2021 02 24

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Prof. T. Venclova: J. Brodskiui Dievo parama ateidavo eilėraščių pavidalu

Poetas Josifas Brodskis. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gražūs pasakojimai prisimenami, kai Nobelio literatūros premijos laureatas, rusų ir amerikiečių poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas Josifas Brodskis (1940–1996) bent dešimtį kartų lankėsi Lietuvoje iki prievartinės emigracijos – ar vaikščiodamas po Vilniaus ir Kauno senamiesčius, ar vakarodamas „Neringos“ kavinėje su bičiuliais, tarp kurių – ir poetas, vertėjas, profesorius Tomas Venclova.

Slogiais 1966-aisiais, kai tuo metu jaunas sovietų valdžios draudžiamas rašytojas J. Brodskis pirmąkart apsilankė Vilniuje, tarp šiųdviejų poetų užsimezgė ilgametė draugystė, tebesitęsusi ir abiem atsidūrus už Atlanto. 

Iškiliausias XX a. antrosios pusės rusų poetas J. Brodskis (2020-aisiais jam būtų sukakę 80 metų, o 2021-ųjų sausio 28-ąją minimos jo 25-osios mirties metinės), turi litvakų giminės šaknų: Rokiškyje gimė ir užaugo jo senelis, prie Baisogalos, Radviliškio rajone – jo senelė ir mama.

Šiomis dienomis pasirodžiusi leidyklos „Apostrofa“ išleista naujoji dvikalbė J. Brodskio eilėraščių rinktinė „14 eilėraščių“, versta ir sudaryta T. Venclovos, tarsi pratęsia kadaise užsimezgusį tarp dviejų poetų pokalbį: čia – 14 Josifo Brodskio eilėraščių ir 14 Tomo Venclovos vertimų. 

Rinktinės pasirodymo proga virtualioje knygų šventėje „Knygų savaitė“ įvyko „14 eilėraščių“ pristatymas. Apie J. Brodskio asmenybę, apie ateinančios naujos eros nuojautas ir kelią į jo kūrinių vertimą prof. T. Venclovą kalbino literatūrologė dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė. (Pokalbio įrašą galite pasižiūrėti LRT mediatekoje.)

„Sustojimas dykumoje“ – taip vadinasi J. Brodskio eilėraštis, sukurtas 1966-aisiais, kurio paskutinės eilutės skamba tarsi pranašystė: „Kas artinas? Kas bus ateityje? / Ar ne kita era ten mūsų laukia?“. Paklaustas, kokios tos naujos eros sulaukėme, prof. T. Venclova ją pavadino sunkia ir pavojinga, bet kuri era žmonijos istorijoje tokia esanti – sunki ir pavojinga, vis dėlto geresnė už buvusią.

Jo eilėraščiai, tokie kaip „Praesentatio Domini“, priklauso prie krikščioniškiausios bet kada parašytos poezijos. Jam toji Dievo parama buvo svarbi, ir, reikia pasakyti, jis buvo žmogus, kuris jos labai daug susilaukdavo, nepaisant vienatvės, nelaimių, sunkaus asmeninio gyvenimo.

„Tebėra problemų, kurias Brodskis iš dalies ir mini. Tam tikra krikščionybės krizė. Kita, mano manymu, svarbi problema šiais laikais yra tai, kad nusitrina ribos tarp tiesos ir melo. Labai daug vadinamųjų fake’ų – melagienų, kuriomis žmonės tiki – ne tik politikos srityje, bet ir daugelyje kitų. Apie tai Brodskis irgi rašė. Jo poemoje „Посвящается Ялте“ – „Skiriama Jaltai“ yra tokie žodžiai: „История, рассказанная ниже, / правдива. К сожаленью, в наши дни / не только ложь, но и простая правда / нуждается в солидных подтвержденьях / и доводах. Не есть ли это знак, / что мы вступаем в совершенно новый, / но грустный мир?“ Aš išversiu į lietuvių kalbą: „Istorija, kurią aš papasakosiu, atitinka tiesą. Deja, mūsų laikais ne tik melas, bet ir tiesa reikalauja įrodymų ir patvirtinimų. Ar tai nėra kartais ženklas, kad mes įžengiame į visiškai naują ir liūdną pasaulį?“ – bičiulį poetą citavo T. Venclova.

Melo, propagandos, dezinformacijos, skatinamų naujųjų techninių išradimų, profesoriaus teigimu, daug – ir ne vien iš Rusijos pusės, bet kartais ir iš mūsų pačių.

„Ką galime daryti tokioje situacijoje? Brodskio receptas, – ir aš jį galiu tik pakartoti, – yra stoicizmas. Stoiškai daryti savo darbą ir nemeluoti, išsaugoti orumą, išsaugoti teisingumą. O tada Dievas tau padės. Brodskis buvo tikintis žmogus labai savotiška prasme. Jis sakė: kartais tikiu, kartais netikiu. Nebuvo krikštytas, bet buvo krikščionis. Jo eilėraščiai, tokie kaip „Praesentatio Domini“, priklauso prie krikščioniškiausios bet kada parašytos poezijos. Jam toji Dievo parama buvo svarbi, ir, reikia pasakyti, jis buvo žmogus, kuris jos labai daug susilaukdavo, nepaisant vienatvės, nelaimių, sunkaus asmeninio gyvenimo. Jam ta parama ateidavo daugiausia eilėraščių pavidalu“, – virtualiame pristatyme sakė poetas T. Venclova.

Poetas, vertėjas, prof. Tomas Venclova. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Literatūrologės dr. I. Vidugirytės-Pakerienės paklaustas, koks buvo kelias į bičiulio J. Brodskio eilių vertimus, kaip atsirinko tuos, kuriuos vers, T. Venclova prisipažino verčiantis tik tuos eilėraščius, kurie jam pačiam patinka, taigi ir J. Brodskio kūrybą atsirinkęs tik tą, kuri atrodo artima.

„Brodskį pradėjau versti jam dar gyvam esant. Tada gyvenau Niuheivene, o Brodskis – Niujorke, už pusantros valandos. Neretai vienas pas kitą lankydavomės. Tuomet verčiau jo ankstyvesniuosius eilėraščius, ir, turiu pasakyti, kad priešemigraciniai eilėraščiai man netgi artimesni. Pats Brodskis ne visada juos vertino – tuos, kurie išversti, vertino, bet apie daugelį sakydavo, kad tai, jo žodžiais, Kindergarten („vaikų darželis“), kad tai tik pradžia, juvenilijos, kad dar deramai nemokėjo amato, – pasakojo T. Venclova. – Jis ne visada būdavo teisus.“

Profesoriaus manymu, J. Brodskio emigracijos laikotarpio eilėraščiai yra kur kas sudėtingesni, bet dažniausiai ne taip „užkabinantys dūšią“. 

„1989-aisiais, kai jau buvo galima spausdintis ir Lietuvoje, ne tik emigracijoje, kai kuriuos J. Brodskio eilėraščius nusiunčiau į „Metus“. Tada, atsimenu, išverčiau „Didžiąją elegiją Džonui Donui“ – labai bijojau prie jos prisėsti, nes tai sudėtingas eilėraštis, su nepaprastu, sakyčiau, beveik Dantės užmoju, ilgas ir sudarytas beveik vien iš daiktavardžių. Labai retas poezijoje metodas. Svarsčiau – ar tai sutilps į lietuviškas eiles? Mano nuostabai sutilpo, ir, nepatogu girtis, amžinatilsį Vytautas Kavolis tada net pasakė – skamba taip, lyg tai būtų lietuviškai parašyta“, – prisiminė poetas T. Venclova.

Jis teigė versdamas besivadovaujantis vadinamąja rytietiška vertimo mokykla: jeigu eilėraštis parašytas jambu, tai ir vertime turi būti jambas; jeigu viena eilutė trumpesnė – ir vertime ji turi būti tokia; jeigu rimavimo schema iš pradžių vienokia, o paskui keičiasi – lygiai taip pat turi būti ir vertime. Taip pat reikia bandyti perteikti ir garsoraštį.

„Tada išverčiau „Didžiąją elegiją Džonui Donui“ ir, rodos, „Sustojimą dykumoje“. Tai klasikinis Brodskis, aukščiausios kokybės, – kalbėjo T. Venclova. – Po to daug metų neverčiau, ir visai neseniai man parūpo eilėraštis, kurį iš Brodskio turbūt labiausiai mėgstu. Tai „Praesentatio Domini“ (taip vadinasi lietuviškai, rusiškai – „Сретенье“, Bažnyčios šventė, lietuviškai Grabnyčios). Kūdikį Jėzų motina Marija įneša į šventovę, ten jie sutinka senolį Simeoną ir pranašę Oną. Simeonas išpranašauja ir kūdikio, ir Marijos likimą. Po to, atlikęs savo gyvenimo užduotį, jis gali mirti. Brodskis labai tiksliai atpasakoja Evangelijos padavimą, bet prideda ir Simeono mirties aprašymą – tai pirmoji krikščioniška mirtis, pirmasis žmogus, kuris mirė jau pamatęs kūdikį, sulaukęs Išganytojo. Nepaprastai stiprus religinis eilėraštis, apie kurį taip pat galvojau: sutilps į lietuviškas eilutes ar ne? Mano nuostabai sutilpo.“

Lagaminas, kuriuo nešinas 1972 m. birželio 4 d. Josifas Brodskis visam laikui paliko tėvynę, pasiimdamas su savimi rašomąją mašinėlę, du butelius degtinės poetui Wystanui Hugh Audenui ir Johno Donne’o eilėraščių rinktinę. J. Brodskio amerikietiškas kabinetas Anos Achmatovos muziejaus Fontanų name. Wikipedia.org nuotrauka

I. Vidugirytė-Pakerienė T. Venclovos pasiteiravo, ar tebejaučiąs tebesitęsiantį pokalbį su savo bičiuliu J. Brodskiu, panašų į aprašytą T. Venclovos eilėraštyje „Achilo skydas“, dedikuotame J. Brodskiui, kuriame abu poetai kalbasi mintimis, pasakojama, kad J. Brodskis tuo metu Niujorke sėdasi rašyti eilėraščio „Lietuviškas noktiurnas“, dedikuoto T. Venclovai.

„Brodskis kaip tik nemėgo „Achilo skydo“, – kalbėjo T. Venclova. – Jo manymu, tai buvo vienas iš nepavykusių mano darbų. Nesu tikras, kad jis visiškai teisus, bet ką darysi, teko tą jo nuomonę priimti. Aš šį eilėraštį rašiau Palangoje ir Klaipėdoje Brodskiui jau išvykus, ji tuo metu buvo Londone. Mes tarsi truputį kalbėjomės per atstumą, nes jis panašiu laiku rašė eilėraštį „Lietuviškas noktiurnas“, skirtą mano kukliai asabai.“

Profesorius prisiminė ir įdomų interviu, kurį lietuviškam žurnalui „Akiračiai“ iš karto po Nobelio premijos davė J. Brodskis: „Tada jo paklausiau, nes buvau tas klausinėtojas – mes dabar kalbamės vasario 16-ąją, ką apie tai galėtum pasakyti? Ir jis atsakė: aš nepaprastai gailiuosi, kad tai tik data, o ne faktas. Bet po metų ar dvejų Lietuvos nepriklausomybė tapo faktu, ir Brodskis labai prisidėjo prie jos gynimo. Kaip ir Czesławas Miłoszas.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

T. Venclova džiaugiasi, kad gyvenimas jam suteikė galimybę pažinoti J. Brodskį – trisdešimt metų, matytis su juo ne kartą ir Vilniuje, ir Peterburge, ir Niujorke ar Niuheivene. Abu poetai yra apie daug ką šnekėjęsi. Šiuos originalius ir įdomius pokalbius T. Venclova yra užfiksavęs savo dienoraščiuose, kurie šiuo metu publikuojami žurnale „Literatūra ir menas“.