2021 10 15

Ieva Puošiūnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Profesinio perdegimo sindromas

Unsplash.com nuotrauka

Daugiau nei pusė Lietuvos medikų patiria profesinio perdegimo sindromo simptomus, su darbu susijusį perdegimą jaučia per 60 proc. jaunų gydytojų rezidentų. Šis sindromas dažniausiai kamuoja asmenis, kurių profesijos susijusios su pagalba kitiems (30–50 proc.): medikus, kunigus, psichologus, pedagogus, socialinius darbuotojus, karius, policininkus, tačiau paplitęs ir tarp kitų profesijų atstovų.

Profesinio perdegimo sindromą dažniau patiria idealistai, vienišiai, kurie itin atsidavę darbui, siekiantys teigiamo įvertinimo ir pripažinimo. Pastebima, kad moterys dažniau nei vyrai patiria su darbu susijusį perdegimą; taip pat nustatytas perdegimo dažnėjimas didėjant amžiui. Darbuotojams dėl perdegimo neatvykstant į darbą, įmonės ir organizacijos kasmet patiria milžiniškus finansinius nuostolius.

Pirmą kartą profesinio perdegimo terminą pavartojo vokiečių kilmės psichoanalitikas H. J. Feundenbergeris 1974 m., norėdamas apibūdinti specialistų, teikiančių pagalbą žmonėms, fizinį ir psichikos išsekimą. Šiuo metu pasaulio sveikatos organizacija profesinio perdegimo sindromą apibrėžia kaip sumažėjusios energijos lygio ar išsekimo pojūtį, padidėjusį protinį atitolimą nuo darbo arba negatyvumo bei cinizmo jausmą, susijusį su darbu, sumažėjusį profesinį efektyvumą.

Svarbu tai, kad šį sindromą sukelia stresas, patiriamas darbe, o ne kitose gyvenimo srityse: asmuo ilgą laiką nesėkmingai stengiasi įveikti darbinius stresorius ir išsenka, po įprasto poilsio laiko nebeatsigauna, jaučiasi pavargęs, nebeįgauna jėgų, todėl darbe tampa sunku atlikti užduotis, spręsti problemas. Taigi profesinio perdegimo sindromas suprantamas kaip kraštutinis profesinės nesėkmės išgyvenimas su:

  1. fiziniu ir emociniu nuovargiu, išsekimu (fizinių ir emocinių išteklių išeikvojimas, nuovargis, nuobodulys, negebėjimas vykdyti iškeltų reikalavimų, raumenų, skrandžio, galvos skausmai, miego sutrikimai);
  2. depersonalizacija – asmuo jaučiasi šaltas, atsitraukęs ir nutolęs nuo kitų, negalintis įsitraukti į emocinio ryšio reikalaujančius santykius (neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, pareigas, bendradarbius, klientus, dingęs noras bendrauti su aplinkiniais);
  3. dideliu nepasitenkinimu savo darbo rezultatais, sumažėjusiais asmeniniais laimėjimais (bejėgiškumas, mintys apie kompetencijos stoką, darbo pasiekimų ir efektyvumo trūkumas).

Svarbu tai, kad iki atsirandant sindromui veikusios, gelbėjusios įprastos pusiausvyros atgavimo, pagalbos sau strategijos ( pvz.: pokalbiai su draugais, knygos), kurias asmuo buvo įpratęs naudoti, ima nebeveikti, jų nebepakanka, kad būtų sėkmingai susidorota su iškilusiais iššūkiais.

Kalbant apie perdegimo sindromo priežastis, išskiriami individualūs ir situaciniai jo atsiradimą lemiantys veiksniai. Situaciniai veiksniai yra siejami su darbo organizacijoje veiksniais, kaip pvz.: darbo krūvis, santykiai, vertybės, teisingumas, o individualūs veiksniai dažniausiai siejami su individualiomis žmogaus charakteristikomis bei asmeninėmis savybėmis, asmens psichologiniu atsparumu.

Profesinio perdegimo sindromo pasekmės pačios įvairiausios: nuo problemų šeimoje, piktnaudžiavimo alkoholiu bei kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, neatvykimų į darbą, darbo vietos keitimų iki psichikos ligų (dažniausiai – depresijos) ar net savižudybės. Prasmingas profesinis ir darbinis kelias tarsi pranyksta migloje, kai dingsta motyvacija dirbti, kyla kartėlis, nepakantumas, aplaidumas, netenkama vilties.

Kodėl svarbu ir kaip padėti ?

Žmonių, kurie dirba su žmonėmis, pagrindinis darbo įrankis – jie patys (svarbu, kaip atrodom, kaip elgiamės, ką sako mūsų kūno kalba). Kad galėtume panaudoti turimas profesines kompetencijas, reikia 3 dalykų: 1) motyvacijos panaudoti tas kompetencijas, 2) geros biologinės bei 3) geros psichologinės būklės. Darbas su žmonėmis teikia labai daug privalumų, tačiau taip pat toks darbas susijęs su dideliais darbo bei emociniais krūviais, didele klaidų ir negatyvių pasekmių rizika. Problema kyla, kai dirbant su kitais manoma, jog yra gėda rūpintis savo paties fizine ir psichologine būsena, gėda pripažinti, kad sergi, kad skauda, kad nemiegi, kad reikia pagalbos (juk perdegimas atsiranda, kai nebeveikia tai, kas iki tol veikė).

Pagalba profesinio perdegimo atveju gali būti teikiama tiek organizaciniu, tiek ir asmeniniu lygiu. Organizacijoje galime sukurti aplinką, kuri būtų kuo daugiau fiziškai ir psichologiškai saugi, tačiau skatinanti aktyvumą (balansas). Svarbu pašalinti stresorius, kuriuos galima panaikinti arba švelninti jų poveikį. Tai – triukšmas, šaltis, karštis, drėgmė, tarša, erdvės trūkumas, chaotiška darbo aplinka, darbo priemonių trūkumas, destruktyvūs, konfliktiški darbo santykiai. Svarbu skatinti kiekvieno darbuotojo įsitraukimą ir dalyvavimą priimant ir vykdant sprendimus, siekti, kad būtų atvirai komunikuojama visomis kryptimis (vadovai su pavaldiniais, pavaldiniai su vadovais, tarpusavyje), diegti nuolatinio mokymosi, pagarbaus elgesio kultūrą. Prasminga darbuotojus mokyti savęs pažinimo būdų – kaip funkcionuoja žmogus: mintys, emocijos, elgesys, kūnas, įsitikinimai, taisyklės. Juk jei nesuprantame, neįsisąmoniname savo minčių, įsitikinimų, taisyklių, imame kaltinti, bausti, engti kitus, iš to kyla kentėjimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atminkime, kad tinkamai nepasirūpindami savimi, neišmokstame pasirūpinti ir kitais. Taip pat svarbu tai, kad profesinio perdegimo sindromo simptomai kiekvienam asmeniui reiškiasi individualiai, todėl reikėtų atsirinkti sau veiksmingiausias poveikio priemones ir jas praktikuoti individualiai. Tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Tik išbandę daugiau pagalbos sau bei kasdienybės korekcijos būdų, juos praktikuodami, turėsime galimybę pasirinkti tai, kas mums padeda geriausiai:

  1. Pripažinti, įsivardyti, kad jaučiu daug streso, vyrauja nemalonios emocijos, nemalonūs kūno pojūčiai, nuovargis, išsekimas.
  2. Laikytis trijų aštuonetų taisyklės: 8 val. miegui, 8 val. – darbui, 8 val. – asmeniniam gyvenimui, artimiesiems, draugams, pomėgiams.
  3. Kvestionuoti savo mintis, įsitikinimus ir taisykles, keisti jas adaptyvesnėmis. Emocinį ir fizinį nuovargį bei nepasitenkinimą darbu sukeliančių minčių, nuostatų, įsitikinimų pavyzdžiai: „Visi turi mane gerbti ir mylėti“, „Privalau visiems patikti“, „Visuose darbuose turiu patirti sėkmę“, „Kadangi gerai dirbu, visi turi būti patenkinti“, „Privalau visada būtu gerai nusiteikęs ir tobulas“, „Privalau būti geriausias specialistas“, „Turiu išgelbėti / pakeisti pasaulį“. Formuluodami  perfekcionistinius lūkesčius, padidintus reikalavimui sau ir aplinkai anksčiau ar vėliau nusiviliame: kuo labiau nepavyksta, tuo daugiau to siekiama, išvargstama. Juk nei mes, nei mūsų darbo aplinka, nei mus supantys asmenys tikrai nėra ir niekada nebus tobuli, reikalai nesiklostys tik taip, kaip norime ar tikimės.
  4. Aktyviai bendrauti su kitais asmenimis už darbo santykių ribų, vengti vienatvės.
  5. Per dieną paskambinti artimiesiems, draugams.
  6. Rečiau bendrauti su darbo kolegomis po darbo, kad laisvalaikis netaptų darbo reikalų aptarinėjimu.
  7. Laikytis laiko ribų: saugoti asmeninį laiką nuo darbo reikalų (pvz.: laisvalaikiu išjungti mobilųjį telefoną, neskaityti elektroninio pašto žinučių, pietų pertraukos metu išeiti pasivaikščioti).
  8. Stengtis aiškiai pasakyti „ne“, aiškiai nubrėžti savo galimybių ir norų ribas.
  9. Mažinti darbo krūvį (deleguoti darbus kitiems, prašyti kitų pagalbos).
  10. Praktikuoti kuo įvairesnį fizinį aktyvumą (bėgimas, plaukimas, įvairūs jėgos, tempimo pratimai), būti gryname ore, gamtoje.
  11. Dėkoti ir priimti dėkingumą iš kitų kaip savo darbo įvertinimą, o ne sumenkinimą (nėra už ką ? Tikrai yra).
  12. Sutvarkyti darbo aplinką, ją keisti, kiek tai įmanoma (kraštutiniu atveju keičiama darbo vieta ar darbo pobūdis), susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti.
  13. Permąstyti, kas yra svarbiau, o kas gali palaukti; kas svarbu, o kas ne (dar geriau užrašyti).
  14. Užsiimti turimais pomėgiais, hobiais, išbandyti naujas veiklas.
  15. Humoras (humoristinės laidos, filmai, juokavimas), derinti profesionalumą su žaismingumu.
  16. Naudoti kūno atpalaidavimą skatinančias priemones: muzikos ar kvapų terapiją, šokį, masažą.
  17. Ugdyti psichologinį atsparumą, kuris susideda iš 3 komponentų: gebėjimo atlaikyti smūgius, atsitiesi, kai stiprus smūgis pargriauna, bei judėti į priekį esant sunkumams.
  18. Psichologo, psichoterapeuto konsultacijos (pvz., įtampai, nerimui, baimėms mažinti).
  19. Derinti rūpinimąsi kitais su rūpinimusi savimi (altruistinis egoizmas – kai darome gera kitiems ir jaučiame, kad gera darome ir sau).
  20. Ieškoti vietos, veiklų, kur galėtum atsiskleisti kaip profesionalas ir kaip žmogus.
  21. Nuolatos mokytis pažinti save ir pasaulį.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu