Prof. V. Ališauskas: Benediktas XVI – pontifikas, prisidėjęs prie popiežystės demitologizacijos

V. Ališauskas sako, kad kardinolas Josephas Ratzingeris popiežiumi buvo išrinktas labai greitai – per dvi paras. Tai nebuvo netikėtumas tiems, kurie įdėmiai stebėjo naujausias Bažnyčios gyvenimo tendencijas.

„Kita vertus, jis buvo nemenkas kontrastas ankstesniajam popiežiui Jonui Pauliui II arba, kaip italai yra pratę vadinti, popiežiui Karoliui Józefui Wojtyłai. Vatikane mėgta sakyti, kad maldininkai popiežiaus Jono Pauliaus II laikais į Šv. Petro aikštę plūdo žiūrėti, o popiežiaus Benedikto XVI laikais atvyksta klausytis.

Iš tikrųjų popiežius Benediktas XVI nebandė būti toks išvaizdus, artistiškas ir dinamiškas kaip jo pirmtakas. Kita vertus, galima sakyti, kad jis sugebėjo patraukti žmonių dėmesį savo neįtikėtinu kuklumu, sugebėjimu neprimesti savęs, savo asmens. Tas šiek tiek monotoniškas, bet labai minkštas, šiltas ir nuoširdus profesoriškas balsas žmones turbūt žavėjo ne menkiau nei Jono Pauliaus II gebėjimas prabilti minioms“, – sako profesorius V. Ališauskas.

Popiežius Benediktas XVI, jo teigimu, buvo žmogus, kuris derino sielovadinį, pastoracinį pašaukimą ir didelį intelektą. Jis buvo ypatingas tuo, kad turėjo tikrai gilų teologinį išsilavinimą, – tuo jis skyrėsi nuo kai kurių ankstesnių XX a. popiežių, kurie savo misiją matė veikiau kaip institucinę.

Savo teologinę veiklą Benediktas XVI pradėjo labai anksti. Jis pats yra atvirai pasakojęs, kaip jaunystėje įsiveldavo į konfliktus su konservatyviais hierarchais. Vėliau kartu su keletu kitų jaunų teologų jis padarė nemenką įtaką Vatikano II Susirinkimui, galima sakyti, kad buvo tarp tų, kurie pakreipė jo tėkmę nuo konservatyvaus formulių kartojimo prie bandymo įsiklausyti, koks yra naujasis pasaulis ir ko jis laukia iš Bažnyčios.

„Svarbu pažymėti, kad popiežius Benediktas XVI buvo ne tik labai įtakingas profesorius, bet ir Evangelijos skelbėjas. Jo „Krikščionybės įvadas“ tapo viena svarbiausių teologijos knygų šimtams tūkstančių žmonių. Iš jos jie apie krikščionybę sužinojo daugiau nei per savo tikybos pamokas, kai jiems būdavo kartojamos banalios formulės.

Benediktas XVI gebėjo derinti akademinį mąstymą ir kalbėjimą drauge su neįtikėtinu preciziškumu ir stiliaus žavesiu. Jis gebėdavo prabilti apie sudėtingus dalykus remdamasis didžiuliu kultūros klodu (apimančiu visą klasikinę Europos kultūrą, filosofiją, meną, poeziją, Bažnyčios Tėvų tradiciją) ir kartu, atrodo, ne įveikiamai mąstančiam klausytojui“, – svarsto V. Ališauskas.

Kardinolui Josephui Ratzingeriui tapus popiežiumi, jo katechezės, skirtos didiesiems Bažnyčios vyrams ir, pabrėžia filosofas – didžiosioms Bažnyčios moterims, buvo visiškais naujas reiškinys. Bandymas pristatyti patristikos, viduramžių mąstytojus kaip žmones, kurie turi daug ką pasakyti dabarčiai, atgaivino daugelio iškilių mokytojų ir šventųjų, Bažnyčios vyrų ir moterų, atminimą.

„Žinoma, reikėtų neišvengiamai paminėti ir sunkumus, su kuriais teko susidurti šiam popiežiui. Eidamas Tikėjimo kongregacijos prefekto pareigas, kardinolas J. Ratzingeris dėl savo tiesioginių pareigų susidūrė su augančiu tikrumu, kad Bažnyčioje būta didelio seksualinio piktnaudžiavimo, o apie įvykusius seksualinius nusikaltimus hierarchai žinojo ir juos slėpė. Šis tikrumas išaugo Benedikto XVI popiežiavimo metu, ir popiežių tai labai sukrėtė.

Mažiau dėmesio sulaukia, tačiau savo svarbos nepraranda popiežiaus Benedikto XVI veiksmai, skirti kovai su korupcija Bažnyčios viduje: pastangos suteikti kuo didesnį skaidrumą Bažnyčios finansams bei Vatikano finansų įstaigos įtraukimas į tarptautinę programą kovai su pinigų plovimu. Tai buvo tikrai nelengva įgyvendinti, turint galvoje jau vien tai, kad Bažnyčioje į finansinę veiklą vis dar žiūrėta iš senovinių feodalinių pozicijų, manant, kad tai tik vidaus reikalas.

Taigi popiežius turėjo įveikti ir psichologinį, ir dažnai institucinį pasipriešinimą tam, kad Bažnyčios finansų įstaigos, jų operacijos įgautų tarptautinį pasitikėjimą“, – aiškina profesorius V. Ališauskas.

Galiausiai, pasak V. Ališausko, žinoma, tik popiežius Benediktas XVI, kaip išskirtinis teologas, galėjo atsistatydinti. Tai padaryti šiais laikais galėjo toks žmogus, kuris giliai išmano ekleziologiją, mokymą apie Bažnyčią, dogminius popiežiaus tarnystės pagrindus, kuris suvokia, kaip tai galima padaryti.

„Kitaip tariant, – svarsto profesorius, – anksčiau popiežiaus atsistatydinimas buvo suvokiamas tik kaip teorinė galimybė. Popiežius Benediktas XVI atliko tokį žingsnį ir tuo parodė, kad šiandien popiežius nebėra, kaip ligi tol galėjo atrodyti, pusiau antgamtinė būtybė, kuri iki savo mirties laikysis savo pozicijose. Tad popiežius nemažai prisidėjo prie popiežystės demitologizacijos. Jis parodė popiežių pirmiausia kaip tarnaujantį Bažnyčiai ir Evangelijai.“