Prof. L. Bielinis: „Internetas leidžia politikams įžengti į kiekvienos šeimos virtuvę“

Leidinys „Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai, efektai“, kurio sudarytojas – prof. dr. Lauras Bielinis, skirtas norintiesiems plačiai analizuoti komunikacines politikos raiškos galimybes. Santykiai tarp valdžios šakų – Seimo frakcijų bei politinių partijų, Prezidento ir Seimo, Vyriausybės ir Prezidento – tai pirmiausia komunikaciniai santykiai, virstantys galios demonstravimu ir valdžios raiškos sąlyga viešojoje nuomonėje. Seimo debatai ir komunikacinės taktikos tarp frakcijų. Partijų saviraiška viešumoje, politikų bei politinių lyderių komunikacija tarpusavyje ir su visuomene. Politiniai viešieji ryšiai ir propaganda, agitacija ir reklama tampa kasdieniu politikos atributu.

Žiniasklaidos vaidmuo – ir tarpininkės, ir iniciatyvios politikos dalyvės – reikalauja atidaus tyrimo. Pagaliau stilistika ir retorikos pokyčiai politikų kalbose – visa tai apima mūsų politinė komunikacija.

Knygą išleido Vytauto Didžiojo universitetas. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.

Knygos sudarytoją prof. dr. LAURĄ BIELINĮ kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas Matas Baltrukevičius.

Kaip kilo šios knygos idėja?

Knygos atsiradimo priežastis labai paprasta: su kolegomis turime daug visokiausių minčių, tad norime jas sutelkti į bendrą junginį ir paleisti į gyvenimą. Todėl tokia knyga ir išėjo. Panašaus pobūdžio leidinius galbūt leisime vieną paskui kitą – kartą per metus ar per porą metų. Jau turime minčių kitam leidiniui, trečio tomo idėją taip pat svarstome.

Ne viename knygos straipsnyje kalbama apie tai, kad politika vis dažniau yra redukuojama į komunikaciją. Anksčiau politikai labiau orientavosi į idėjas. Kaip jūs žiūrite į šias tendencijas? Ar tai be išlygų neigiamas reiškinys?

Komunikaciniai procesai ir technologiniai pasiekimai sukuria tokią situaciją, kurioje mes tarpusavyje imame bendrauti labai intensyviai. Intensyvumas pasireiškia tuo, kad galime greitai susisiekti tuo pat metu per keletą kanalų. Politikai prisitaiko prie procesų, kurie leidžia greičiau ir efektyviau pasiekti rinkėją, visuomenės atstovus, vienokias ar kitokias interesų grupes. Natūralu, kad per komunikacinius instrumentus tai daryti patogiausia.

Politikos feisbukizacija nėra tiesiog pasišaipymas arba nauja metafora. Internetas leidžia politikams įžengti į kiekvienos šeimos virtuvę ir būti su mumis kartu. Juk jei neatkreipsi į save dėmesio, gali kalbėti, kiek tik nori, teikti projektus, bet niekas nenorės girdėti, nes nėra intereso.

Politika šiandien daugiausia yra komunikacinis procesas. Manau, komunikacija visada buvo vienas iš svarbiausių politinio proceso elementų. Kad pažadintum mases vienokiam ar kitokiam veiksmui, reikia su jomis bendrauti, įtikinti, kviesti jas, vienaip ar kitaip telkti veiksmui, ir tai yra komunikaciniai dalykai. Tiesiog anksčiau komunikacija buvo daug lėtesnė, sudėtingesnė. Per technologinius įrenginius mes galime ją padaryti labai greitą ir efektyvią.

Ar dėl to, kad vis labiau orientuojamasi į komunikacines kampanijas – ne į pačias žinutes, bet į tai, kaip jas parduoti, – nukenčia idėjinė politikos pusė?

Dėl idėjinės pusės atsiranda problemų. Kad žmonės pajustų idėją, ją suvoktų, pasisavintų ir priimtų, reikalingas ilgesnis, nuoseklesnis darbas su žmonėmis. Šiuolaikinės technologijos mus pastato į visai kitokią padėtį: stengiamės kuo greičiau ir kuo daugiau aprėpti. Ideologiniai ir vertybiniai akcentai nustumti į antrą planą. Nors nesakyčiau, kad jie visai prapuola.

Kiekvienas iš mūsų tampame komunikaciniais mazgais. Į mus sueina vienokios ar kitokios komunikacinės kryptys, mes į jas reaguojame ir tame verdame. Po truputį ryškėja išsiblaivinimas, idėjų poreikis auga. Dauguma visuomenės puikiai supranta, kad visa tai, kas dabar vyksta, yra laikina. Visi politiniai triukai, kuriuos mes matome šiuolaikinėje komunikacijoje, pavirsta vienkartinio naudojimo įrankiais.

Bent jau didžiosios Lietuvos partijos labai aktyviai seka užsienio šalių pavyzdžius, ieškodamos komunikavimo būdų. Kaip vyksta mokymasis ir patirties perėmimas iš kitų šalių? Kiek užtrunka, kol tendencijos atkeliauja į Lietuvą?

Tikrai nemanau, kad esame paskutiniai. Labai greitai perimame naujoves, esame labai gerai technologiškai parengta visuomenė. Turime viską, ko reikia, iš principo žengiame farvateriu. Tai nereiškia, kad diktuojame madas, nes pajėgumai ne tokie – nesame didelė, galinga dėl intelekto, technologinių pasiekimų ir gamybos šalis, kai ką ne visada galime įpirkti. Bet esame pasirengę bet kuriai naujovei ir jas perimame labai greitai. Nors ne lyderiaujame, bet esame viršūnėje.

Viename iš knygos straipsnių analizuojama Gabrieliaus Landsbergio ir Ramūno Karbauskio komunikacija. Turbūt dar būdamas bakalauro studentas pirmą kartą atkreipiau dėmesį į tai, kad yra kalbama apie Lietuvos politikoje plintančią patyčių kultūrą. Socialiniai tinklai visiškai keičia komunikacijos pobūdį, politikai kartais rašo nesusimąstydami, varžomasi dėl aštrumo, reakcijos greičio. Jūs ne vieną dešimtmetį sekate Lietuvos politinio gyvenimo įvykius, tad kaip matote dabartinį diskusijų kultūros lygį? Ar šiuo metu yra blogiausias taškas?

Politikams reikalingi skandalai ir patyčios. Informacijai sparčiai keičiantis kiekvienam politikui iškyla poreikis būti pamatytam, išgirstam. Politikas mato, kad ramiai kalbantis, nuosekliai ir racionaliai aiškinantis idėjas jo minčių nespėjama išgirsti. Jis puikiai supranta, kad reikalingas kažkoks akcentas, ryškus dirgiklis, kuris priverstų atkreipti į tave dėmesį. Normaliai kalbančiųjų daug, bet, kadangi viskas labai greitai vyksta, protingo kalbėjimo rutina tampa pilka mase. Tai yra blogai. Į priekį iškyla būtent tie akcentai, kuriuos politikai paryškina vienokiais ar kitokiais dirgikliais, rėkimu, skandalais.

Vienas iš ryškiausių dirgiklių buvo rinkimų kampanija po Rolando Pakso atstatydinimo. Vieno iš kandidatų Petro Auštrevičiaus pagrindinis rinkimų kampanijos akcentas buvo neilgas klipas su daina „Už Petrą“. Daugiau nieko, jokių ideologijų, jokių vertybinių nuorodų. Tai buvo be galo gražu ir įspūdinga. Po viso negerojo fono, blogos nuotaikos staiga tokia linksma, nuotaikinga dainelė su nuotaikingu politiku, atrodančiu daug šviesiau už visus kitus politikus.

Tai daugelį išgąsdino, netgi buvo papildytas politinės reklamos įstatymas, kad reklama turi būti ideologiškai aiški. O juk ten nieko nebuvo, tik švari viešųjų ryšių akcija – be ideologijos, politinės pozicijos. Dažniausiai dauguma visuomenės balsuoja ne už tuos, kuriuos racionaliai priima, o už tuos, kuriuos atsimena, ir dažniausiai atsimena tuos, kurie ryškesni. Štai todėl visokius gražulius lydi sėkmė.

Korektiškumo požiūriu prasčiausi laikai yra dabar, ar yra buvę ir blogiau?

Galbūt šiandien mes to daugiau pamatome – būtent dėl to, kad viskas vyksta greitai. Visuomenė yra kaip sluoksniuotas tortas. Visada yra sluoksnis žmonių, kurie linkę būtent taip save išreikšti. Ir viduramžiais tokių buvo, ir dabar yra. Tiesiog dabar viskas sukasi greičiau, ir mums atrodo, kad jų atsirado daugiau. Palyginę proporcijas pamatytume, kad tik nedidelis sluoksnis bando pagauti mus tokiais savo veiksmais – priversti mus atkreipti į juos dėmesį, atsiminti ir todėl už juos balsuoti. Pritarti jiems, nesuvokiant, kodėl. Nesakyčiau, kad dabar jų yra labai daug, o anksčiau buvo mažai.

Pastaruoju metu daug kalbama apie viešosios erdvės ir politinius burbulus. JAV yra kelios valstijos, kurios labiausiai rūpi kandidatams, jie netgi savo kampaniją konstruoja tikslingai galvodami apie lemtingų valstijų rinkėjus. Kartais ir Lietuvoje pasigirsta požiūris, kad partijos turėtų turėti aiškų taikinį. Ką suteikia tokia burbulizacija, kai dalis partijų turi aiškias tikslines auditorijas ir net nesistengia įtikinti kitų rinkėjų?

Partijos ir jų analitikai supranta, kad visų neįtikinsi. Visada bus palaikančiųjų, priešininkų, abejojančiųjų ir abejingųjų. Todėl dirbama su šalininkais, primenant jiems, kad mes esame – neužmirškite; su abejojančiaisiais  – bandant juos įtikinti ir su abejingaisiais, kuriems yra tas pats, už ką balsuoti, – siekiant juos sudirginti ir suvilioti. O priešininkus reikia ignoruoti, nes su jais nieko neišeis, prarasi daug resursų ir vis tiek nieko nelaimėsi. Atliekami gana sudėtingi sociologiniai tyrimai, kad būtų išskirti politinei idėjai, asmeniui ar partijai potencialiai palankūs rinkėjai.

Laisvės partija labai aiškiai suprato, kad ji yra didžiųjų miestų partija, ir tik ten veikia. Jaunų ir energingų žmonių terpėje ji gali pasiekti rezultatus. Visur kitur jos beveik nebuvo. Lygiai taip pat elgiasi Lenkų rinkimų akcija – ji puikiai žino savo rajonus ir tuose rajonuose veikia labai intensyviai, visur kitur jos iš esmės nematome. Lygiai tą patį daro ir kitos politinės jėgos. Suvokimas nėra instinktyvus, tai yra sociologinių tyrimų rezultatas, ir remdamiesi rezultatais politikai bando maksimaliai preciziškai rasti savo rinkėją, nes tai yra ir pigiau, ir efektyviau.

Premjerė Ingrida Šimonytė šiuo metu neturi savo atstovo spaudai. Žiūrint į šiuolaikinę dinamišką aplinką, kai kiekvienas žmogus gali tapti žiniasklaidos priemone, ar atstovas spaudai yra toks pat reikalingas kaip anksčiau?

Reikalingas. Premjerė yra labai užimta, ji atsakinga už visą ministrų kabinetą, kur vyksta labai daug veiksmų ir mums nematomų procesų. Visas valstybės ūkis yra jos galvos skausmas. Dar skirti laiką komunikuoti su visuomene, perteikti tai, ką ji nori daryti… Ji turėtų skirti tam be galo daug laiko. Reikalingas ne vienas atstovas spaudai, o ištisa komanda, kuri formuotų argumentus, teiktų vaizdinius. Tai yra svarbus darbas, ir atstovas spaudai turėtų atsirasti, nes be jo vargu ar yra paprasta dirbti einant tokias aukštas pareigas. Tai, kad ministrė pirmininkė neturi tiesiogiai paskirto jai atstovo spaudai, gali reikšti, kad yra grupė, kuri kompensuoja šią netektį.

Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje šiuo metu siekia 24 procentus. Galima būtų sakyti, kad kokia žiniasklaidos kokybė – toks ir pasitikėjimas. Bet kuo tada žmonėms pasitikėti informaciniame sraute, jeigu ne žiniasklaida? Kaip jūs matote šią padėtį? Ar ji kelia nerimą? Ko reikia, kad būtų labiau pasitikima žiniasklaida?

Galbūt mes nepasitikime žiniasklaida, galbūt norėtųsi, kad ji būtų kitokia. Bet kai mums reikia sužinoti informaciją, įsijungiame vieną ar kitą interneto puslapį, televizijos laidą, atsiverčiame laikraštį arba klausomės žinių. Nes tai yra vienintelis tarpininkas tarp įvykio ir manęs. Aš niekur kitur nerasiu tokios gausos galimybių sužinoti apie pasaulį ar įvykius Lietuvoje. Mano pasitikėjimas ir nepasitikėjimas atsiranda dėl kitų dalykų, čia ne žiniasklaida kalta. Dėl visuotinio komunikavimo mes prarandame orientyrą tarp to, kas yra tiesa ir kas melas. Mums priimtiniausia yra viskuo abejoti. Dėl šios priežasties žiniasklaida nukenčia, bet 24 procentai dar labai daug.