2021 07 27

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Prof. kun. R. Dulskis: gerbti visa, kas tikra ir šventa nekrikščioniškose kultūrose

Romualdas Dulskis konferencijoje „Tėvo namai. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

„Dialogas su kitomis kultūromis galėtų padėti Bažnyčiai daug ką išmokti, Jos misija įgytų naujo turinio ir gelmės, kurie šiandien – būtini“, – teigia naujai pasirodžiusios knygos „Evangelija pagal Konfucijų“ autorius kun. prof. teol. dr. Romualdas Dulskis. Jis sutiko pasidalinti savo mintimis apie konfucianizmą, jo reikšmę Katalikų Bažnyčiai kaip institucijai bei jos nariams.

Kaip konfucianizmo sąvoką galėtumėte paaiškinti pirmą kartą ją girdinčiam žmogui?

Konfucianizmą vieni tyrinėtojai laiko etine humanistine filosofija, kiti pabrėžia religinį konfucianistinės tradicijos pobūdį. Tačiau patys kinai nelinkę mąstyti apie konfucianizmą europietiškomis kategorijomis. Religijos ir filosofijos sąvokos kinų žodyne pradėtos vartoti tik dėl Vakarų kultūros įtakos XIX a. pabaigoje. Iki tol konfucianizmas, kaip ir daoizmas bei budizmas, vadinti mokymais arba mokyklomis. Todėl kinams konfucianizmas (kuris, beje, kinų kalboje nesiejamas su Konfucijaus vardu, o vadinamas rujia, arba rujiao, arba ruxue, išvertus reikštų mokslininkų mokymas arba mokslo tradicija) yra visas gyvenimo sritis apimantis etinis mokymas, arba visuminės etikos mokantis gyvenimo būdas, prasidedąs savęs ugdymu ir koncentriniais geranoriškumo ratilais plintąs į aplinką.

Šiandienos konfucianizme, plėtojamame tiek kontinentinės Kinijos bei Taivano, tiek kitose pasaulio šalyse pasklidusių konfucianistų mokslininkų, atsiskleidžia dvejopa mokymo interpretacija: vieni laikosi labiau nacionalistinio ir sekuliaraus konfucianistinės tradicijos aiškinimo, kiti atpažįsta kosmopolitinį ir metafizinį konfucianizmo matmenis. Pastarieji įsitikinę, kad autentiška konfucianizmo interpretacija turi pastebėti jame slypinčią metafizinę giją. Atsakomybė Dangui, suvokiamam kaip asmeninis Dievas arba kaip beasmenis Absoliutas, yra reikšmingas konfucianistinės tradicijos elementas, persmelkiantis visą doktriną ir suteikiantis jai ryškią transcendentinę dimensiją.

Romualdas Dulskis Taipėjuje vykusioje konferencijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors konfucianizmas, kitaip nei krikščionybė, neturi institucinės sąrangos, tačiau panašiai kaip krikščionybė svarbiausiu savo rūpesčiu laiko kūrybišką žmogaus perkeitimą. Konfucianizme, kaip ir apskritai kinų minties istorijoje, neatskiriamai susipynę etika, estetika ir dvasingumas. Jei konfucianizmą laikysime ne religija, o humanistine filosofija, tai tokiu atveju visiškai įmanoma būti drauge ir konfucianistu, ir krikščionimi. Garsusis Kinijos misionierius jėzuitas Matteo Ricci (1552–1610) buvo įsitikinęs, kad „būti konfucianistu reiškia veikiau priklausyti [mokslo] akademijai, nei priimti specifinį teologinį tikėjimą“.

Mūsų laikais gyvos diskusijos šiuo klausimu vyksta jau daugiau nei tris dešimtmečius, išsamiai pradėtos plėtoti 1988 m., pirmosios tarptautinės konfucianistų ir krikščionių konferencijos Honkonge metu. Šių dienų Vakarų sinologai įsitikinę, kad jau negrįžtamai praėjo tie laikai, kai krikščionys buvo mokomi įtariai žvelgti į visa, kas rytietiška. Konfucianistinę tradiciją jie laiko autentišku žmonijos paveldo lobynu, kuriame galima atrasti apsčiai gyvenimo išminties ir įkvėpimo.

Kada ir kodėl susidomėjote konfucianizmu?

Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame neįmanoma nesusidurti su kitomis kultūromis. Aš pats su Konfucijumi ir konfucianizmu susipažinau per akademinį darbą. Mane intrigavo Konfucijaus išmintis ir mokymas, norėjosi jį suprasti. O gilinantis atrodė, kad jį tikrai verta pažinti, sugretinti su mūsų europietiška ir krikščioniška kultūra.

Man atrodo svarbu, kad tiek konfucianizmas, tiek kitos kultūros ar religijos mums suteikia galimybę pažvelgti į savo kultūrą iš šalies, o tai – nepaprastai naudinga. Pavyzdžiui, akademiniame darbe visuomet turime kolegų, kurie aptaria mūsų mokslinę veiklą ir išsako savo nuomonę. Kartais jų pastabos mums gali atrodyti karčios, nes atkreipia dėmesį į tai, ko konkrečiame darbe trūksta, ką buvo galima padaryti geriau, kas, galbūt, turėtų būti išsamiau atskleista. Tačiau toks žvilgsnis iš šalies mus nepaprastai ugdo, brandina, suteikia naujų įžvalgų ir tobulina mūsų veiklą.

Lygiai taip pat mes galime pažvelgti į save ir mūsų praktikuojamą krikščionybę iš konfucianizmo perspektyvos. Taip randasi galimybė pamatyti mūsų asmeninės krikščioniškosios praktikos trūkumus (kadangi esame žmonės, visuomet turime rasti savyje trūkumų – kitaip būtume šventieji) tam, kad galėtume savo praktinį buvimo krikščionimi būdą koreguoti ir tobulinti. Panašiai žvilgsnis iš šalies suteikia galimybę geriau pamatyti ir tikinčiųjų bendruomenės, arba Bažnyčios, institucinius trūkumus. Kitu atveju, neturint su kuo save palyginti, nesunku susidaryti iliuziją, kad esame tobuli – ir kaip individai, ir kaip tikinčiųjų bendruomenė.

Su studentais prie CHRIST universiteto Bangalore, Indijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bažnyčia nėra tik mistinis Kristaus kūnas, bet ir žmonių institucija, kuri, be abejo, turi ribotumų. Kai mes susipažįstame su kitų kultūrų išminties lobynu, kitų kultūrų privalumais bei trūkumais, mūsų krikščioniškosios bendruomenės ir mūsų bažnytinio gyvenimo privalumai bei trūkumai mums tampa lengviau įžvelgiami. Juos suvokę, galime žengti į priekį – pastebėtus trūkumus taisyti, o tai gali suteikti mūsų asmeniniam ir bendruomeniniam krikščioniškam gyvenimui naują kokybę.

Taigi, dar viena priežastis, kodėl susidomėjau konfucianizmu – jis yra tarsi tas variklis, kuris skatina tobulėti. Bažnyčiai, kad ji būtų tikrai katalikiška, visuotinė, labai svarbu aprėpti visą pasaulyje esantį gėrį, atpažinti visa, ką išmintingo ir išganingo sutinkame kitose kultūrose. Juk anot Vatikano II susirinkimo, Katalikų Bažnyčia „neatmeta nieko, kas nekrikščioniškose religijose tikra ir šventa“ (Nostra aetate, 2).

Šiandien, turbūt, daugelis Bažnyčios vadovų ir eilinių tikinčiųjų jaučia tam tikrą Bažnyčios misijos, liudijimo ir įtikinamumo sumažėjimą. Dialogas su kitomis kultūromis galėtų padėti Bažnyčiai daug ką suprasti, naujai permąstyti dieviškuosius slėpinius, krikščionio tapatybę, savo pačios misiją, suteikti jai naujo turinio ir gelmės, kurie šiandien – būtini. Anot pop. Pranciškaus, tarpreliginio dialogo tikslas – „dalintis dvasinėmis ir moralinėmis vertybėmis bei patirtimis tiesos ir meilės dvasioje“ (Fratelli tutti, 271).

Įdomu, kad Jūs, Katalikų Bažnyčios kunigas, domitės Rytų išmintimi. Paprastai tiek tikintieji, tiek dvasininkai, yra linkę žiūrėti į Rytų kultūrą su dideliu atsargumu. Kaip manote, kodėl?

Atsakymą į šį klausimą galima rasti Kinijos misijų istorijoje. XVI–XVII a. sandūroje, plėtodami katalikiškas misijas Kinijoje, jėzuitai misionieriai konfucianistinę kultūrą integravo į misijinę veiklą ir jų misijos buvo labai sėkmingos. Vis dėlto, Kinijoje besidarbuojantys dominikonų ir pranciškonų misionieriai jėzuitiškų misijų pobūdį laikė nepriimtinu ir jį apskundė Vatikanui kaip nesuderinamą su krikščionybe. Jie teigė, kad konfucianistiniai papročiai (ypač vadinamasis protėvių kultas) yra priešingi krikščionybei, todėl turi būti atmesti. Pranciškonai ir dominikonai laikėsi rigoristinės pozicijos, kad misijų veikloje negali būti integruojama kinų kultūra, filosofija bei konfucianistinės tradicijos.

Į skundą reaguodamas Vatikanas nurodė jėzuitams laikytis pranciškonų ir dominikonų evangelizacijos būdo. Popiežius Klemensas XI 1704 m. paskelbė bulę, uždraudžiančią kinų katalikams dalyvauti konfucianistinėse protėvių pagerbimo ir Konfucijaus pagerbimo apeigose. Klemenso XI bulė Kinijoje buvo priimta kaip akibrokštas, niekinantis kinų papročius ir kultūrą. Į ją atsakydamas imperatorius Kang Xi 1721 m. išleido dekretą, uždraudžiantį krikščionių misijas. Taip katalikų misionierių veikla Kinijoje patyrė fiasko. Konvertitai kinai buvo priversti rinktis – arba būti krikščionimis, arba puoselėti jiems įprastas tradicijas. Derinti abu dalykus buvo neleistina.

Romualdo Dulskio vieša paskaita Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

Praslinkus dviem šimtmečiams, Katalikų Bažnyčia rado savyje jėgų įveikti XVIII a. deklaruotą negatyvų požiūrį į konfucianistines tradicijas. 1939 m. popiežius Pijus XII pripažino, kad anuomet jėzuitų pasirinktas misijų būdas buvo teisingas ir atšaukė draudimą kinų krikščionims dalyvauti protėvių ir Konfucijaus pagerbimo apeigose. Tokia pavėluota Bažnyčios pozicija davė daug neigiamų pasekmių, tačiau šiandien misionieriams leidžiama integruoti konfucianistinę Kinijos kultūrą į misijų veiklą, suvokiant, kad jokios tautos kultūra negali būti priešinga Evangelijai.

Tad kaip mes, krikščionys, matydami kitose kultūrose ar religijose esantį tikrumą ir šventumą, turime reaguoti? Nusisukti ir sakyti, kad jo nėra? Kad tai – niekis? Tuomet mes meluotume, o tai nėra smulkmena. Juk jeigu galime melagingai spręsti vienoje srityje, tai lygiai taip pat galėsime ir kitoje.

Apaštalo Pauliaus laiške rašoma, kad Dievas nėra šališkas žmonėms (Gal 2, 6). Žmonės, deja, neretai linkę tokiais būti. Kaip dažnai krikščioniškoje terpėje mes sutinkame tikinčiųjų, kurie sako, kad reikia ginti Bažnyčią, tačiau neįvertina esamų kaltinimų objektyviai. Atsiranda krikščioniškas „patriotizmas“. Jis subjektyvus, šališkas ir nukreiptas prieš visa, kas – kitaip, net jeigu ten ir slypi tiesa ir gėris. Todėl dažnai net teisinga Bažnyčios atžvilgiu išsakyta kritika „uolių“ tikinčiųjų yra sumenkinama arba neigiama. Tai – labai keista ir neteisinga nuostata. O jeigu neteisinga, tai ir neišganinga, nekrikščioniška, nes Kristus yra Tiesa.

Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi bando pasislėpti už savo kaip krikščionių įvaizdžio, deklaruodami savo krikščioniškąją/katalikiškąją tapatybę, lyg ji galėtų dispensuoti nuo tobulinimosi pareigos ir pašaukimo šventėti. Dažnai žmogus nenori siekti dvasinės pažangos, nes mūsų noras būti geresniais – labai ribotas. Norime būti geri tik iki tam tikro laipsnio, tiek, kiek mums patogu. Todėl tuomet ir sakome: „Su mumis viskas gerai, mes krikščionys.“

Visgi būti krikščionimis – periodiškai papasakoti kunigui nuodėmes ir taip stumtis per gyvenimą – nėra galutinis mūsų tikslas. Šiandien būti krikščionimi – tai eiti šventėjimo keliu, eiti link visavertės etinės ir dvasinės brandos. Vatikano II susirinkimas teigia, kad „visi žmonės pašaukti šventumui“, o susidurdami su kitų kultūrų išminties mokymais mes tai suvokiame dar aiškiau ir to nebegalime ignoruoti.

Romualdo Dulskio knygos „Konfucijus ir Kristus“ pristatymas. Iš kairės Bronė Gudaitytė, Romualdas Dulskis, Antanas Andrijauskas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotrauka

O kuo konfucianizmas gali būti aktualus lietuviams?

Kinijos religinė-filosofinė kultūra mus, lietuvius, turėtų labai intriguoti savo kitoniškumu, egzotiškumu, gilia išmintimi, dideliu dėmesiu visavertei asmenybės raidai. Egzistencinius žmogaus būties ir pašaukimo klausimus ji apmąsto labai savitai, mums neįprastomis sąvokomis ir mąstymo kategorijomis. Todėl konfucianizmo pažinimas mus provokuoja mąstyti, atverdamas plačią diskusijų bei naujų įžvalgų perspektyvą. Nešališkas ir neturintis neigiamų išankstinių nuostatų konfucianistinės išminties lobyno pažinimas plečia mūsų krikščioniškąjį akiratį ir dvasinio gyvenimo horizontą.

Drauge jis padeda atpažinti kultūros nulemtus, abejotinos vertės religinius konstruktus, galutinio žmogaus pašaukimo koncepcijos deformacijas abejose mokymo sistemose. Taip ryškėja autentiškas abiejų tradicijų gėris, tikrosios jose glūdinčios vertybės, žmogaus pašaukimo matmenys, grynėja mūsų religinė ir kultūrinė savimonė. Komparatyvistika padeda mums nešališkai pažvelgti į krikščionybės fenomeną, giliau bei visavertiškiau suvokti jame slypintį grožį, labiau įsisąmoninti socialinį krikščionio ir kiekvieno žmogaus pašaukimo matmenį, atrasti naujus autentiškesnius Bažnyčios būties ir jos misijos horizontus.

Kaip, Jūsų manymu, keisis Bažnyčios, tikinčiųjų ir dvasininkų pozicija rytų išminties atžvilgiu ateinančiu dešimtmečiu? Ar galima tikėtis drastiškų pokyčių, ar, visgi, jie bus minimalūs?

Bažnyčioje labai daug inercijos. Pokyčiai būtini, tačiau nesama ryžto pažvelgti susikaupusioms problemoms į akis. Vis didesniais tempais besikeičiančiame pasaulyje atotrūkis tarp gyvenimo ir tradicinio religinio mąstymo bei religinės praktikos tik didės. Nežinoma, ką daryti, bet ir neieškoma sprendimo būdų. Šiandienio atitolimo nuo Bažnyčios priežastis – ne tik pasaulyje išplitęs sekuliarizmas, bet ir bažnytinė arogancija, tiesos turėjimo pretenzija, įsitvėrimas į žmogiškas Apreiškimo interpretacijas, nejautra dinaminiam išganymo ekonomijos pobūdžiui.

Regis, būtina permąstyti daugelį dalykų, suvokti, kas krikščionybės tradicijoje yra žmogiška, o kas dieviška, naujai atrasti Bažnyčios misiją ir šiandienai aktualų, gaivinantį Evangelijos turinį. Bažnyčia labiausiai yra ten, kur ieškoma Dieviškosios Tikrovės ir kur vyrauja mokinystės dvasia. Kai manome, kad esame galutinai atradę Dievą ir viską išmokę, pakliūvame į sustingdyto religingumo ir tariamos visažinystės spąstus. Tokia nuostata gimdo sustingdytą krikščionybę ir savimi patenkintą, save liudijančią Bažnyčią. Dievo išganymo ekonomija yra dinamiška, ugdanti, kviečianti nuolatiniams pokyčiams, nepaliaujamos brandos keliui.

Ateities Bažnyčia veikiausiai taps demokratiškesnė, joje rasis daugiau lygybės, skaidrumo, hierarchija nebenorės būti atitrūkusi nuo tikinčiųjų, jos gyvenimo stiliuje bus daugiau paprastumo. Tikėtina, kad laikui bėgant bus suvokta aukštųjų pareigūnų (vyskupų ir popiežiaus pareigybių) rotacijos būtinybė ir gėris. Bažnyčiai teks paieškoti, kaip suderinti demokratiškumą ir dvasinį autoritetą.

Naujausios jūsų knygos pavadinimas „Evangelija pagal Konfucijų“ provokuoja ir galimai gali net ir papiktinti uolius tikinčiuosius. Kodėl knygai parinkote būtent tokį pavadinimą?

Romualdo Dulskio knygos „Evangelija pagal Konfucijų” viršelis

Tam, kad pabustume. Kartais patenkinti savimi ir arogantiški miegame, todėl šis pavadinimas skirtas pažadinti ir paskatinti susimąstyti. O Evangelija visuomet buvo papiktinimas tiems, kurie išdidžiai laiko save tikratikiais (plg. 1Kor 1, 23).

Autentiška Evangelija nėra praeities Evangelija, ji – šiandienė. Žmonijos istorinės raidos procese ji nuolat išnyra iš metafizinės tikrovės gelmių. Beviltiška jos ieškoti ir tikėtis ją rasti vakardienoje, nes savo esme ji yra visuomet dabartinio meto Geroji žinia. Ji yra nuolat Dievo tariama, nuolat atsirandanti, nuolat gimstanti, nuolat sušvintanti mūsų sąmonėje kaip nauja įžvalga, kaip atnaujintas supratimas, kaip subrendęs įsisąmoninimas, šiandienis nušvitimas. Evangelija yra gyva, alsuojanti, nuolatos esanti, nuolat pasirodanti, nuolat mūsų atrandama, nuolat mums atsiskleidžianti. Tik iš jos kyla tikrasis Kristaus sekimas.

Konfucijaus pašnekesiai su mokiniais buvo tas branduolys, iš kurio per šimtmečius išaugo milžiniškas išminties lobynas, plačiai išskleidęs interpretacijų įvairovės šakas ir subrandinęs begalę vaisių. Šį lobyną galėtume laikyti šiandiene iš Konfucijaus kilusia Gerąja žinia, padedančia mums suvokti savo tapatybę ir pašaukimą. Ji kupina išminties, kuri, panašiai kaip apaštalo Pauliaus skelbtoji, yra „ne šio pasaulio ir ne praeinančių šio pasaulio valdovų išmintis“ (1 Kor 2, 6), kadangi yra pilna geranoriškumo, atsakomybės, socialinio rūpesčio, atjautos, pagarbos, teisumo. Tai mokinystės kelias, asmenybės socialinio, moralinio, dvasinio brendimo kelias, visavertės žmogiškosios brandos siekis. Jis padės mums geriau suprasti ir Jėzaus fenomeno slėpinį.

Romualdas Dulskis konferencijoje „Tėvo namuose. Krikščionių vienybės link: iššūkiai ir kaip su jais kautis“. Lino Atgalainio nuotrauka

Minėtos knygos baigiamosios mintys turi paantraštę „Mąstančios ir brandžios krikščionybės link“. Ką reiškia mąstanti ir brandi krikščionybė? Ko reikia jai pasiekti?

Šiandien akademinėse sferose filosofų ir teologų yra įvardijama, kad ligšiolinė teologija remiasi iš senovės laikų atėjusia statiška pasaulio vizija. Viduramžiais pasaulis buvo labai statiškas, per visą žmogaus gyvenimą nuo jo gimimo iki mirties niekas iš esmės nepasikeisdavo – jokių inovacijų ar technologinių naujovių. Viskas buvo labai stabilu ir atrodė, kad nieko esmingai naujo negali įvykti, juo labiau teologijos srityje. Tokiai pasaulėžiūrai labai tiko Koheleto knygos žodžiai: „Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9).

Nūnai akademinė teologija vis garsiau kalba apie žmonijos istoriją kaip nepaliaujamą evoliuciją. Tai reiškia, kad pasaulyje nėra nieko stabilaus, viskas kinta. Mūsų gyvenamais laikais dėl sparčios technologijų pažangos tai tapo ypač akivaizdu. Jeigu matome, kad viskas keičiasi, vystosi, tobulėja, tai ką galėtume vadinti galutine branda? Evoliucinės pasaulio vizijos kontekste turbūt teisinga būtų sakyti, kad jokios galutinės brandos nėra, yra tik sąlyginė branda. Ką mūsų karta kuria, kita karta patobulins ir taip tęsis be galo…

Ar šiandien krikščionybė brandi? Ji gali atrodyti brandi, tačiau būti ji gali tik sąlyginai brandi. Krikščioniškoje aplinkoje dažnai galima sutikti žmonių, daugiau ar mažiau įsikibusių į praėjusių laikų religinio mąstymo stereotipus, tam tikro laikotarpio teologines interpretacijas, kurios šiandien nebeaktualios, kvestionuotinos, būtinai permąstytinos. Toks įsikibimas į praeitį tarsi atleidžia nuo naujų dabartinių religinio mąstymo kelių ir šiandienių dieviškojo Apreiškimo interpretacijų paieškų, sukuria tariamą, iliuzinį saugumo ir užtikrintumo pojūtį.

Vis dėlto, Dievo valia – tai nuolatinė pasaulio ir žmonijos istorijos evoliucija, nesiliaująs kintamumas. Tai reiškia, kad kiekvienas esame pašaukti etiškai ir dvasiškai, intelektualiai ir emociškai, socialiai ir politiškai bręsti, keistis, augti. Lygiai taip pat ir visuomenė, Bažnyčia, Kristų tikinčiųjų bendruomenė yra pašaukta evoliucionuoti, tobulintis, tapti brandesne. Kas krikščioniškąjį pašaukimą laikytų nesirutuliojančia, netobulėjančia tikrove, tas pasmerktų save dvasiniam sąstingiui ir nebrandai. Dėl tokios nuostatos nukenčia ne tik asmeninio gyvenimo kokybė, bet ir silpsta tikinčiųjų liudijimas (tiek gyvenimu, tiek žodžiu), nes jis vis mažiau atliepia šiandienį žmonių mentalitetą ir Dievo valią.

Dievas mums davė protą, suvokimą, intuiciją ir įžvalgą atrasti naujus dalykus. Šios dovanos neprieštarauja tikėjimui, bet atvirkščiai – teisingai suprastas tikėjimas skatina visas žmogiškąsias mūsų galias maksimaliai išsiskleisti.

 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Romualdas Dulskis, profesorius, habilituotas teologijos mokslų daktaras, religijotyrininkas, ekumenistas, sinologas. Ilgametis Europos katalikų teologų draugijos Kuratoriumo narys ir Europos katalikų teologų draugijos Lietuvos sekcijos prezidentas.