2022 02 27

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Prof. I. Vaišvilaitė apie popiežiaus apsilankymą Rusijos ambasadoje: tai yra labai aiškus kaltinimas

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

„Padėkojau popiežiui Pranciškui, kuris meldžiasi už taiką ir ugnies nutraukimą. Ukrainos žmonės jaučia dvasinę Jo Šventenybės paramą“, – vakar vakare savo tviterio paskyroje tokią žinutę parašė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, jo šaliai tęsiant didvyrišką kovą prieš okupantus iš Rusijos.

Kaip savo ruožtu praneša Ukrainos ambasada prie Šventojo Sosto, popiežius paskambino V. Zelenskiui ir apgailestavo dėl to, kas vyksta.

Tačiau dalis katalikų kelia klausimą: kodėl iki šiol Pranciškus aiškiai ir viešai neįvardija Rusijos kaip agresoriaus? Kodėl jo ir Šventojo Sosto pareiškimai tokie aptakūs? Ar Šventojo Tėvo kartais neužliūliavo bendravimas su Vladimiru Putinu?

Buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, Bažnyčios istorikė prof. dr. Irena Vaišvilaitė turi kitokią nuomonę ir kviečia žiūrėti giliau. Pasak pašnekovės, Pranciškus dirba ne žodžiais, o veiksmais ir Rusijai bei visam pasauliui siunčia labai aiškią žinią.

Prof. dr. Irena Vaišvilaitė. Domanto Umbraso nuotrauka

Popiežius Pranciškus užvakar aplankė Rusijos ambasadorių Vatikane Aleksandrą Avdejevą, kad išreikštų, anot Šventojo Sosto, „susirūpinimą dėl karo“. Toks popiežiaus žingsnis vadinamas beprecedenčiu. Kaip Jūs tai vertinate?

Aš tikrai nepamenu tokio atvejo per pastaruosius porą šimtų metų. Šventasis Sostas gana aiškiai laikosi protokolinių dalykų, bet šiuo atveju netgi protokole tokio apsilankymo nebuvo numatyta.

Tai, kad Pranciškus pasirinko tokį kelią, yra labai svarbi žinia. Apie ką jis kalbėjo su ambasadoriumi, kitas klausimas, mes to nežinome – bet svarbu, kad apie tai buvo pranešta. Pranciškus mėgsta tokius nekonvencinius gestus, jam, sakyčiau, įgimta būti komunikatoriumi. Mes tą žinome nuo jo pirmųjų išrinkimo dienų.

Jo gestai yra labai stiprūs ir nevienareikšmiai. Ko kai kas tikėjosi (daugiausia, žinoma, ukrainiečiai) – kad popiežius pasmerks agresiją, bet to nebuvo. Tačiau nereikia pamiršti, kad popiežius kalbėjo iki Rusijos agresijos. Kol buvo įmanomas diplomatinis kelias, Vatikano diplomatija vyko labai diskretiškai. Daugybė pokalbių buvo ne vieši, nes stengtasi neuždaryti durų. O sprendžiant konfliktus siekta nerodyti šališkumo: neužsiimti išankstiniu teisimu.

Šventasis Sostas, ypač per XX amžių, kuris buvo dviejų pasaulinių konfliktų laikas, ir per moderniuosius karus labai priešinosi karams, dėl to, ką jie atneša žmonėms. Karuose visada kenčia silpnieji, tie, kurie mažiausiai kalti. Kadangi Dievas visada yra silpnųjų pusėje, šiuo atveju Bažnyčia irgi. Karas yra žmonių kančios.

Bet tai, kad po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, popiežius atėjo į Rusijos ambasadą, jau yra kaltinimas.

Kaltinimas?

Labai aiškus. Nesvarbu, ką pranešė Rusija, kad popiežius „prašė apsaugoti moteris ir vaikus“ – bet prašoma apsaugos iš tų, kurie už tai atsakingi! Jis gi nėjo pas ukrainiečius, kurie patys yra aukos. Diplomatine kalba tai yra tas pat, kaip šaukti nuo stogo.

Kiek aš mačiau, Vatikanas nieko nekomentavo iš to susitikimo. Tiesiog pranešė, kad popiežius nuvyko „išreikšti susirūpinimo dėl karo“.

Tai aišku, kad tai yra pagrindinis dalykas, jog jis nėjo paklausti, ar galės susitikti su Kirilu. Ir popiežius į ambasadą neatėjo arbatos gerti, nors arbata ten visada puiki (šypsosi).

Tad kuo yra stiprus Pranciškus, tai pirmiausia veiksmu, gestu – šiuo atveju visiškai nekonvenciniu, kurio neįmanoma nepastebėti. Jeigu jis būtų kažką pasakęs iš savo balkono per trečiadienio audienciją, tai būtų tiktai deklaracija. O šiuo atveju to negalėjo nepastebėti nei katalikiškas pasaulis, nei nekatalikiškas. Tai yra labai tvirtas poelgis, tvirta žinia.

Kad Šventasis Sostas kaltina Rusiją dėl karo?

Ir aiškiai parodo, kas už tai atsakingas. Tarptautine kalba kalbant – okupuojanti galia turi prisiimti atsakomybę. Popiežius to žodžiais nepasakė, bet aiškiai parodė. Tie, kurie įsiveržia, okupuoja – pažeidžia tarptautinę teisę ir karo veiksmuose turi labai daug atsakomybių.

Ukrainos karys stebi degančią naftos saugyklą, į kurią pataikė rusų raketa. EPA nuotrauka

Tad, jeigu Pranciškus Rusijos prašė „apsaugoti vaikus“, tai kaip juos pirmiausia apsaugoti? Stabdyti karą. Nes juk aiškiai matosi, kad žūsta civiliai.

Jeigu galvojame apie Bažnyčios veikimą, turime atkreipti dėmesį ir į tai, koks buvo pliūpsnis pasisakymų iš įvairių lygių ir kraštų vyskupų konferencijų. Pavyzdžiui, Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininko Gintaro Grušo pareiškimai – labai griežti, aiškūs, be jokio vyniojimo ir, sakyčiau, visai nediplomatiški. Jis įvardija visas atsakomybes ir susirūpinimą.

G. Grušas tame pareiškime pasakė labai konkrečiai: „Rusijos agresija.“

Bet ir kitos vyskupų konferencijos kalba labai aiškiai.

Kartu Bažnyčia, žinoma, vykdo ir didžiulę karitatyvinę akciją. Per pačias įvairiausias valstybes, Katalikų Bažnyčių karitatyvines organizacijas. Pavyzdžiui, Filipinų valstybė tikrai neoponuoja Rusijai, o Filipinų Bažnyčia kalba apie pagalbą Ukrainai.

Bet ar nėra popiežius Pranciškus naivus? Juk diplomatinės pastangos kaip ir išseko – kad ir kiek bandė valstybių vadovai kalbėtis su Putinu, važiuoti pas jį, matom, kad jokio rezultato nėra. O Rusijos propaganda jau pasinaudojo Pranciškaus apsilankymu pas Avdejevą – būtų ar nebūtų dalykų prirašė.

Abejoju, kad jie gali tuo pasinaudoti. Jei apsilankymas yra kažkoks Rusijos pripažinimas, tai to pripažinimo Putinas turėjo gauti žymiai daugiau, kai pas jį vyko politiniai lyderiai.

Tačiau popiežius nėra eilinis diplomatas. Jis nėra nei užsienio reikalų ministras, nei valstybės vadovas. Nepamirškime, kad jis vis dėlto yra Bažnyčios galva. O Bažnyčia faktiškai kalba Dievo vardu. Ir skelbia Dievo žodį. Tad pasakyti, kad esi naivus, skelbdamas Dievo žodį, kuris, kaip žinome, yra dviašmenis kalavijas, įsiskverbiantis iki pat kaulų smegenų…

Mes į visa tai žiūrime labai pasaulietiškai. Negali Bažnyčia kitaip elgtis. Kaip sakė Stalinas – kiek divizijų turi popiežius? Neturi. Bet popiežiaus darbas yra stiprinti brolius, kaip Petro įpėdiniui, ir skelbti Dievo žodį. O tai yra Šventosios Dvasios veikimas. Mes negalim pasakyti, kur Šventoji Dvasia eina ir ką Ji pasiekia, nes yra visiškai laisva.

Kiekvienas krikščionis yra pranašas savo Krikštu. Pranciškus ir savo misija, pašaukimu – irgi. Tad šiuo atveju šitas gestas yra labai pranašiškas.

Tas apsilankymas tikriausiai agresijos nesustabdys. O gal ir sustabdys. O gal kažką sustabdys. Šito nebegalime numatyti, čia jau įsijungia ne ta logika.

Čia jau Dievo veikimas?

Dievas visą laiką veikia šituose dalykuose. Mes nebūtinai matom ir suprantam, bet Jis tikrai veikia.

Maldos vigilija už Ukrainą. Portugalija. EPA nuotrauka

Po susitikimo su Avdejevu, penktadienio vakare, Pranciškus paskambino Ukrainos graikų apeigų katalikų vadovui arkivyskupui Sviatoslavui Ševčukui, kuris, kaip praneša jo atstovai, padėkojo popiežiui už apsilankymą Rusijos ambasadoje [tuo metu, kai vyko mūsų su profesore pokalbis, Pranciškus dar nebuvo paskambinęs Ukrainos prezidentui – S. B.].

Ševčukas puikiai supranta tai, ką aš Jums pasakiau. Popiežiaus veiksmas yra tas pats, kas didžiulis atsišaukimas ant sienos.

Reiktų pasakyti dar vieną detalę. Aš pažįstų Rusijos ambasadorių, jis turi ypatingą ryšį su Putinu. Kartą Putinas, apkabinęs Avdejevą, popiežiui sakė: „Čia mano labai artimas žmogus. Viską, ką norite pasakyti man, galite sakyti ir jam.“ Matyt, šito popiežius neužmiršo – nes visi sako, kad jis turi labai gerą atmintį. Tad jis užvakar viską ir pasakė.

Vis dėlto eiliniam ukrainiečiui turėjo būti sunku suprasti, kodėl ketvirtadienį, kai prasidėjo Rusijos invaziniai veiksmai, Šventasis Sostas per kardinolą Pietro Paroliną išplatino pareiškimą, kuriuo kviečiama „susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie kelia kančią gyventojams“, o karą pavadino „krize“. Kokia čia krizė? Čia invazija, agresija!

Sakyčiau, gal nesikabinėkim prie žodžių. Šiais laikais karai dažnai vadinami krizėmis.

Bet dalis katalikų jau rašė: kai tokie dalykai dedasi, tu iš popiežiaus tikiesi, kad pasmerks agresorių…

Taip, be abejonės. Bet matėme, kaip pasisakė didžiosios pasaulio valstybės – ar nuo to sustojo bent raketa pusiaukelėje?

Nieko.

Tai matot. O čia mes kalbame apie tai, kad popiežius veikia visiškai kitaip. Ir tikintys žmonės tai supranta. Kaip ir diplomatai.

O Parolinas yra diplomatas, ne Bažnyčios galva. Tad jis ir kalba diplomatine kalba, palikdamas iki paskutinės minutės galimybę kalbėtis. Manau, ir dabar toji galimybė išlikusi. Šventojo Sosto hermeneutika veikime yra vilties hermeneutika. O ta viltis, kurią turime, – tikėjimas, kad Dievas pasaulyje veikia.

Turbūt galima prisiminti, kad popiežius Pijus XII dažnai kaltinimas, kad Antrojo pasaulinio karo metais viešai nepasmerkė nacistinės Vokietijos. Nors šiandien žinome, kad jis slapta labai daug darė dėl žydų ir juos gelbėjo.

Labai įdomu, kad tie kaltinimai Pijui XII atsirado septintojo dešimtmečio pradžioje. Iškart po karo Romos žydų bendruomenei ir kitoms jis buvo didvyris. Tą žinome iš to meto laikraščių. Bet žmonės viską pamiršta.

Žinoma, Jonas Paulius II būtų buvęs daug tiesmukiškesnis [Rusijos atžvilgiu]. Bet kokia istorija galėjo būti, jei būtų – čia jau istorikų stalo žaidimai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad ir norėjau klausti – kiek, Jūsų manymu, to nematomo darbo popiežius ir Šventasis Sostas atlieka? Kurio mes nežinome ir galbūt sužinosim tik po kelių dešimčių metų?

Kai atidarys archyvą. Vatikano diplomatinis darbas dažniausiai yra nematomas. Pavyzdžiui, Šventasis Sostas neturėjo jokių oficialių santykių su Sovietų Sąjunga. Nieko. Bet jau po Chruščiovo buvo kalbamasi per tarptautines organizacijas. O visi pasigesdavo pasmerkimo ir deklaracijų.

Toks Šventojo Sosto stilius. Turėkime omenyje, kad šiuolaikinė Rusijos putininė diplomatija šiandien yra jau nebe diplomatija, o rėksniai ant tvoros. O klasikinės diplomatijos dar laikosi Vatikanas: kad tu ne rėkauji, o dirbi.