2021 11 18

Jonas Sakalauskas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

38 min.

Prof. T. Venclova: „Opera yra vienas svarbiausių kultūros mazgų“

Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Pasitinkant naujo „Traviatos“ pastatymo premjerą – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo Jono Sakalausko pokalbis apie operos svarbą lietuvių kultūros istorijoje su poetu, publicistu, vertėju prof. TOMU VENCLOVA.

G. Verdi opera „Traviata“ žymi Lietuvos operos teatro pradžią. 1920 m. gruodžio 31 d. parodyta „Traviata“ tapo kiekvienų Naujųjų metų sutikimo tradicija, kuri vėliau buvo nutrūkusi, bet šįmet ją atgaivinsime. Kokia Jūsų nuomonė apie „Traviatą“: tai išskirtinis kūrinys Lietuvos kultūros kontekste ar labiau istorinis atsitiktinumas?

Žinoma, tai yra embleminis mūsų kultūros istorijos faktas. „Traviata“ taip pat emblemiška ir pasaulio kultūros istorijoje. Lietuvoje ši opera buvo rodoma Naujųjų metų vakarą iš pradžių Kaune, vėliau daug metų Vilniuje. Tai tikrai įdomi tradicija, džiaugiuosi, kad ji bus atgaivinta. Greitai sukaks 101 metai nuo pirmojo šios operos pastatymo Kaune, tačiau iš tikrųjų galėtume minėti ir 150-ąsias metines, nes jau 1872 m. Vilniuje „Traviata“ buvo pastatyta gastroliuojančios trupės. 

XIX a. italų opera yra svarbus pasaulio kultūros mazgas, kaip ir barokas architektūroje ar impresionizmas dailėje. Operos istorijoje XIX amžius yra labai svarbus periodas. „Traviata“ ir paties G. Verdi kūryboje yra viena populiariausių operų, pasižyminti visų pirma plačiu emocijų spektru. Joje daug dramatinės ekspresijos, ji turi ypatingą logiką ir, be abejonės, suteikia žiūrovui nemažą katarsį. Taip pat įdomus jos feministinis bruožas. „Traviatoje“ pavaizduota moteris yra patriarchalinės visuomenės auka, o drauge – stipri moteris, nors viskas baigiasi tragiškai. 

Kaune pastatytos pirmosios operos istorija – legendinė, joje daug įdomių, šiltų detalių. Kodėl buvo pasirinkta „Traviata“? Nes tuo metu buvo lengviausia rasti lietuvių solistų būtent šiai operai. Dar buvo galvojama apie Charles’io Gounod operą „Faustas“, bet šioje operoje svarbią vietą užima choras, o gero choro tuo metu nebuvo.

Pasakojama, kad pirmajame operos „Traviata“ pastatyme nebuvo kostiumų: vyrai atėjo su savo išeiginiais kostiumais, moterys – su savo išeiginėmis suknelėmis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Adelė Galaunienė – netgi su savo patalyne, kad būtų kur mirti scenoje. Tą patalynę kiekvieną vakarą ji išsinešdavo namo, kad nepavogtų.

Muzikantai pirmajam pastatymui buvo renkami net iš kavinių ir restoranų. Stigo baletmeisterio – juo tapo dainininkas Kipras Petrauskas, šiek tiek mokėjęs tą amatą.

„Traviata“ buvo rodoma lietuvių kalba, vertimo autoriai – poetai Faustas Kirša ir Kazys Binkis. Vertimai tais laikais buvo komiški, nevykę. Atsimenu tėvo pasakojimą, kad garsioji Mefistofelio arija „Vien tik auksas valdo mus“ iš operos „Faustas“ buvo išversta iš rusų kalbos, su kirčio klaidomis: „Ant žemė̃s visi žmonė̃s…“ Šiais laikais jau įprasta dainuoti italų kalba. Italų kalbos fonetika labiausiai tinka operos žanrui.

Grįžkime prie „Traviatos“ kaip Alexandre’o Dumas literatūros kūrinio – romano „Dama su kamelijomis“. Kodėl pasaulis labiau kalba apie operą? Ji pranoko literatūrinį pagrindą ir tapo kažkuo daugiau?

Buvo du rašytojai Alexandre’ai Dumas: tėvas ir neteisėtas jo sūnus tuo pačiu vardu. Tėvas, „Trijų muškietininkų“ autorius, buvo nepalyginamai garsesnis. Romanas „Dama su kamelijomis“ – vienintelis plačiau žinomas jaunesniojo A. Dumas kūrinys, paremtas jo paties biografiniu epizodu. Be jokios abejonės, „Dama su kamelijomis“ nėra tokia populiari kaip opera „Traviata“.

Tačiau romane Violetos Valeri prototipas gyvesnis, kontraversiškesnis nei operoje. G. Verdi pateikė egzaltuotą, lyrinį Violetos Valeri paveikslą, kuriame negatyvių spalvų, buvusių  literatūrinėje versijoje, beveik nelikę.

Italų operoje vyravo tam tikras moterų stereotipas – G. Verdi kūrė į jį atsižvelgdamas. Bet „Traviatoje“ yra ir feministinių užuominų, kurios buvo naujiena tuo metu.

Vis dėlto feministiškiausia opera turbūt lieka Giacomo Puccini „Turandot“?

Turbūt.

Buvo savotiškas ritualas eiti į operos teatrą klausytis „Traviatos“ Brindisi. Pats prisimenu, kad kai kurie žiūrovai trečiame veiksme jau išeidavo. Kokią Jūs prisimenate „Traviatą“?

Pats principas Naujųjų naktį rodyti ilgą operą yra ne visai patogus, nes žmonės skuba namo, kur parengta puota, be to, po tragiškos pabaigos pereiti prie šventinės nuotaikos tarsi nelengva. Bet aš manau, kad puikiausiai galima rodyti „Traviatą“ Naujųjų metų naktį. Iš pradžių – publikos jausmų apvalymas, tada jau galima švęsti…

Man nebeteko girdėti Kipro Petrausko, dainuojančio Alfredą, nors jis buvo mūsų šeimos draugas. Tačiau mačiau Virgilijų Noreiką Alfredo vaidmenyje: jis buvo mano artimas bičiulis, klasiokas, kuris mane įkalbėjo pereiti iš vienos klasės į kitą, kad mokyčiausi kartu su juo. Dviese eidavome į mokyklą, nes jis gyveno toje pačioje gatvėje.

Mano tėvas daug pasakojo apie tarpukario „Traviatos“ spektaklius, kuriuose jis lankydavosi. Tėvas ir pats mėgo užtraukti „Pakelkime taurę linksmybės…“, savo ruožtu pridurdamas „…ir pilkim už kaklo, draugai“. „Traviata“ buvo fantastiška tradicija – lyg nenutrūkstantis kultūros siūlas, ryšys su nepriklausomybe per visas okupacijas. Prisimenu, net pasipiktinau, kai 2002 m. „Traviatos“ tradicija buvo nutraukta. Aš balsuoju už jos atkūrimą.

Antrosios okupacijos metu lietuvių išeiviai įkūrė Čikagos lietuvių operą. Kodėl opera ir tautiniai, valstybiniai reikalai buvo susiję?

Tautinė kultūra plėtojasi etapais: pirmoji knyga, paskui laikraštis, universitetas, opera. Kuo svarbi opera? Ji yra menų sintezė. Joje jungiasi literatūros, muzikos, vaizduojamojo meno, vaidybos elementai. Tauta, kuri gali sau leisti pastatyti operą, jau yra brandi. Tai tarsi brandos atestatas kultūrai. 

1920 m. Kaune susirinko Steigiamasis seimas, kuris tuo metu ir parėmė operą. Susikūrė Lietuvos meno kūrėjų draugija, kuri taip pat prisidėjo prie operos gyvavimo. Opera tiek įsigėrė į visuomenės sąmonę, kad jau be jos nebuvo įsivaizduojamas elito gyvenimas. Elitas, atsidūręs emigracijoje, iš pradžių buvo katastrofiškoje padėtyje, tik kai kurie rado vietą, tarkime, JAV universitetuose. Profesoriai, stambūs valdininkai tapo juodadarbiais. Šiems žmonėms buvo svarbūs prieškariniai ritualai, taigi jie sukūrė vienintelę visoje Amerikoje etninės grupės Čikagos lietuvių operą.

Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka

Galime daryti išvadą, kad opera Lietuvoje užima svarbų vaidmenį XX a. tautinės tapatybės kontekste. G. Verdi Italijoje taip pat buvo tautinio išsivadavimo vėliavnešys. Jo opera „Traviata“ mus lydėjo užslėpta laisvės žinute. Kita G. Verdi opera „Don Karlas“ buvo rodoma sausio 13-osios išvakarėse. Ar Jūs pastebite šias tautinio išsivadavimo paraleles?

Opera kažkuria prasme yra virtusi lietuvių tautinės tapatybės dalimi, taip, kaip ir Italijoje. Mūsų tautiniai sąjūdžiai turi kai ką bendro. Italijos tautinis sąjūdis taip pat yra palyginti vėlyvas, vyko lygiagrečiai su mūsiškiu ir gana sunkiai. Kai Giuseppe Garibaldi vienijo Italiją, pas mus vyko 1863 m. sukilimas. G. Verdi buvo vienas iš Italijos tautinio sąjūdžio vėliavnešių, net jo vardas buvo panaudotas. Po kompozitoriaus operos „Kaukių balius“ žmonės pradėjo skanduoti ir ant sienų rašyti „Viva Verdi“. Žodis „Verdi“ buvo suvokiamas kaip santrumpa „Vittorio Emmanuele re d’Italia“ – Viktoras Emanuelis, Italijos karalius. Tas karalius, padedamas G. Garibaldi, ir suvienijo Italiją. Sakyčiau, kad italų ir lietuvių tautinių sąjūdžių paraleliškumas ligi šiol juntamas.

Tarpukario metu būti operos bendruomenėje reiškė būti įtakingų žmonių klube. Šiandien pastebiu, kad operos teatro dominavimas elito gyvenime jau yra praeitis, žmonės išsiskirstę pagal pomėgius. Operos teatras nebėra vienintelė susibūrimo vieta. Gal dar yra galimybė sugrąžinti tą laiką, kai opera buvo svarbiausia elito susitikimų vieta?

Manau, operos teatras vis dar yra gana svarbi vieta, į kurią susirenkama aptarti reikšmingų aktualijų.

Lietuva ir šiandien išskirtinė pasaulio operos kontekste. Ar tai atsitiktinumas, ar mūsų kultūros ir operos tapatumo reikalai? 

Tai, kad mes pastebimi pasaulio teatro kultūroje, ne tik operoje, bet ir dramoje, yra džiugu. Kodėl taip yra? Sakoma, kad lietuviai – daininga tauta. Daina yra tapusi mūsų tapatybe – taip, kaip ir italų.

Minėdami Lietuvos operos 100-metį, užverčiame vieną ir atverčiame kitą istorijos puslapį. Koks, Jūsų nuomone, bus naujasis operos puslapis Lietuvoje?

Kartos keičiasi, išpranašauti kažką būtų sunku. Tik galiu pasakyti – kad ir kiek būtų modernizmo, postmodernizmo, įvairių naujovių – klasikinė opera išliks.

Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Vytautas Juozapaitis – Žoržas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Vytautas Juozapaitis – Žoržas Žermonas, ir Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Vytautas Juozapaitis – Žoržas Žermonas, ir Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas, ir Vytautas Juozapaitis – Žoržas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Joana Gedmintaitė – Violeta Valeri, ir Merūnas Vitulskis – Alfredas Žermonas. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ scena. Martyno Aleksos nuotrauka
Rež. Fabio Ceresos operos „Traviata“ kūrybinė komanda. Martyno Aleksos nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien