Prof. D. Leinartė: „Sovietmečiu valstybė reikalavo iš moterų ir vyrų praktiškai neįgyvendinamų dalykų“

Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Monografija „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje – apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.

Knygos autorę prof. Dalią Leinartę kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja Ieva Šimanauskaitė.

Kas jums, gyvenusiai sovietinėje realybėje, o dabar daug metų tyrinėjančiai lietuvių šeimos ir moterų istoriją, buvo labiausiai netikėta rengiant šią monografiją?

Aš esu sovietmečio produktas. Mano monografija prasideda 1940 metais, po to peršoka iš karto į pokarį. Aš to negaliu prisiminti, nes gimiau gerokai vėliau, mano vaikystė ir jaunystė praėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Prasidėjus Sąjūdžiui, mūsų visų prisiminimai šiek tiek nublanko. Netgi ir sovietmečio vaikų, nes nebuvo įmanoma atsilaikyti prieš žaižaruojančius ir intensyvius Sąjūdžio laikus.

Nustebino naujas žvilgsnis į sovietmetį, kurį aš pati išgyvenau. Amžių sandūroje pradėjau rinkti medžiagą suvokusi, kad reikia daryti interviu su moterimis, kurios išgyveno sovietmetį. Vyriausia jų buvo gimusi 1914-aisiais. Supratau, kad reikia skubėti, nes jos išeina, sensta ir jų atmintis jau nėra tokia gyva.

Pradėjusi daryti interviu labai daug tikėjausi. Nelabai pasitikiu archyvais ir socialistinių šaltinių medžiaga, maniau, kad moterys man daug papasakos, ypač apie pokarį, persilaužimą, kuris įvyko po tarpukario. Pirmiausia nustebau, kad jų atsiminimai apie šeimą, romantines meilės istorijas buvo gana blankūs. Kuo toliau jos pasakodavo, tuo atsiminimai darėsi vis fragmentiškesni. Neišvengiamai turėjau grįžti į archyvus.

Kai jau buvo atlikti interviu, 2006 m. pasirodė knyga „Biografiniai Lietuvos moterų interviu“. Pradėjusi dirbti su archyvine medžiaga buvau šokiruota, kaip iš tikrųjų buvo blogai sovietmečiu. Kaip vėlai atsirado darželiai, kurie galėjo patenkinti visų moterų poreikius, kaip sunkiai moterys tvarkėsi buityje ir kiek mažai buvo vyrų ir moterų savitarpio pagalbos buityje. Kaip valstybė menkai vertino moterų darbą už šeimos ribų. Nustebau, kaip mes po truputį ėmėme pamiršti, koks juodas sovietmetis buvo, jeigu kalbame apie šeiminį gyvenimą, buitį.

Norbertas Černiauskas jūsų knygą palydėjo komentaru: „Kiekvienam prieš pradedant vartoti sąvoką „tradicinė šeima“ vertėtų perskaityti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos.“ Ar galite rekonstruoti, kaip sovietmečiu vykdyta šeimos politika ir propaganda šiandien veikia mūsų visuomenės supratimą apie tai, kas yra tradicinė šeima? Kuriuos sluoksnius vertėtų nugrandyti, kad pamatytume tikrąją šios sąvokos reikšmę?

Mano disertacija, kurią apgyniau 1996 metais, buvo apie tradicinę lietuvių šeimą, ji apėmė visą XIX amžių iki Pirmojo pasaulinio karo. Niekada neapleidau domėjimosi tradicine XIX a. šeima. Šių žinių man prireikė, kai prasidėjo politiškai radikaliai nusiteikusių žmonių susibūrimai, kurių pagrindinis šūkis buvo „Mes už tradicinę šeimą“. Šie radikalūs šūkiai neturi nieko bendra su XIX a. tradicine šeima. Tai, ką šie žmonės kvietė išsaugoti, atsigręžia būtent į sovietinę neopatriarchalinę šeimą, kurioje buvo neigiamas moters vaidmuo, kalbama apie vyrą kaip šeimos galvą. Jie kalbėjo apie įtvirtintus stereotipus. Pasaulis jau visiškai pasikeitęs.

XIX a. tradicinė šeima Lietuvoje niekuo neišsiskyrė. Ji buvo lygiai tokia pat, kaip ir visų kitų agrarinių Europos šalių visuomenių, nebuvo nei radikalesnė, nei labiau patriarchalinė. Tačiau uždaroje sovietmečio visuomenėje įsitvirtino labai nelygiaverčiai santykiai tarp vyrų ir moterų – toks supratimas apie vyrus ir moteris jau buvo išskirtinis. Nebuvo galima tokios visuomenės lyginti su jokia šalimi, netgi sovietinio bloko, tuo labiau su Vakarų demokratijos šalimis. Norbertas Černiauskas turėjo galvoje, kad maršistai nori vėl atgaivinti sovietinę šeimą.

Kaip sovietmečiu buvo įgyvendinama šeimų politika? Kokiais būdais ji pasiekdavo ir veikdavo plačiąją visuomenę? Skaitydama monografiją susidariau įspūdį, kad sovietmečiu įstatymai buvo apibrėžiami vienaip, o spaudoje pristatomi kitaip. Žmonės skaitė laikraščius, žurnalus ir tikėjo tuo, kas parašyta, nekvestionuodami pačios realybės. Kaip tai įmanoma? Kaip tai veikia visuomenę?

Turime prisiminti, kad visuomenė, apie kurią kalbame, gyveno už geležinės uždangos. Jokia kita informacija bent jau eiliniam piliečiui buvo neprieinama. Kai kas palaikė ryšius su užsieniu, turėjo ten giminių ar buvo elitiniai kultūros atstovai, buvo išleidžiami į sovietinio bloko ar pusiau socialistines šalis, tačiau mus pasiekdavo labai fragmentinė informacija. To niekada neturėtume pamiršti ir neturėtume gražinti, romantizuoti visuomenės, neva gyvenome kaip Vakaruose, tik vadinami homo sovieticus. To nebuvo.

Iš pradžių, ypač pokariu, propaganda moterų atžvilgiu buvo visiškai sąmoninga: pradėta vykdyti lyčių lygybės politika, buvo mesti pinigai, sukurtos struktūros. Propagandisčių, visuomenininkių ir partorgų uždavinys buvo pasiekti moteris. Lyčių lygybės lozungu moterys paprasčiausiai buvo priverstos dirbti neapmokamą darbą kolūkiuose, buvo pigi darbo jėga.

Įstatymai buvo skirti prievarta išvesti moteris į darbo rinką. Niekas negalėjo rinktis, net moterys, turinčios negalios vaikų. Nebuvo įstatymo, kuris galėtų pagelbėti mamai likti namuose, buvo numatyti įstatymai prieš veltėdžiavimą. Visi ir visos privalėjo dirbti. Tai yra labai agresyvus, kardinalus, tiesioginis jėgos panaudojimas, iškreipiant iki tol buvusius šeiminius santykius. Reikėjo spręsti, kur padėti vaikus. Kas juos augins, jeigu vyras ir žmona dirba? Kaip atsivežti močiutę?

Moterims reikėjo spręsti buitinius klausimus. Buvo daugybė klausimų, kuriuos turėjo spręsti ir kurių nesprendė valstybė, nors reikalavo iš moterų ir vyrų praktiškai neįgyvendinamų dalykų.

Toks buvo pirmasis etapas, kai buvo priimami įstatymai, tiesiogiai veikiantys šeiminį gyvenimą. Vėliau buvo priimami netiesiogiai su šeima susiję įstatymai, jie labiausiai palietė romantinius santykius, ypač vedybinio gyvenimo amžių. Baigę universitetus ar technikumus studentai negalėjo pasirinkti darbo vietos. Pagal jų pažymius ar kitus kriterijus buvo nurodoma darbo vieta ten, kur trūko darbo rankų. Jaunų žmonių draugystės klostėsi, vėliau pradėjo laisvėti seksualiniai santykiai, tad ką daryti, kai tau 19-a ar 21-i, tave siunčia į Biržus, o tavo mylimasis važiuoja į Marijampolę?

Vienintelė išeitis buvo tuoktis. Ar santuoka iš tikrųjų išlaukta, išmąstyta? Ar tikrai romantinė, pagrįsta ne tik tuo, kad mergina jau laukiasi. Reikėjo labai staigiai nuspręsti, ką daryti – arba skirtis, arba likti kartu. Tokie įstatymai labai paveikė romantinius santykius.

Lygiai taip pat kaip gerovės prekių skirstymas sovietinėje visuomenėje. Paprasčiausi baldai, žirneliai, jau nekalbu apie gyvenamąjį plotą ar apie pačią didžiausią svajonę žigulius, – buvo numatyti šeimai. Senbernis ir senmergė turėjo mažesnius šansus tai gauti. Galime prisiminti, kaip veikė neopatriarchalinė visuomenė. Moterys dažnai sudarė santuokas tik todėl, kad jautė paniekinamą požiūrį į save netekėjusias. Ir dėl materialinių dalykų, kad galėtų gauti didesnį gyvenamąjį plotą – ne vieną kambarį, gal kelis.

Teigiamas dalykas, kurį sovietai pasiekė, – tai darželių tinklas. Jis buvo išplėtotas maždaug 1980 metais. Mamos galėjo leisti vaikus į darželius.

Jūs ir šiandien, ir monografijoje nemažai pasakojate apie sovietmečiu šeimų atžvilgiu vykdytą tamsiąją ideologijos pusę, bet norisi į visuomenę žiūrėti kaip į įvairialypę ir įžvelgti tam tikrus jos sumanumo ar atsparumo pavyzdžius.

Prisitaikymas turėjo kainą. Be jokios abejonės, mes iki dabar esame išlaikę išradingumo geną. Kokios išradingos buvo mūsų močiutės ir mano kartos moterys! Megzdamos jos gebėjo išsigelbėti nesant norimų drabužių. Buvo juokaujama, kad lietuvės moterys gali numegzti bet ką, išskyrus žieminius batus.

Veikė neformalūs ekonominiai santykiai, blatas, skundų sistema. Mes mokėjome gyventi toje sistemoje. Užsienio mokslininkai sovietmečiu ir vėliau įvardijo viso to kainą: tai išmokė mus daug ką nuslėpti, daug ką pasakyti nesakant tiesos, mokė mus įvaldyti apsukrius būdus. Tai formavo mūsų charakterį, ir ne visada teigiamą.

Galbūt teko susidurti su tokiais atvejais, kai moterys, nepaisydamos sistemos, išvengdavo valdiško darbo ir prižiūrėdavo savo vaikus daug metų? Ar buvo galima apeiti sistemą?

Tai vyko. Labai daug lėmė tai, kas tavo antroji pusė. Pavyzdžiui, jei antroji pusė užėmė geras darbines pozicijas arba buvo kokių nors produktų skirstytojas… Pasitelkiant neformalius santykius ir blatą buvo galima įdarbinti darbo knygutę žmonai nedirbant. Knygutė dirbo, o žmona buvo namuose, nes turėjo vyrą, kuris galėjo aprūpinti ją materialiai. Tokios šeimos patirtis apie sovietmetį visiškai kitokia negu vienišos mamos, kurią paliko vyras, nemokėjo alimentų. Moterys, kurios nenorėjo atiduoti vaikų į darželį ar negalėjo atiduoti, nes ilgą laiką darželių tiesiog nebuvo, nors ir turėdamos aukštąjį išsilavinimą, įsidarbindavo ten, kur buvo galima dirbti vakarais, anksti ryte ar pamaininį darbą – kiemsargėmis, fabrikuose…

Žmonės vertėsi, kaip galėjo. Mes galime kalbėti apie išradingumą, bet visa tai kirto per fizinę ir mentalinę sveikatą.

Knygoje teigiate, kad Sovietų Sąjungos mastu priimami su šeima susiję įstatymai neatitikdavo konkrečių respublikų poreikių: „Vienkartinės ir mėnesinės piniginės išmokos daugiavaikėms ir vienišoms motinoms Lietuvoje nebuvo efektyvus įstatymas“. Kuo Lietuvos padėtis skyrėsi nuo kitų respublikų? Į kurias problemas nebuvo įsigilinta?

Minite įstatymus, kurie buvo priimti po antrosios okupacijos, perkelti iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų. Jie nebuvo adaptuoti ir tokie galiojo ilgą laiką. Ir dabar veikia įstatymas dėl pagalbos daugiavaikėms šeimoms. Žinome, kad dar XIX a. visame Rusijos imperijos vakariniame pakraštyje, taip pat ir Lietuvoje, šeimos buvo nedidelės, jų negalima lyginti su tomis, kokios buvo Centrinėje Rusijoje. Tarpukariu jos buvo didesnės, bet vis tiek ne tokios didelės kaip Rusijoje.

Lietuvoje po okupacijos vaikų gimstamumas radikaliai mažėjo, todėl daugeliui Lietuvos šeimų šio įstatymo nebuvo galima pritaikyti. Kitas įstatymas – dėl pagalbos žuvusių karių šeimoms. Jis veikė tik tiems, kurie buvo atkelti į Lietuvą – buvusiems karininkams ir sovietinės armijos kariams. Tarp asmenų, kariavusių Raudonojoje armijoje, lietuvių buvo ne tiek ir daug.

Sovietmečiu išaugo skyrybų skaičius. Kodėl vis dar daug visuomenės dėmesio sulaukia žymesnių visuomenės veikėjų skyrybos? Ar mes keliame didesnius lūkesčius šioms poroms? Ko visuomenė iš jų tikisi?

Ne visai sutikčiau su tuo. Visose visuomenėse žmonės domisi įžymiais žmonėmis. Ir ne tik jų skyrybomis – bankrotais taip pat domisi, netgi kosmetologinėmis operacijomis ar naujais rūbais. Mes tiesiog jais domimės. Nesutikčiau, kad išskirtinai domimės skyrybomis.

Mūsų žiniasklaidoje dažnai aprašomi skyrybų atvejai. Asmenys, sukūrę antrąsias ar trečiąsias santuokas, atvirai giriasi, dažnai nejausdami empatijos. Vakaruose, ypač kai santuoka yra neegalitarinė – tarp vyro ir žmonos yra didelis metų skirtumas, poros laikosi kukliau, tuo nesigiria. Jeigu mūsų visuomenė labai domėtųsi skyrybomis, tai daugiau skirtume dėmesio ir pradėtume analizuoti, kaip jaučiasi palikta žmona. Bet to nėra, todėl sakyčiau, kad mes nesidomime skyrybomis.