Prof. I. Vaišvilaitė: Pranciškus Smuglevičius – neeilinė europinės apšvietos asmenybė

Bibliotekos grafikos kolekcijoje saugomi net 24 pagal P. Smuglevičiaus piešinius išraižyti lakštai, 23 – iš „Vestigia delle Terme di Tito“ leidinio, o vienas – iš netoli Romos esančios užmiesčio vilos „Villa Madama“. Nerono Aukso namų freskos, kurias dirbdamas Romoje kopijavo P. Smuglevičius, sulaukė didžiulio dėmesio ir įkvėpė ne vieną menininką.

Istorijos fakulteto profesorė, menotyrininkė IRENA VAIŠVILAITĖ tyrinėja P. Smuglevičiaus veiklą ir kūrybą, vadovauja LMT finansuojamam P. Smuglevičiui skirtam projektui, kuriame VU bendradarbiauja su Nacionaliniu dailės muziejumi.

Profesorė pasakoja apie dailininko palikimą Vilniaus universitete, išlikusius jo kūrinius ir reikšmę Lietuvos meno ir kultūros istorijai.

Ar esame gerai susipažinę su Pranciškaus Smuglevičiaus palikimu ir jį vertiname?

P. Smuglevičiaus palikimas platus, įvairus ir labai išblaškytas. Apie jį tikrai per mažai žinome ir nepakankamai vertiname. Dailininko palikimas išsibarstęs nuo Peterburgo iki Edinburgo. Darbų yra visoje buvusioje ATR teritorijoje, taip pat ir Romoje, Peterburge, Edinburge, Šveicarijoje, galbūt ir kitose mums nežinomose vietose. Retkarčiais P. Smuglevičiaus darbų pasirodo aukcionuose.

Labai gausus dailininko grafinis palikimas mažiau žinomas ir matomas. XIX a. jis buvo labai populiarus, žinomiausias ir populiariausias tapytojas istorinėje Lietuvoje. Daug P. Smuglevičiaus mokinių sukurtų darbų buvo jam priskiriami. Nėra Lietuvoje gerai žinoma ir apie tai, ką jis kūrė Romoje Šv. Luko akademijos konkursams, ir ne tik. O geresnės pažinties jis tikrai nusipelno. Reikia paminėti, kad XX a. P. Smuglevičiui buvo nepalankus. Lenkų dailės istorikai jį vadino epigonu. Modernizmas kritiškai žiūrėjo į tai, ką laikė akademizmu, ir P. Smuglevičius buvo priskiriamas akademizmui, taigi laikomas nekūrybingu kartotoju. Dabar požiūris į akademizmą yra pakitęs, ir P. Smuglevičius pradedamas suvokti kaip labai daugiabriaunis dailininkas.

Grįžęs iš Romos jis greitai buvo pripažintas. Pasipylė užsakymai, jis labai daug nuveikė. Pomirtinė dailininko šlovė išliko iki XX a., vėliau pradėjo blėsti. Rimčiausia monografija apie P. Smuglevičių parašyta Vlado Drėmos 6-ajame dešimtmetyje, išleista 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tekstas aktualus ir šiandien, nors yra ir pasenusių dalykų.

Kokie reikšmingiausi P. Smuglevičiaus darbai?

Jų labai daug. Lietuvoje reikšmingiausi P. Smuglevičiaus darbai yra Vilniaus katedroje, garsus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios centrinio altoriaus paveikslas, taip pat Vilniaus dailės muziejuje saugomi kūriniai.

Daugeliui beveik nežinomas Lenkijos istorijos grafinis ciklas, kurio parengiamieji piešiniai saugomi Varšuvos universiteto bibliotekoje. Nors publikuojami moksliniuose leidiniuose, plačiajai publikai jie beveik nežinomi.

Visai nežinomas yra novatoriškas ir įspūdingas P. Smuglevičiaus Senojo Testamento istorijos ciklas, paruoštas graviruoti, bet taip ir negraviruotas. P. Smuglevičius išgarsėjo Romoje Nerono aukso namų arba vadinamųjų Tito termų graviūromis. Romoje jis visų pirma ir buvo žinomas kaip piešėjas, grafikas, fiksavęs archeologinius objektus. Tai rodo jo erudiciją ir visapusišką išsilavinimą, gebėjimą kurti, o ne kopijuoti.

Jokio patikrinto dabar žinomų P. Smuglevičiaus darbų sąrašo ir jokios apibendrinančios šiuolaikinės monografijos, skirtos dailininkui, nėra, todėl sudėtinga įvertinti vienų ar kitų kūrinių reikšmę. V. Drėma buvo sudaręs menininko amžininkų žinotų darbų sąrašą, bet niekas negalėjo jo patikrinti nei tada, nei dabar. Žinios daugiausia yra iš XIX a., daug kas pražuvo per Pirmąjį ir per Antrąjį pasaulinius karus, po to – nacionalizacijos, uždarymai. O ir pačioje Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius aukcionuose įsigyta ar atrasta keletas jo kūrinių. Pavyzdžiui, Kaišiadorių vyskupijos rinkinyje identifikuotas puikus altorinis P. Smuglevičiaus paveikslas.

P. Smuglevičiaus stilius monumentalus ir labai išraiškingas, jis gebėjo kurti charakterius, atmosferą. Kai kurie jo darbai, buvę Varšuvoje, pražuvo. Reikėtų sudaryti ekspertų patikrintą P. Smuglevičiaus kūrinių katalogą. Tai labai kruopštus darbas, reikalaujantis kelių valstybių dailės istorikų bendradarbiavimo. Be to, pasaulyje nėra P. Smuglevičiaus kūrybos specialisto.

Kokia jo darbų dalis yra Lietuvoje?

Labai sunku pasakyti, bet tikrai nemažai. Nežinome, kiek yra iš viso išlikę jo darbų. Nemažai yra Lenkijoje, taip pat ir Ukrainoje, Baltarusijoje. Ne visų jam priskiriamų kūrinių autorystė yra patikrinta. P. Smuglevičiaus grafikos darbų, piešinių daug Varšuvoje, Krokuvoje.

Lietuvoje jo kūrinių yra ne tik muziejų rinkiniuose, bet ir bažnyčiose, privačiose kolekcijose. Neseniai veikusi paroda Vilniaus dailės muziejuje buvo puikus priminimas. Lietuva yra geriausiai technologiškai ištyrusi turimus P. Smuglevičiaus darbus. Tai mūsų privalumas. Keli darbai yra Peterburge, kur jį buvo išsikvietęs Rusijos caras Pavelas I. Dauguma tų darbų sunyko, bet pora išliko. Grupė P. Smuglevičiaus kurtų portretų identifikuota Škotijoje, nes su škotais jis dirbo Romoje. Ten jis tapė vadinamuosius pokalbių portretus. Tai buvo madingas žanras.

Jis dvidešimt metų praleido Romoje – to meto ryškiausiame Europos meno centre – kosmopolitinėje, intelektualiai prisodrintoje aplinkoje, kultūros centre, kuris traukė visus. Daugybė menininkų iš įvairių valstybių ten ir likdavo, nes galėjo iš savo darbo išgyventi, o jis grįžo. V. Drėma teisus teigdamas, kad jis grįžo namo iš patriotizmo, nes manė namuose galįs padaryti daugiau.

Koks P. Smuglevičiaus palikimas VU?

Didžiausias P. Smuglevičiaus palikimas Vilniaus universitete – tai Vilniaus dailės mokykla, atsiradusi iš Dailės katedros. Tai buvo pirmoji universitetinė dailės katedra buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Profesionalaus universitetinio dailininkų rengimo institucija – katedra – buvo įkurta VU, pirmuoju profesoriumi tapo P. Smuglevičius. Jis atitiko universiteto profesoriaus reikalavimus, turėjo akademinių žinių, išmanė estetinę teoriją, kaip ir Laurynas Gucevičius. Profesionalus aukštasis dailininkų rengimas Lietuvoje yra Vilniaus universiteto palikimas.

Jo darbas, žinoma – ir P. Smuglevičiaus salė. Tai vienintelis išlikęs žinomas jo kurtas interjeras Lietuvoje. Dailininko kurtų interjerų yra išlikusių Romoje ir Lenkijoje. Jis kūrė antikinius interjerus, tokia buvo to meto mada. Tai darė ir Peterburge.

Universiteto biblioteka turi Tito termų arba Nerono Aukso namų graviūrų, išraižytų pagal P. Smuglevičiaus piešinius. Tai vertinga dailininko palikimo dalis. Bibliotekoje saugomos 24 graviūros. Jos nėra labai dažnos. Reikia pabrėžti, kad graveriai tiksliai naudojosi dailininko piešiniu. Dailininkai kurdavo kompoziciją labai tiksliai, kad graveris galėtų atlikti savo darbą. Tai daugiau nei reprodukcijos, piešinys labai delikatus, kruopštus. Vertingiausios buvo spalvotos graviūros, jos spalvintos ranka. Norėta sudaryti įspūdį, kad jos unikalios, akvarelė. Atskirti spalvintą graviūrą nuo akvarelės galėjo tik labai patyrusi akis.

Kuo dar P. Smuglevičius ypatingas, reikšmingas?

Įdomu ir tai, kad jis kūrė vietinės istorijos temomis, pavyzdžiui, Chodkevičių giminės istorijos ciklą, Lenkijos istorijos ciklą. Buvo ir politinis dailininkas, novatorius. Tado Kosciuškos sukilimui ir jo pagrindiniams veikėjams – T. Kosciuškai, Antanui Jasinskiui skirti darbai, Povilo Bžoztovskio reformai ir jo įkurtai Paulavos respublikai skirtieji rodo jo politines pažiūras. P. Smuglevičius kaip dailininkas ne tik gyveno senovės Romos idealais, jam buvo svarbūs ir aplinkui vykstantys įvykiai. Prancūzijoje kilus revoliucijai atsirado politinė dailė, o P. Smuglevičius toks pat modernus buvo ir pas mus.

Respublikoniški ir humanistiniai idealai sąlygojo dailininko domėjimąsi liaudies gyvenimu. Jis sukūrė nemažai darbų, kuriuose vaizduojami valstiečiai. Baudžiavos panaikinimo klausimas tuo metu dar buvo labai kontroversiškas. O P. Smuglevičius savo paveiksluose atskleidžia tų žmonių orumą.

Tai buvo labai neeilinė europinės apšvietos asmenybė. Jis dvidešimt metų praleido Romoje – to meto ryškiausiame Europos meno centre – kosmopolitinėje, intelektualiai prisodrintoje aplinkoje, kultūros centre, kuris traukė visus. Daugybė menininkų iš įvairių valstybių ten ir likdavo, nes galėjo iš savo darbo išgyventi, o jis grįžo. V. Drėma teisus teigdamas, kad jis grįžo namo iš patriotizmo, nes manė namuose galįs padaryti daugiau.

P. Smuglevičiaus gyventas metas, problemos, su kuriomis susidūrė, labai artimi mūsų laikui. Rusijos vaidmuo to meto mūsų regione, valstybės padalijimas, užėmimas, krizinė situacija regione ir šalyje, patriotizmo, laisvės kainos klausimas. Tai galėtų padėti mums aktualizuoti P. Smuglevičių.