, 18).

Kitaip sakant, savęs dovanojimas kitam patvirtina žmogaus buvimo pilnatvę. Moteris tiesiog turi įgimtą gebėjimą dovanoti save. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „moteris negali likti pati savimi, neatiduodama savo meilės kitiems“ (MD, 30). Pasidovanoti nereiškia „atsiduoti“, kaip šiandienėje „pasimylėjimo“ kultūroje daugelis supranta moters vaidmenį. Pasidovanoti – tai savo gyvenimą patikėti kitam žmogui, kuris pajėgus jį priimti. Dovanojant save, mylimas žmogus yra tikslas, kuriam besąlygiškai save atiduodi, bet ne pasinaudojimo objektu. Tiek moteris, tiek vyras kartu yra savo vaiko tėvai, tačiau, motinystė yra ypatinga ir reikliausia šios bendros tėvystės „dalis“. Būtent moteris tiesiogiai „sumoka“ už abiejų bendrą generaciją, kuri, sugeria jos kūno ir sielos energijas.

Todėl būtina, kaip teigė Jonas Paulius II, vieninteliame Bažnyčios dokumente, paskirtame moterims Mulieris dignitatem, kad vyras visiškai suvoktų, jog būdamas bendroje tėvystėje jis yra skolingas moteriai ypatingą skolą. Jokia moterų ir vyrų „lygių teisių“ programa negalioja, jei joje visiškai į tai neatsižvelgiama.

Moteriškumas lygiai taip pat išreiškia „žmogiškumą“, kaip ir vyriškumas, tik kitokiu, papildančiu būdu“ (ten pat). Būdami vienodai orūs, moteris ir vyras yra skirtingi savo pašaukimais. „Asmeniniai moteriškumo ištekliai tikrai nėra mažesni už vyriškumo išteklius: jie yra tiesiog skirtingi“ (MD 10).

Šv. Jonas Paulius II. Denniso Jarviso / Wikipedia.org nuotrauka

Ar nesusiduriame su paradoksu, kad ginant moterį lyg ir norima suteikti jai išsivadavimą, sugriauti barjerus, tačiau, žvelgiant giliau, tų barjerų, „tvorų“ tik dar daugiau pastatoma?

Dabartinis feminizmas yra labai maskulinizuotas. Tai yra vyriško valdymo, vyriško buvimo pasaulyje modelio įdiegimas pačių „moterų rankomis“. Tai iš tiesų paradoksas. Šiandien stebint, su kokiu užsidegimu bandoma perkonstruoti moteriškumo esmę, moters ir vyro santykius, kyla abejonės: ar tai užtikrins moteriai teisę būti moterimi ir išreikšti save moteriškai? Ar tai padės atkurti moters orumą, dovanotą jai iš prigimties?

Ar konvencijos ir kiti teisiniai instrumentai padės atkurti prarastą, prigimtinę pagarbą moteriai, kurios ji nusipelno, ar tik privers niekdarius bijoti teisinio susidorojimo už netinkamą žodį, žvilgsnį ar veiksmą? Manau, kad baimė nepajėgi pakeisti žmogaus sąmonės. Galų gale po šitiek ilgų ir gausių lozunginių atakų tampa nebeaišku: kas yra autentiškas moteriškumas, kaip iš tiesų būti oriai ir moteriškai.

Ar tikrai tai, ką suprantame kaip moterišką būtį, moterišką pasaulio pažinimą ir moterišką veikimą, esminį moters skirtingumą nuo vyro, yra bloga ir visuomenės sukonstruota stereotipinė nuostata, kurios privalu kaip nuodingos atliekos skubiai atsikratyti?!

Regis, esame nepelnytai primiršę žymiųjų moterų darbus kuriant pirmąją Respubliką?

Žvelgiant į tą laikmetį kyla nemažai minčių. Lyginant su iškiliais vyrais tuomet iškilių moterų tarsi ir nebuvo. Vienas iš anuometinių moterų nusivylimų, ko gero, sietinas ir su Vasario 16-osios Aktu. Tarp signatarų moterų nėra, kai visi žinome, jog moterys labai stipriai reiškėsi. Tai parodo, kad moteriškumo genijus nėra įvertintas iki galo net dabar.

Spalio 2 d. Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete organizuojame tarptautinę konferenciją „Moters pašaukimas ir orumas“, kurioje bus ir istorinė sekcija, gvildenant moters vaidmenį valstybėje ir Bažnyčioje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kad jau užsiminėte apie moterų temai skirtą konferenciją, tai klausiu paprastai — ko siekiate ją rengdami?

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, jog ir moterį ginantis Bažnyčios balsas šiandien turėtų būti žymiai garsesnis. Tarp feminizmo pagimdytos gender ideologijos ir krikščioniškosios antropologijos glūdi toli gražu ne „kultūriniai skirtumai“, sudarantys prielaidą kilti „kultūriniams karams“, kaip mėgstama šiandien „politiškai korektiškai“ pateikti. Tai pasaulėžiūriniai skirtumai.

Šiandien „gender“ ideologijos plitimo kontekste popiežiaus Jono Pauliaus II darbai apie moterį, o ypač jo apaštališkasis laiškas „Mulieris dignitatem“ tampa neįkainojamu palikimu, galinčiu duoti išsamų atsakymą apie moters orumą, jos pašaukimą ir išskirtinumą. Kaip teigiama knygos „Jonas Paulius II kalba apie moteris“ pratarmėje: „Popiežiaus Jono Pauliaus II moters filosofija peržengia tiek patriarchalizmo, tiek feminizmo ideologinius principus, kurie nepateisina žmogaus egzistencijos pilnatvės bei užgožia vyrų ir moterų siekį deramai ją įgyvendinti asmenų bendrystėje.“ Todėl nutylėjimas būtų nedovanotinas.

Labai gaila, kad Lietuvoje tik neseniai atsirado galimybė Jono Pauliaus II apaštališkąjį laišką „Mulieris dignitatem“ susirasti lietuvių kalba internete, nors vertimas tikrai nėra kokybiškas, galima sakyti, bedvasis. Nepamenu, kad pas mus būtų plačiau diskutuota ar rengiamos konferencijos šio apaštališkojo laiško išleidimo metinėms paminėti. Netgi šiemet, ruošiantis paminėti Jono Pauliaus II gimimo šimtmetį, norima labiau prisiminti šio šventojo diplomatinius nuopelnus nei jo neįkainojamą indėlį „moters temoje“. Vienintelis Katalikų teologijos fakultetas VDU ėmėsi iniciatyvos surengti tarptautinę konferenciją „Moters orumas ir pašaukimas“.

Jono Pauliaus II apaštališkasis laiškas „Mulieris dignitatem“, kaip jį apibūdino popiežius Pranciškus, minint 25-ąsias šio dokumento metines, yra istorinis dokumentas, „popiežiškojo Magisteriumo pirmąkart paskirtas vien moters temai“. Pats Jonas Paulius II, kalbėdamas su žurnalistu Vittorio Messori, teigė, jog visa, ką jis rašė šiame dokumente, nešiojosi savyje, galima sakyti, nuo vaikystės. Galbūt tam įtakos turėjo laikmetis, kai žymiai labiau buvo gerbiama moteris, ypač moteris motina.

Gal būtų naivu tikėtis, kad nutrauksime tylą ir imsime kalbėti, atskleisti bei apginti moters orumą ir pašaukimą. Tačiau nuo kažko juk reikia pradėti. Nes kartais kalbama daug netiesos šia tema. Tai, kad teologai tyli, nepateikia jokių argumentų, nėra gerai. Atsiranda keistokos krikščionėmis pristatančių moterų interpretacijos viešojoje erdvėje, kaip pavyzdžiui, garsios europarlamentarės atvirame laiške Lietuvos vyskupų konferencijai.

Labai tikiuosi, kad rengiama konferencija nutrauks ilgai tvyrojusią tylą ir mokslininkų lūpomis prabils apie moters teologiją, moters genijų apie moters orumą ir jos pašaukimą, t. y. apie palikimą, kurį mums paliko šventasis Jonas Paulius II.

Tarptautinėje konferencijoje numatytos 2 plenarinės (kurios numatytos gyvai, ribojant dalyvių skaičių) ir 4 paralelinės (nuotoliniu būdu), skirtingas temas gvildenančios sesijos. Daugiau informacijos apie konferencijos programą, pranešėjus ir jų pranešimus bei registraciją rasite čia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.