2021 03 10

Elžbieta Banytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prof. R. Petrauskas: „Literatūriniuose kūriniuose atpažįstame kodus, kurie formuoja mūsų kultūrą ir civilizaciją“

Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Rimvydas Petrauskas. Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Šiuo metu yra atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla kalbant apie tai, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa.

Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui.

Susiklosčiusi situacija primena estetinių posūkių metu vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik šiuo metu nesiginčijama dėl to, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar dar blogiau pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama dėl to, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema, konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti apie tai, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje.

Viliamės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

Į klausimus apie literatūrą ir skaitymą atsako istorikas, Vilniaus universiteto rektorius, profesorius RIMVYDAS PETRAUSKAS.

Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaitęs vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar pačių pasirinktų knygų skaitymas skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo? Kaip manote, kodėl? Ar esate išgyvenęs skaitymo krizę?

Skaityti išmokau anksti, dar lankydamas darželį. Negaliu prisiminti konkrečiai pirmųjų skaitymo malonumų, kiek pamenu, tiesiog visada mėgau skaityti – ne tik knygas, bet ir laikraščius (naujienų, sporto). 

Mėgstami autoriai buvo, žinoma, ne iš mokyklinės programos, bet atitiko to meto vaikų ir paauglių madas – (autorių pavardes transliteruoju, kaip tuo metu buvo įprasta) „Emilis ir jo žvalgai“, Žiulis Vernas ir Aleksandras Diuma, Valteris Skotas ir Morisas Driuonas, detektyvai iš „Drąsiųjų kelių“ serijos, indėnai – Lizelotė Velskopf-Henrich ir Džeimsas Kuperis. Šios knygos įtraukdavo, nukeldavo į svetimą ir įdomų nuotykių pasaulį, o kūrinius, kurie buvo programoje, traktuodavome būtent kaip „privalomą“, taigi tokią „darbinę“ literatūrą. Manau, kad pagrindinė pastaba tinka ir šioms dienoms – programoje netrūko gerų autorių ir kūrinių, tačiau nemažai jų neatitiko amžiaus – Faustui, Don Kichotui ir kt. bent jau aš atitinkamose klasėse nebuvau subrendęs, arba trūko platesnio konteksto, kuris būtų leidęs labiau įsijausti ir suprasti. 

Skaitymo krizės, regis, neišgyvenau, nors pasiūla tais laikais buvo ir ribota, visuomet rasdavau ką skaityti, buvau užsirašęs į kelias bibliotekas. Nepamenu, kad literatūros pamokos būtų smarkiau paveikusios knygų atranką, rinkausi veikiau intuityviai, aišku, dalindavomės įspūdžiais su draugais. Skaitymo krizės požiūriu ši patirtis skiriasi nuo mano 15-mečio sūnaus, dar prieš keletą metų didelio skaitovo, kurio skaitymu galėjau „pasipuikuoti“ prieš draugus ir kuris dabar vis rečiau atsiverčia knygą. Mokyklinis sąrašas jam visiškai pro šalį, regis, ir toliau programų sudarytojai „nepataiko“ į amžių (Vytautas Mačernis septintokams ar Dorianas Grėjus devintokams – bent jau aš juos, tiesa, „neprogramiškai“, skaičiau dvyliktoje klasėje ar pirmame kurse). 

Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? (Kaip manote, ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?)

Ne vieną „mokyklinę“ knygą kitomis akimis skaičiau jau universitete. Nepasakyčiau, kad ankstesnis tų knygų ar jų ištraukų skaitymas būtų palikęs gilesnį pėdsaką. Skaičiau visiškai naujomis akimis. Dar vienas svarbus ir universalus dalykas – gabus mokytojas gali sudominti labai įvairiais dalykais ir įvairiomis knygomis. Bet šiaip programą reikėtų balansuoti, kanoninius autorius ar kūrinius, kuriuos tikrai būtina žinoti, papildant rūpestingai atrinktais šiuolaikiniais. Čia kartu turėtų dirbti iniciatyvūs mokytojai ir vaikų skaitymą profesionaliai tyrinėjantys mokslininkai, kurie pasiūlytų sprendimų, kaip perduoti svarbias literatūros ir apskritai kultūros žinias, o kartu skatinti polinkį skaityti.

Kaip kiekviena karta iš naujo rašo istoriją, taip kiekviena karta iš naujo sau atranda literatūrą.

Išvardykite, Jūsų akimis, neginčytinus lietuvių ir užsienio literatūros klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas. Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

Svarbu gal ne tiek pavardės (galima išvardinti daug), bet kaip tie klasikai pateikiami. Labai svarbu literatūros pamokas sinchronizuoti su istorijos (gal net šiek tiek su užsienio kalbų) pamokomis, tuomet Donelaitis, Baranauskas ar Šekspyras (be kurių tikrai neįsivaizduoju mokyklinės programos) bus labiau suprantami. Labai svarbu mokėti paaiškinti, kad literatūriniuose kūriniuose susipažįstame ir atpažįstame kodus, kurie formuoja mūsų kultūrą ir civilizaciją. Be to, anglų kalbos žinios (deja, to nepasakysi apie antrosios užsienio kalbos mokėjimą, stebėdamas studentus matau, kad su tuo Lietuvoje išties turime labai blogą situaciją) paprastai leidžia ganėtinai kokybišką prozą skaityti jau paaugliams, todėl turbūt verta anglų kalbos pamokose išplėsti literatūrą gramatikos sąskaita. 

Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

Poeziją pradėjau skaityti vėlokai, 11–12 klasėje. Ankstesnių metų mokyklinė poezija, bent jau man, padėjo mokytis užsienio kalbų – gerai surimuoti rusiški ar vokiški posmeliai įsirėždavo į atmintį ir veikė kalbos jauseną.

Manau, kad poezija mokykloje yra labai naudinga nuo pat pirmųjų klasių, nors gal pradžioje mokinių ir suvokiama kiek mechaniškai. Mintinai išmokti eilėraščiai lavina atmintį, išlieka atmintyje. Suprantama, dėl konkrečių proporcijų kaip ne specialistas nesijaučiu kompetentingas atsakyti.

Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas priemonė?

Literatūros istorija labai svarbi, nes tik kontekstualizuojant kūrinius laike, išplečiant teksto suvokimą galima adekvačiai priartėti prie kitoje epochoje parašytų kūrinių, o būtent jie sudaro mokyklinių programų pagrindą. Tuo tarpu sunkiai įsivaizduoju patrauklią literatūros teoriją mokykloje, bent jau aš niekada ruošdamasis rašinėliams ja nesinaudojau. Galbūt šiais laikais didaktika pažengė toliau, todėl šioje vietoje irgi nesiimu spręsti. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo prasme galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas?

Sunku lyginti epochas, situacija iš tiesų smarkiai pakito ir toliau kinta. Globaliame pasaulyje vaikai susiduria su tiesiog neatremiama angliškų tekstų ir vaizdų pasiūla, kuri visiškai užgožia lietuvišką turinį. Čia nepadės prievarta ir privalomos literatūros sąrašai. Vaikai tai tiesiog ignoruoja. Turime atsižvelgti į šią aplinkybę ir ieškoti tinkamų lietuviškų kūrinių, kurie leistų pajausti, suprasti, kad lietuvių kalba galima pasakyti ir parašyti gerai, įdomiai, stilingai. Paprašęs sūnaus pavyzdžio apie pastaruoju metu patikusį lietuvišką kūrinį, gavau atsakymą – Vanda Juknaitė, „Išsiduosi. Balsu“. Todėl reikia įtraukti šiuolaikinius autorius, rašančius šiuolaikine kalba apie tai, kas rūpi jaunimui. Maždaug tokių, kas mano kartai buvo Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ar „Rugiuose prie bedugnės“. Žinoma, visuomet prisimenant, kad literatūros srityje mados, skoniai, kalbėsena irgi keičiasi ir negalime tiesiog primesti mūsų kadaise mėgtų autorių. Mano sūnus Žiulio Verno ir knygų apie indėnus nebeskaitė, turbūt neužkabintų jo ir sovietinėje kasdienybėje, kurios jau nebesupranta, veikiantys romanų herojai. 

Kaip kiekviena karta iš naujo rašo istoriją, taip kiekviena karta iš naujo sau atranda literatūrą.