Prof. T. Aleknienė: graikų filosofija nėra abstrakti ir beasmenė

Tatjana Aleknienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vasario 17 d. Palangos viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas, kuriame, moderuojant teologijos mokslų daktarui Giedriui Saulyčiui, dalyvavo Platono dialogų vertėja ir Antikos bei Viduramžių filosofijos tyrėja TATJANA ALEKNIENĖ.

Verta pridurti, kad G. Saulytis ir T. Aleknienė kartu darbuojasi Lietuvos Biblijos draugijoje versdami Šventąjį Raštą. Neseniai išleistas naujas „Evangelijų pagal Matą ir pagal Morkų“ vertimas – taip pat ir jų darbas. Palangos bibliotekoje buvo pristatyti naujausi T. Aleknienės išversti Platono dialogai „Gorgijas“ ir „Teaitetas“ ir bendriau kalbėta apie Platono filosofiją, platonišką mito sampratą ir jos įtaką Bažnyčios tėvų mąstymui.

Pasinaudodamas šia proga noriu pratęsti pokalbį su gerbiama vertėja kai kuriomis antikinės bei Platono filosofijos temomis.

Kokie gyvenimo įvykiai Jus, Tatjana, suvedė su Antika, ypač su Platono tekstais? Kas Jums tiek asmeniškai, tiek dalykiškai Platono filosofijoje surezonavo kaip temų ir problemų laukas, kurį tyrinėjate iki šiol?

Kokio nors įvykio arba įvykių nebuvo, tad neturiu ką efektinga papasakoti. Maskvos M. Lomonosovo universitete studijuodama klasikinę filologiją nepatyriau ir neišsiugdžiau stipresnės traukos kokiai nors atskirai Antikos kultūros temai. Galbūt nepasitaikė savo entuziazmu uždegti norėjusių arba galėjusių dėstytojų. Galbūt todėl, kad tai vis dar buvo sovietinės mąstymo cenzūros laikai, nors jie jau ėjo į pabaigą.

Mokslai atrodė patrauklūs ir įtraukūs. Kažkodėl buvau įsitikinusi, kad jie labai svarbūs ir asmeniškai man (patetiškai kalbant, mano asmeniniam augimui, tobulėjimui) reikalingi. Negaliu paaiškinti, iš kur radosi toks įsitikinimas. Pati tuo stebiuosi ir tikiu, kad patyriau pašaukimą – klasikinei filologijai. Pašaukimo tikrumas niekada neapleido, bet studijų universitete metais buvau per daug nebrandaus proto ir per menkos erudicijos, kad rasčiau konkretesnį man artimą kelią arba lauką.

Studijoms doktorantūroje reikėjo ką nors pasirinkti iš Paryžiaus École Pratique des Hautes Études seminarų krypčių paletės. Pasirinkau ankstyvosios krikščionybės, visų pirma Aleksandrijos tradicijos tyrėjo Alaino Le Boullueco seminarą ir Maksimo Išpažinėjo (VII a. kieto teologo ir bekompromisio mąstytojo kristologijos klausimais) veikalus. Patristikos ir teologijos nesu studijavusi, todėl užsimojau tirti antikinius Maksimo mąstymo šaltinius.

Pirmas tekstas, už kurio užsikabinau, buvo „Mistagogijos“ („Įvado į slėpinius“) 5 skyrius, kur kalbama apie sielos pradų kilimą prie trijų Dievo asmenų (Nous, Logos ir Pneuma). „Mistagogijos“ fragmento vertimas ir jam skirtas tyrimas buvo viena iš pirmųjų mano publikacijoje lietuviškoje kultūrinėje spaudoje („Įvadas į slėpinius“, „Naujasis Židinys“, 1993/9, p. 3–17). Užkabino sielos pradų (arba dalių) samprata, juo labiau – kalbėjimo apie žmogaus tobulėjimą ir dievėjimą kontekste.

Gana greitai supratau, kad neaplenkiamas ir svarbiausias autorius šiuo klausimu – Platonas. Sielos morfologijos ir dieviškumo patirties aprašymas nuo tol taip ir nesiliovė dominti. Taip pat visada liko įdomu gilintis, kaip vėlesnis autorius skaitė Platono dialogus ir jais rėmėsi.

Neišsenkantis ir iki šiol šia kryptimi mažai tirtas šaltinis – žydų tikėjimo ir graikų filosofinės kultūros autorius Filonas Aleksandrietis (apie 20 pr. Kr.–apie 45 po Kr.). Ne per seniausiai atradau, kad aiškindamas Abelio ir Kaino, pirmosios žmogžudystės, istoriją Filonas į ją projektavo Sokrato ir sofistų bei retorių akistatą, pavaizduotą Platono dialoguose: Abelis Filono egzegetiniuose kūriniuose yra doras ir teisingas žmogus, filosofas, o Kainas – sofistas ir hedonistas.

Sokrato mirtis — Arthuras Segalas, „Kainas ir Abelis“. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Populiarioje nuomonėje filosofija paprastai siejama su bendrais, abstrakčiais, todėl beasmeniais ir dirbtiniais dalykais, kurie gali dominti tik mažą akademinių profesionalų skaičių. Kiek Platono ir jo „mokytojo“ Sokrato filosofijos atitinka šį paplitusį filosofijos įvaizdį? Kiek Antikos filosofija turi bendro su tokia išankstine nuomone?

Pierre’as Hadot – ne vienintelis, bet geriausiai žinomas antikinės filosofijos tyrėjas, polemizavęs su tokia graikų filosofijos kaip knyginė, teorinė filosofija samprata, kvietė suprasti, kad antikinė graikų filosofija buvo gyvenimo būdas. Dažnai gana asketiškas. Aristofano komedijos „Debesys“ vaizdinys – leisgyviai Sokrato mąstyklos mokiniai – ne šiaip sau atsirado. Neatsitiktinai krikščionybės amžiais „filosofais“ imta vadinti vienuolius, o vienuolišką gyvenimo būdą „filosofija“. Vienuolių gyvenimas ir šiandien antikinę filosofiją primena kur kas labiau nei akademinių „filosofų“ veikla. Pastaroji mutatis mutandis panašesnė į graikų retorių ir sofistų gyvenimo būdą.

Pati filosofijos samprata istoriškai labiausiai sietina su Platono dialogų Sokratu. „Sokrato apologijoje“ gindamasis nuo jam iškeltų kaltinimų Sokratas sako, kad žmonės, pykdami dėl jo rengiamų tiriamųjų apklausų, apie jį sako tai, ką įprasta teigti apie visus „filosofuojančiuosius“ – jie aiškinasi, „kas aukštybėse ir kas po žeme“, moko „negerbti dievų“ ir „silpnesnę kalbą padaryti stipresnę“ (23 d). „Apologijos“ Sokratas netapatina savęs su minėtomis formulėmis nusakomu „filosofuojančiųjų“ tipu, tačiau savo veiklą jis vadina būtent filosofavimu. Jis nėra nei dangaus tyrėjas, nei dievų neigėjas, nei argumentavimo gudrybių mokytojas, kita vertus, mano, kad jam dievo skirta gyventi filosofuojant, t. y. tiriant save patį ir kitus, verčiant juos ieškoti išminties ir rūpintis savo siela.

Tokio filosofavimo Sokratas neketina atsisakyti net ir tuomet, jei jam dėl to grėstų mirti; jis nesutiktų būti paleistas iš teismo su sąlyga gyventi ir kalbėti kitaip, nei reikalauja jo filosofinė misija. „Faidone“ paskutinę gyveno dieną guosdamas draugus ir mokinius, Sokratas įtaigiai aiškina, kad tikroji filosofija yra ne kas kita kaip sielos autonomiškumo, nepriklausomybės nuo kūno puoselėjimas, „pasirengimas mirti“. Ar tai nors kiek primena santykį su „bendrais, abstrakčiais, beasmeniais ir dirbtiniais dalykais“?

Sokrato teismą, jo bylą galima laikyti egzistenciniu lūžiu paties Platono intelektualinėje biografijoje. Kiek jo dialogų korpuse šis įvykis užima tiek egzistenciškai, tiek logiškai reikšmingą vietą?

Platono mokiniai puikiai suprato, kad jo raštų korpusas pastatytas ant Sokrato bylos istorijos pamatų – pirmąją veikalų tetralogiją (ketvirtą) sudaro biografiniai, su Sokrato teismu ir mirtimi tiesiogiai susiję kūriniai („Eutifronas“, „Sokrato apologija“, „Kritonas“, „Faidonas“). Studentai kartais klausia, ar Platono skaitytojams turi rūpėti istorinio Sokrato byla? Kas pasikeistų, jei žinotume, kad Sokratas – pramanytas personažas? Ar mes dėl to kitaip skaitytume Platono veikalus? Atsakau, kad mums Sokrato istorija V a. Atėnų tikrovėje gali ir nerūpėti, tačiau kažin ar be jos Platonas būtų apmąstęs ir parašęs visa tai, ką mes tebeskaitome.

Mano galva, aiškiausiai egzistencinė Sokrato teismo reikšmė Platono apsisprendimui atidaryti Akademiją ir taip rengti polyje veikti tinkamus filosofus iškyla „Gorgijuje“. Pagrindinis Sokrato antagonistas šiame veikale, politikas Kaliklis, gėdina neveiklų ir nevyrišką filosofinį Sokrato gyvenimo būdą – jo neatsisakęs Sokratas, tikėtina, atsidurs teisme, o ten, nemokėdamas įtikti atėniečiams, tikriausiai bus pasmerktas mirti.

Sokratas ginasi teigdamas, kad svarbiausia puoselėti teisingą sielą ir kviečia Kaliklį kartu mokytis teisingumo ir dorybės; tik paskui esą bus galima imtis politinės veiklos. „Gorgijas“ baigiasi įtaigia Sokrato prakalba (mitu apie nuogų sielų teismą), tačiau mes nežinome, ar Sokratas įtikino pašnekovus ir ar jiems kilo noras mokytis sokratiškos (platoniškos) etikos. Polio, kuriame valdyti ir vadovauti galės tik tinkamus mokslus išėję teisingos sielos filosofai, viziją Platonas išplėtoja „Valstybėje“.

Renginyje pristatydama dialogo „Gorgijas“ problematiką apibrėžėte principinę etinę Sokrato poziciją – „geriau patirti neteisybę, negu elgtis neteisingai“. Tad teisingumas ir sielos gėris, kuriuo, anot „Sokrato apologijos“, rūpinasi Sokratas ir sudaro kompleksinę jo etinės filosofijos esmę. Kiek teisingumas tokiu jo pavidalu buvo perimtas Platono ir modifikuotas jo filosofijoje?

Teisingumas – kertinė „Valstybės“ (graik. Politėjos, „Polio santvarkos“) tema. Neabejoju, kad teisingumas Platonui labai rūpėjo būtent dėl Sokrato bylos. Teisingiausias ano meto žmogus (plg. paskutinius „Faidono“ žodžius) mirė neteisingai apkaltintas. Kas tuomet yra teisingumas? Ar jis vertingas? Ar ne geriau, kaip teigia „Gorgijo“ Kaliklis ir „Valstybės“ Trasimachas, gyventi lanksčiai prisitaikant, siekiant sau didesnės naudos ir malonumų? Ieškodamas atsakymo Platonas teisingumą jau „Gorgijuje“ Sokrato lūpomis vaizduoja kaip teisingą vidinę sielos tvarką, galima pasakyti – kaip vidinį mikrokosmą, nors expressis verbis tokios sąvokos Platonas nevartoja.

Šiame dialoge Sokratas aiškina Kalikliui, kad gera, teisinga tvarka – vertingiausia visų gerų meistrų dirbinių ir pačios visybės savybė. „Valstybės“ Sokrato teigimu, darnią ir teisingą dievišką mąstomąją tikrovę stebintys filosofai neišvengiamai su ja supanašėja (negalima esą nesupanašėti su tuo, kuo žaviesi), tampa kosmiški (kosmioi, „darnūs“, „saikingi“, „dermingi“) ir dieviški. Mąstomojo pasaulio darnos kaip teisingumo pavyzdžio motyvą Platonas plėtoja „Faidre“ (sielų kelionės į antdangišką tikrovę mitas), „Valstybėje“, „Timajuje“ ir paskutiniame savo veikale „Įstatymai“. Ir taip, jūs teisus – įstatymų tema Platono dialoguose taip pat sietina su Sokrato teismo istorija. „Kritonas“ aiškiai tai liudija.

Renginyje aptardama dialogą „Teaitetas“ pristatėte svarbią šio dialogo probleminę giją – filosofijos kaip supanašėjimo su Dievu, kiek tai įmanoma žmogui, motyvą. Ar galėtumėte šiek tiek išsamiau ir šiame pokalbyje šią temą paplėtoti? Man atrodo, svarbu apie tai paklausti: juk vieno Dievo sampratą išgirstame ne iš Biblijos, o iš Platono „idėjų teorijos“.

„Teaiteto“ pirmoje dalyje Sokratas aptaria garsaus sofisto Protagoro ištarą „žmogus – visų dalykų matas“ ir su ja polemizuoja. Svarstydamas jis suformuluoja, anot jo, tvariausią „protagorininkų“ poziciją, esą (atskiro žmogaus) sveikata ir (kiekvieno polio) nauda turi objektyvią prigimtį, tačiau ta, kas yra gražu, teisinga ir dievobaiminga – laikino susitarimo reikalas; tvarios prigimties (ousia) tokie vertinimai neturi.

Čia Sokratas, pasidžiaugęs, kad filosofai, kitaip nei teismuose bylas sprendžiantys polio veikėjai, turi daug laisvo laiko (schole), pasako įtaigią prakalbą, apdainuodamas laisvuosius filosofus. Nemokantys suktis polio gyvenime filosofai atrodo juokingi ir bejėgiai atsidūrę teisme arba kitokiame piliečių sambūryje, bet jie laikosi atokiai nuo visko, kas bloga ir neteisinga, todėl panašėja į laimingiausio ir dieviškiausio žmogaus pavyzdį. Mat dievas, teigia Sokratas, visada yra teisingas, ir „niekas nėra į jį labiau panašus, nei tas iš mūsų, kas tampa kuo teisingiausias“. Čia omenyje turimas tas pats dieviškas kosmiškumas, apie kurį kalbėjo „Gorgijo“ ir „Valstybės“ Sokratas.

„Teaitete“ mintis apie dievišką teisingumo pavyzdį nukreipta prieš Protagoro maksimą (žmogus yra matas). Dar aiškiau tai pasakyta Platono „Įstatymų“ protagonisto Atėniečio lūpomis: „Dievas mums yra didžiausias visų dalykų matas, daug labiau nei, kaip teigiama, koks nors žmogus.“ Kita vertus, „Teaiteto“ prakalboje, ryškiau nei kituose Platono tekstuose apie supanašėjimą su dievu, galima įžvelgti individualios Sokrato biografijos motyvą – tai jis ir kiti sokratiško tipo filosofai pasirodo bejėgiai politinėje tikrovėje, kai reikia kaltinti kitus ir patiems gintis, tačiau jie išsaugo teisingą sielą ir panašėja į dievą. Ši tema pasirodo jau „Gorgijo“ Sokrato polemikoje su politiku Kalikliu. „Teaiteto“ prakalba ją pratęsia ir leidžia padaryti išvadą apie biografines ir apologines supanašėjimo su dievu temos ištakas.

Platonikai vėliau suformulavo šešių filosofijos apibrėžimų kanoną; du iš jų įkvėpti Platono veikalų (kiti siejami su Pitagoru ir Aristoteliu): „filosofija – tai pasirengimas mirti“ ir „filosofija – tai supanašėjimas su dievu, kiek tai įmanoma žmogui“. Abu yra susiję su Sokrato teismo istorija ir jo mirtimi. Tai daug ką pasako apie graikų filosofijos, ypač platoniškosios, prigimtį. Ji tikrai nėra abstrakti ir beasmenė.

„Dievas“, apie kurį kalbama „Teaitete“ ir kituose Platono veikaluose, paprastai nusako kiekvieną dieviškosios tikrovės esybę, dievybę. Panašiai žodis „žmogus“ pavartotas Protagoro ištaroje „žmogus – visų dalykų matas“. Sokratas mini ir konkrečias jo filosofinėje misijoje svarbias dievybes, visų pirma Apoloną (plg. Sokrato apologija). Kita vertus, „Timajo“ protagonistas (Timajas) kalba apie visą kosmą – jo sielą ir kūną – suderinantį Amatininką (Demiurgą).

Šis personažas, išties, gali priminti „Pradžios knygos“ Dievą Kūrėją. Tas panašumas intrigavo jau minėtą Filoną Aleksandrietį ir kitus pirmųjų krikščionybės amžių mąstytojus. II a. platonikui Numenijui priskiriama garsi ištara: „Kas yra Platonas, jei ne Mozė, kalbantis atiškai (Atikos tarme)?“ Filosofijos istorikai pastebėjo, kad platonikas būtų turėjęs pasakyti priešingai: „Kas yra Mozė, jei ne Platonas, kalbantis hebrajiškai?“, tad jo žodžius, tikėtina, sukrikščionino juos pacitavęs Euzebijus Cezarietis.

Kokių vertimų antikinės filosofijos kontekste ketinate imtis artimoje ateityje?

Greitai rimtai imsiuosi Aristotelio „Metafizikos“. Aristotelį iki šiol geriau pažinojau per jo „Etikas“ – „Nikomacho“ ir „Eudemo“ (šią kadaise net esu pradėjusi versti). „Metafiziką“ taip pat ne kartą teko vartyti ir po gabaliuką versti komentuojant Platono „Filebą“ ir „Teaitetą“. Ten gražiai atsispindi vidinės Akademijos diskusijos; konkrečiai – apie gėrį („Filebo“ tema) ir reliatyvizmo klausimais, svarstomais „Teaitete“. Platono ir platonikų taip pat nežadu apleisti. Galų gale ir Aristotelis – tikrų tikriausias Platono Akademijos augintinis.

Palangos viešojoje bibliotekoje vykusio susitikimo, kuriame (moderuojant teologijos mokslų daktarui Giedriui Saulyčiui) dalyvavo Platono dialogų vertėja ir Antikos bei Viduramžių filosofijos tyrėja Tatjana Aleknienė, vaizdo įrašas:

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!