Profesorė D. Gailienė: „Dabar mūsų kova yra gyventi tikrą, šviesų ir normalų gyvenimą“

Psichologė prof. Danutė Gailienė Lietuvos mokslo premijų laureatų apdovanojimuose 2023 m. kovo 2 d. Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Klinikinė psichologė, traumų psichologijos tyrinėtoja ir šių metų Lietuvos mokslo premijos laureatė profesorė DANUTĖ GAILIENĖ sako, kad ir visuomenei, ir individui reikšminga pripažinti bei įvardinti sunkias savo patirtis. Vis dėlto, nepaisydami traumų ir nesėkmių, visi turime pasirinkimą – mėgautis kartais tokiomis saldžiomis aukos statuso teikiamomis privilegijomis ar judėti pirmyn, išlikti tiesoje ir ryžtis pakovoti už savo bei kitų laimę.

Švenčiame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Vis dėlto, ko gero, individui ir visuomenei perėjimas iš vienos tikrovės ar santvarkos į kitą yra ne toks paprastas ir nenutinka per naktį?

Kalbėsiu iš savo bokšto – traumų psichologijos tyrimų perspektyvos. Taigi traumų psichologijos kontekste tokius reikšmingus pokyčius vadiname istoriniais lūžiais. Daugiausia tyrinėjome bloguosius istorinius lūžius, kaip kad okupacijas ir žmonių persekiojimą. Tačiau Jūsų minimas nepriklausomybės atgavimas taip pat buvo istorinis lūžis. Lietuva atgavo laisvę, ir tai, žinoma, nuostabu, tačiau mes, psichologai, apie šį pozityvų lūžį kalbame su tam tikru rūpesčiu dėl to, kad, kaip parodė moksliniai ir klinikiniai tyrimai, šis istorinis lūžis atnešė ir labai didelių iššūkių.

Atkūrus nepriklausomybę reikėjo imtis kurti nepriklausomą valstybę. Šis projektas mūsų visuomenei labai daug kainavo ir tebekainuoja, juk vyko milžiniškas virsmas mūsų gyvenime. Didžioji šio virsmo drama buvo pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. Tuomet iš psichologinės perspektyvos patyrėme didžiulių iššūkių, žmonių likimai klostėsi įvairiai. Vieniems nepriklausomybė atnešė tik laimę ir palengvėjimą. Sakyčiau, kai kuriems žmonėms tik atgavus nepriklausomybę prasidėjo tikras gyvenimas – jie pagaliau galėjo laisvai kalbėti, kvėpuoti, dirbti, ką iš tiesų norėjo, kurti.

Kiti žmonės įvykusius didelius pokyčius priėmė ne taip lengvai. Objektyvūs tyrimų duomenys rodo, kad tuo laikotarpiu buvo labai aukšti savižudybių rodikliai, visuomenėje buvo daug įtampos, streso, skausmo ir bejėgystės, aukštas nusikalstamumo lygis, didelė emigracija. Tai buvo kaina, kurią mes mokėjome už laisvę. Situaciją apsunkino ir tas aspektas, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, trūko įvairių reikšmingų išteklių.

Su tam tikru pavydu šiuo atžvilgiu galime žiūrėti į susivienijusią Vokietiją, jos atveju turtingas brolis atvyko ir atnešė žinių, resursų, suteikė pagalbą tam vargingajam. Nors dar ir šiandien tie broliai – osiai ir vesiai – pykstasi ir priekaištauja vienas kitam dėl tam tikrų istorinių neteisybių bei kitų dalykų. Na, bet tai tos šeimos istorija, tegul tie broliai ją ir aiškinasi. Visgi žvelgiant iš šalies, vokiečiai turėjo labai daug dalykų, kurių mums be galo trūko – finansinių ir ekonominių resursų, žinių, kaip kurti visuomenę, efektyvias jos sistemas. Nepaisant visų iššūkių ir sunkumų, didelė laimė, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Laikui bėgant darėsi vis lengviau.

Taigi atgavus laisvę mūsų visuomenę prislėgė su ja gauta atsakomybė patiems kurti savo valstybę?

Taip, atsakomybė ir ribotos galimybės. Kalbant apie psichologinius sunkumus, kurie tuomet buvo dideli, reikėjo psichologinės pagalbos. O mes neturėjome psichologinės pagalbos sistemos – buvo tik psichiatrinės ligoninės ir buvusios sistemos paliktas mąstymo būdas. Jeigu kas nors serga, tai jį reikia gydyti, o gydymas – tai vaistai, elektros šokai. Nebuvo žinių, patirties, metodų, kokius turime šiandien.

Visgi psichologijos srityje jau tais laikais buvo gerojo užkrato – augo specialistų karta, kuri suprato, kad reikia keisti senąją sistemą ir veikti kokybiškai, kad žmonėms tuo metu siūlyta pagalba neatliepė tikrųjų poreikių ir prašėsi permainų. Buvo daug entuziazmo, nors daug ko stokojome, buvome smalsūs, žinojome, kur gauti žinių – mokėjome užsienio kalbas, turėjome kontaktų su užsienio kolegomis, kai kurie specialistai išvažiavo pasimokyti svetur. Žodžiu, susikūrė tokia svajoklių reformatorių grupė, kuri turėjo viziją ir jos siekė.

Manau, tas mūsų ryžtas ir noras įgyvendinti teigiamus pokyčius kėlė daug simpatijų kolegoms tuo metu labiau pažengusiose šalyse. Po nepriklausomybės paskelbimo sulaukėme labai daug pagalbos, daug geranoriškumo iš Skandinavijos, Vokietijos, įvairių kitų šalių. Užsienio kolegos, ko gero, jautė tą mūsų viltį ir entuziazmą kurti naują sistemą nepriklausomybę atgavusioje šalyje. Tai kūrybai mums reikėjo pagalbos, ir mes ją gavome.

Zenonas Nekrošius, 1990 m. kovo 11 d. Iš rinkinio „Sąjūdis“. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai po nepriklausomybės atkūrimo. Ar reali situacija psichologijos srityje jau priartėjo prie tuomet turėtos vizijos?

Mano požiūriu, mūsų kelias yra sėkmės istorija. Tiesa, aš iš tų žmonių, kurie mato pusiau pilną stiklinę – kai kurie mano kolegos galbūt akcentuotų aspektus, kurie Lietuvos psichologinės pagalbos sistemoje vis dar reikalauja reformų, tačiau susitelkime į pozityvius dalykus. Lietuvoje nuosekliai daugėjo supratimo ir stiprėjo daryti gerus pokyčius kviečiantys balsai. Taip, politiškai buvo labai sudėtinga atnešti naujoves ir padaryti reformas. Senoji sistema priešinosi ir, galima sakyti, tebesipriešina. Visgi matome pirmuosius ženklus, kad viskas bus gerai. Mano pačios optimistinį nusiteikimą skatina žinojimas, iš kur mes atėjome ir kaip ten buvo blogai.

Ilgą laiką rimtiems pokyčiams nebuvo politinės valios. Vis dėlto entuziastai, kurie tų pokyčių siekė, išaugino daug specialistų, kurie gali atnaujinti sistemą – psichologų, psichiatrų, kitų medikų, politikos formuotojų, kurie dalyvavo tarptautinėse organizacijose, įgijo kitos tarptautinės patirties. Universitetuose, pirmiausia Vilniaus universitete, bet ne tik, buvo galimybė rengti pažangius specialistus. Taigi vis daugėjo kompetentingų žmonių, kurie gali teikti gerą pagalbą ir atitinka aukštus profesinius standartus.

Aš daug dirbau savižudybių prevencijos srityje. Pastaruosius trejus metus matau ir gerų pokyčių, susijusių su politine valia įgyvendinti reformas. Net ir politiniuose dokumentuose atsirado įrašų apie psichikos sveikatos sistemos pokyčius. Taigi dar anksti skleisti euforiją, kol geros idėjos nevirto kūnu, tačiau, regis, atsiranda ir politinio supratimo. Tikėkimės, kad tokios tendencijos stiprės.

Mūsų valstybės istorijoje buvo tokių periodų, kai buvo sakoma „gana, gana, nebereikia tos praeities“. Ir taip sakantieji galbūt turėjo įvairių priežasčių. Vis dėlto, jei būtų taip lengva atsižegnoti praeities, tai tuos burtažodžius galėtume greitai visi pakartoti ir dar pamokyti kitus. Tačiau taip nėra.

Kartais galima išgirsti nuomonių, kad nėra ko knaisiotis po sunkią mūsų valstybės praeitį, išgyventas negeroves ir traumas, reikia išmokti jas paleisti ir pan. Bet juk norint išgyti nuo praeities traumų reikėtų šiek tiek po ją pasiknaisioti, tiesa?

Taip, tokia yra būtina sveikimo sąlyga. Mes, kaip visuomenė, turime rimtai susivokti, iš kur ateiname, kokį paveldą atsinešame, kaip mus paveikė mūsų patirtis, ką perduodame savo vaikams ir pan. Visuomenės brandai galioja panašūs principai, kaip ir individualiam žmogui. Juk bręstantis žmogus tyrinėja save visą gyvenimą ir nuolat grįžta prie klausimų – kodėl aš toks, kas įvyko mano gyvenime, kaip tie įvykiai mane paveikė, kaip elgiuosi su kitais… Žmogus turi rūpintis save suprasti. Taip pat ir visuomenė.

Na, o lengvabūdiški palinkėjimai, kad reikia taip paprastai viską užmiršti, nelabai kur veda. Mūsų valstybės istorijoje buvo tokių periodų, kai buvo sakoma „gana, gana, nebereikia tos praeities“. Ir taip sakantieji galbūt turėjo įvairių priežasčių. Vis dėlto, jei būtų taip lengva atsižegnoti praeities, tai tuos burtažodžius galėtume greitai visi pakartoti ir dar pamokyti kitus. Tačiau taip nėra. Reikalinga analizė – turime apmąstyti, įvertinti, kur esame stiprūs, kur silpni, kodėl tokie esame, ką galime, o ko ne.

Be to, reikia nepamiršti, kokia ilga ta mūsų išbandymų praeitis. Traumų psichologijos srityje daug išmokome iš norvegų, nes jie vieni pirmųjų pradėjo rimtus šios srities tyrimus karo kontekste. Norvegai išgyveno ketverius metus okupacijos, po kurios išvijo nacius. Net po tokio, sąlygiškai trumpo, laikotarpio jie randa, ką galima detaliai analizuoti, atlieka rimtus tyrimus ir daro mokslinius atradimus apie traumų ilgalaikius poveikius. Taigi mes, lietuviai, išgyvenę okupacijos dešimtmečius, tikrai turime ką tyrinėti. Tuo labiau kad komunistinės sistemos sukeltos traumos ir jų poveikis ilgai buvo ignoruojami, tad šioje srityje dar tikrai yra kur padirbėti.

Kartą Evangelijos studijose išgirdau labai man įstrigusią mintį, kad net ir kalamas prie kryžiaus Jėzus nusprendė nesitapatinti su aukos vaidmeniu. Panašią mintį – kad buvimas auka tam tikra prasme yra mūsų pačių apsisprendimo klausimas – girdėjau ir iš Jūsų. Tad kaip ten yra iš tiesų?

Jeigu jau šnekame Evangelijos terminais, pratęsčiau, kad evangelinis pasakymas „būti tiesoje“ tinka ir traumų psichologijai. Norėdami išsilaisvinti, turime sakyti tiesą ir vadinti daiktus tikraisiais vardais. Ar būti auka gerai? Ne, negerai. Ar turėčiau pripažinti faktą, kad tapau auka? Taip, turėčiau pripažinti. Aš visuomet stengiuosi vartoti žodžius, kurie apibūdina tai, kas iš tiesų vyko, taigi ir sakau, kad kažkas „okupavo“, „represavo“, „šaudė“, „trėmė“, „žudė“. Reikia tai įvardinti, ir įvardinti kaip faktą, kad jie mums taip padarė. Visgi, pripažinus, kas įvyko, reikia nuspręsti, ką daryti toliau. Ir šis sprendimas priklauso nuo žmogaus – jis gali rinktis.

Rinktis tiesą iš esmės yra sąžinės ir vidinio augimo klausimas. Ar tikrai esu tik auka? Ar prisidėjau prie blogio? Gal kartais piktnaudžiauju tuo, kad kažkada nukentėjau? Gal aukos statusas man saldus? Ar mėgaujuosi kančia? Ar man rūpi kas nors daugiau nei mano paties sunkumai? Ar rūpi kiti žmonės? Prie kokio gėrio galiu prisidėti? Kur reikia mano solidarumo? Tai reikšmingi klausimai. Žmogus turi nenustoti rūpintis tiesa. Taip pat labai svarbu atsisakyti projekcijų. Žmonėms iš daug kančių patyrusių visuomenių, tokių kaip mūsiškė, gali kilti pagunda savo priešiškumą ar pyktį, kurių gal net gerai nesuvokia, priskirti kitiems žmonėms ir iš anksto negeranoriškai galvoti apie kitus.

Tai sakant mano mintyse iškyla įvairūs protestai, bet turiu ir subtilesnį pavyzdį. Neseniai kalbėjau su viena ekonomikos ir verslo specialiste. Man buvo įdomu, kai ji pasakė, kad lietuviško kapitalo ir užsienio kapitalo versluose mato ryškų atmosferos skirtumą – užsienio įmonėse ji geranoriškesnė, o lietuviškose daugiau negatyvumo, kontroliavimo, pykčio. Galbūt tokią įžvalgą taip pat galima sieti su mentalitetu, projekcija (kažkada mane persekiojo, manimi nepasitikėjo, kontroliavo…).

Juk okupacijos laikotarpiu mus mokė niekuo nepasitikėti, ir dabar mes, pavyzdžiui, nepasitikime savo valdžia. Išsirenkame Seimą tam, kad galėtume viską ant jo suversti. Tai labai subtilūs dalykai, ir ne visada lengva atskirti, kiek juos lemia mūsų specifinis mentalitetas, o kiek universalūs dėsniai – juk visame demokratiniame pasaulyje vyksta protestai. Vis dėlto įdėmiau patyrinėję galime užčiuopti potrauminių bruožų, kurie yra nesuvokti ir lemia mūsų elgesį. Taigi aš ne pamokslininkė ir ne teologė, tačiau tiesa tikrai yra labai svarbi, kad teisingai įvertintume savo situaciją – savo nukentėjimą, bet ir savo atsakomybę. Kartais vienintelis tokio vertinimo kriterijus yra tik mūsų sąžinė – kitus galime apgauti, parodyti jiems tik tokią savo pusę, kokią norime, tačiau sąžinė mums pasakys, ar esame tiesoje.

Esate sakiusi, kad sveiko žmogaus bruožas yra kovoti už savo normalumą – įprastą gyvenimą, paprastus džiaugsmus, kaip kad kavos gėrimą su drauge, net jeigu aplink vyksta tamsūs dalykai. Tokia kova iš tiesų reikšminga?

Tikrai taip. Sunkiais laikais (o dabar iš tiesų yra labai sunkūs laikai – mes išgyvename karą) teisingas realybės vertinimas tampa labai svarbus. Maža to, teisingas realybės vertinimas gali nuolat keistis, nes pati situacija gali keistis. Didžiausias mūsų uždavinys yra iš anksto psichologiškai nepulti į dalykus, kurie dar neatsitiko ir gal niekada neatsitiks. Didžioji kova yra išlikti realistais ir atlikti savo pareigas. Tai sąžinės ir sveiko proto klausimas. Negalime prisidengdami tuo, kad vyksta kažkas sunkaus, leisti sau tapti nelaimingiems ir neatlikti savo pareigų.

Reikia paklausti savo sąžinės – ar tikrai man taip blogai ir aš kažko šiuo metu negaliu padaryti, ar tik koketuoju su sunkumais? Tokiais laikais koketuoti su sunkumais negalima, reikia iš tikrųjų gyventi. Būtent tai turiu galvoje, kai sakau, kad reikia ginti savo pareigas, kasdienybę, normalumą, džiaugsmus, meilę ir viską, kas yra pozityvu, puoselėti ir palaikyti. Taip pat reikia kovoti ir už mūsų visuomenę, kad joje būtų kuo mažiau negatyvumo, sąstingio, kad joje vyktų kuo normalesni, teisingesni, šviesesni dalykai. Dabar mūsų kova tokia.

Ko palinkėtumėte Lietuvai ir jos visuomenei?

Kad tik ta mūsų Nepriklausomybė tvertų…

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!