2022 05 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prof. E. Aleksandravičius: „Viltys, kad skaičiukai ir formulės išgelbės pasaulį, yra smarkiai pasenusios“

Egidijus Aleksandravičius. Jono Petronio nuotrauka

„Tai yra jau įrodytas faktas – ir arkliui aišku, kad be humanitarinių mokslų negali ruošti jokių tiksliųjų mokslų profesionalų. Paklauskite didžiojo kompiuterių genijaus Algirdo Avižienio – jis jums ilgai kalbės, kad kitaip nebegalima. Siauras specializavimas ir viltys, kad skaičiukai ir formulės išgelbės pasaulį, šiais laikais jau yra labai smarkiai pasenusios.“, – tikina istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto direktorius, profesorius Egidijus Aleksandravičius.

Pasak istoriko, užsienio šalyse humanitariniai mokslai ištisus dešimtmečius yra vertinami kaip itin svarbūs. Pavyzdžiui, viena prestižiškiausių, aukščiausio lygio technologinių institucijų, Masačusetso technologijos institutas (JAV), jau daug metų savo programų turinyje įtraukia ir humanitarinių mokslų dalykus kaip privalomus. Didžiosios technologijų įmonės ir organizacijos, tokios kaip „Google“ ar NASA, taip pat turi ilgametę tradiciją nuolat samdyti ir humanitarus, neapsiribodamos vien technologijų specialistais.

„Inžinerija be meninės vaizduotės, be emocinio intelekto savybių, be žmogaus pilnatvės taip pat yra labai ribota. Kaip gali inžinierius ar chemikas pasiekti savo gyvenimo kūrybinę pilnatvę, jeigu jis nėra per humanistiką išsipildęs, pasiekęs tam tikros brandos, jautros? Aukštesnės kultūros kraštuose, Vakarų demokratijų ir visuomenių atstovams tai yra savaime aiškūs dalykai“, – teigia prof. E. Aleksandravičius.

Posovietinėse šalyse – žemas empatijos lygis

Lietuvoje žmonėms humanitarinių mokslų svarbą suvokti dažnai yra sunkiau – tikėtina, kad viena iš to priežasčių gali būti sovietinio švietimo paveldėjimas. Sovietinėje santvarkoje žmogus buvo ruošiamas visą gyvenimą dirbti tą patį darbą, o gilesni klausimai, kuriuos paliečia humanitarai, buvo paliekami nuošalėje, apsiribojant keliais indoktrinacijos kursais.

„Tu turi gaminti raketas ir garvežius, tu turi pūškuoti prie savo konvejerio visą gyvenimą, o gyvenimo prasmės versmės – jau nebe tavo reikalas“, valdžia tau pasakys. Perėjus tokias indoktrinacijos ir edukacijos nesąmones, viskas baigėsi begaliniu mūsų brutalumu, cinizmu. Tai paaiškina, kodėl posovietinės šalys, įskaitant Lietuvą, pasižymi tokiu žemu empatijos lygiu, mūsų žmonės pasižymi tokia didele nejautra“, – pastebi profesorius, papildydamas, jog toks ir buvo sovietinis tikslas – ankstyva specializacija, kuri pavertė žmogų atliekančiu tik vieną funkciją, nutolino nuo esminių valstybės ir visuomenės gyvenimo, būties klausimų.

„Humanistika yra nereikalinga: žmonės per daug abejoti viskuo pradės, žmonės per daug laisvi gali pasidaryti, pradės ieškoti prasmės, o ne paklusnumo, pradės didžiojo verslo klausinėti, kodėl yra taip, o ne kitaip. Mes Lietuvoje su savo karjerų, sąskaitų, gero materialinio gyvenimo sapnais esame taip nutolę nuo moralinės jautros – nuo to, kas yra dora/nedora, kaip siekti savojo tikslo, kokia gyvenimo prasmė, lipant per visų galvas ir visiškai jokių moralinių varžtų nevaržomoje konkurencijoje“, – samprotauja prof. E. Aleksandravičius.

Žmogiškumas svarbus visais laikais – ne tik vykstant karui

Anot jo, moralinė kultūra yra sritis, kuri yra jautriausia kalbant apie humanistiką. Šią sritį pastaruoju metu prisimename dažniau, šalia vykstant karui, Rusijai Ukrainoje netiksliomis raketomis ne tik naikinant karinius taikinius, bet ir žudant nekaltus žmones. Tačiau žmogiškumas, dora, rūpestis kenčiančiais yra svarbūs visais laikais – ir tą suprasti padeda būtent humanistika, humanitariniai mokslai.

„Kur lieka viltis, kad kas nors nedarytina vien dėl to, kad principai to neleidžia? Pas mus nedarytina, kai pinigų pritrūksta ir nebeleidžia resursai. Kada koks nors galios žymūnas pasakys: „Taip, priemonės yra, bet tai nedora, taip daryti negalima“? Kažkas pasakys, kad kaip tik čia humanitariniai mokslai visai nenaudingi, nes jie sustabdo žmogų nuo ryžtingumo ir verčia jį gilintis į moralines temas, o tada mašina nebe taip greitai rieda, traukinys ne taip greitai ritasi į pakalnę. Karo akivaizdoje tokius jausmus gali tik per humanistiką apčiuopti“, – pabrėžia VDU Lietuvių išeivijos instituto direktorius.

Priešprieša tarp humanitarų ir kitų mokslų – neteisinga

Kita vertus, pasak mokslininko, svarbu nekalbėti apie humanitarus vien kaip apie atskiros mokslo srities atstovus, galimai supriešinant juos su technologijų ar kitų mokslų specialistais. Humanitariniai mokslai neretai gali puikiai papildyti technologines žinias, ir atvirkščiai – tą patvirtina iškilių asmenybių pavyzdžiai, tokie kaip profesorius Kazys Almenas, kuris buvo ne tik branduolinės fizikos ir inžinerijos profesorius, bet ir parašė net 25 romanus, arba branduolinės fizikos atstovas ir disidentas, Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas.

Kazys Almenas. „BNS Foto“ nuotrauka

„Kazį Almeną visada prisimenu ir kaip patį turiningiausią gyvenimą gyvenusį žmogų, ir kaip mokslo ir žmogiškosios dvasios nešiotoją, kaip tą pramuštgalvį „Beatnik Charlie“, kuriam nežinia koks pasaulio kampas būtų buvęs neprieinamas. Tuo pačiu – ir kaip žmogų, kuris galėjo visą savo sąmoningą gyvenimą kartoti: kada gi pagaliau suprasime, kad baisiausia, kas mūsų laukia, tai yra ne kokia nors technologinė problema, tai – nuobodulys ir mūsų gyvenimo beprasmybės grėsmė“, – iškiliojo rašytojo, fiziko ir inžinieriaus žodžius prisiminė istorikas.

„Priešprieša yra neteisingas dalykas. Mes šiandien galime kalbėti apie didžiuosius pavyzdžius, kur ir humanistika, ir kūrybinė jautra, ir gebėjimas dirbti moksluose, technologijose yra telpantys viename žmoguje. Tai mano akyse čia yra idealas“, – primena prof. E. Aleksandravičius, atkreipęs dėmesį, jog trečiasis JAV prezidentas, Konstitucijos autorius Thomas Jefferson buvo ir trijų atvirų židinių sistemų kūrėjas, o lietuvių grožinės literatūros pradininku laikomas Kristijonas Donelaitis – ir muzikos instrumentų dirbėjas.

„Kai pasisukdavo kalbos apie ugdymą ir kur studijuoti, aš pažįstamiems ir giminaičiams visada kartodavau: „Naudingiausi pasirodo tie dalykai, kurie jums buitiškai mąstant atrodo visiškai nenaudingi: tokie kaip muzikavimas, filosofijos teksto skaitymas, poezijos eilutės supratimas, Šventojo Rašto aiškinimasis. Jis gali turėti didelę praktinę naudą. Esu skaitęs paskaitą tokiu pavadinimu – „Apie begalinę nenaudingų dalykų naudą“. Tai čia humanistika!“, – apibendrina prof. E. Aleksandravičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien