2012 12 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Profesorę prisimenant. Vanda Zaborskaitė: „Gražu, kas maža…“

Portretas.
Literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2012 metų gruodžio 24 dieną profesorei Vandai Zaborskaitei būtų sukakę 90 metų. Profesorės toleranciją ir išmintį priminti norime paskelbdami vieną iš paskutinių jos publikacijų Bernardinai.lt – 2010 metų gruodžio 21 d. Esame įsitikinę, kad Profesorės mintys ne mažiau nei prieš dvejus metus aktualios ir šiandien.

Šitaip yra kadaise teigęs vienas iš Europos Sąjungos tėvų R. Schumanas. Jis kėlė mažumo vertę, siekdamas pagrįsti dar tik kuriamos ES dėmesį regionams, o ne dideliems valstybių dariniams. Nežinau, ar jį prisiminęs citavo, ar tai atsitiktinis sutapimas, bet tie žodžiai nuskambėjo Andriaus Kubiliaus kalboje, kurią jis neseniai pasakė konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje“. Gražu tai, kas arti, ką galima įdėmiai apžiūrėti, kas įprasta ir sava – tai labai gyvai pajuntame, būdami globalėjančiame pasaulyje, kuris linkęs viską suvienodinti, niveliuoti, visą žemę paversti vienu dideliu kaimu, kur visur viskas vienoda ir visiems pažįstama. Tie žodžiai A. Kubiliaus buvo pasakyti labai laiku, kai ėmė itin skaudžiai aktualizuotis tautinės tapatybės dalykai, kai pajutome jai visiškai realią grėsmę ir tautos išnykimo pavojų.


Minėtoji konferencija ir su ja susiję vėlesni svarstymai ir pamąstymai iškėlė naujų įkvepiančių idėjų, vertybių, kuriomis prasmingai galėtume grįsti savo tautinę tapatybę. Čia priklausytų ir tarmių palaikymo, tarmiško kalbėjimo skatinimo programa, kuri kyla Lietuvių kalbos institute, ir gražiai sutampa su analogiška ES programa. Yra rodomas reikiamas dėmesys tautodailei, o visai dar neseniai, rudenį, UNESCO įtraukė į nematerialaus kultūros paveldo sąrašą archajišką mūsų sutartinių tradiciją.

Šiame kontekste man pasirodė svarbi minėtoje konferencijoje A. Kubiliaus mesta mintis, kad gal reikėtų liautis kėlus Tadą Blindą kaip tautos herojų ir paieškoti kitos simbolinės figūros. Taip, tas herojus, kaip „svieto lygintojas“, iškilo XIX a. G. Lansbergio-Žemkalnio pjesėje, bet tada, neseniai panaikinus baudžiavą, jis buvo visai savo vietoje, kaip valstiečių pasipriešinimo dvarui legenda. Suprantama, kad jis gerai tinka būti nuotykių filmo herojumi, tik gaila, kad kartu įteisinamas kaip nepraustaburnis ir storžievis. Jo bjaurus pertaras pristatomas kaip neva liaudiškas „humoras“ ir, deja, žiūrovų dalis taip jį ir priima. O štai elegantiškoji Seimo pirmininkė jį pakartoja iš Seimo tribūnos, gal norėdama tapti dar populiaresnė „liaudyje“. Galiausiai špygą televizijoje atkiša (kam – Lietuvai? Lietuvos valdžiai?) ir europarlamentaras. Na, iš žinomo chamuilos visko gali tikėtis, bet jo bendrapartiečio ir frakcijos vadovo požiūris vis dėlto nustebino.

Kai „Lietuvos žinių“ suorganizuotoje apskritojo stalo diskusijoje apie Seimo nario tinkamą arba netinkamą elgesį V. Andriukaitis pasakė, kad „garsioji špygos parodymo akcija buvo labai netinkama“, V. Gabšys jam ramiausiai atšovė: „Viena špyga valdžiai dar nieko. Bet kuriame kaime jums šimtą špygų parodys.“ Žodžiu, nesuvokiama riba tarp kaimo bernų ir tautos atstovų Seime elgsenos, nelieka supratimo, jog tai, kas leidžiama vieniems, absoliučiai netoleruotina kitiems, kas dera kiaulidėje, nedera Seime. Be tokio supratimo ir klostosi tautos įvaizdis: „Lietuviai – tai netašytų stuobrių tauta“.

Tai šitaip ir vyksta grandininė reakcija. Televizijos prisižiūrėję ne tik vaikai ir paaugliai kalba ir elgiasi panašiai kaip jų „herojai“, barbarybė, storžieviškumas plinta į visus amžiaus ir socialinius sluoksnius, išvirsta patyčiomis mokyklose, agresyvumu keliuose.

Bet šiandien ne apie tai. O apie tai, kokie tautinės tapatybės bruožai iškelti arba iškilo pastarųjų dienų ar savaičių svarstymuose. Man gal įspūdingiausia šviesa pasklido D. Kuolio paskutinėse „Sankirtose“ (Baltijos televizijoje), kur kalbėta apie tai, kad XVIII a. pabaigoje, kai trys monarchijos (Rusija, Austrija–Vengrija ir Prūsija) išdraskė ir pasidalino Abiejų Tautų Respubliką, tai jų pagrindinis motyvas buvo baimė prieš respublikoniškų idėjų židinį. Rusija užgrobė Lietuvą ne todėl, kaip teigė Kotryna II, kad tai buvo iš vidaus griūvanti, vidinės netvarkos ir chaoso ėdama valstybė, kaip iki šiol tebekartojama ir mūsų vadovėliuose, o dėl to, kad iš Lietuvos sklido respublikoniškos laisvės idėjos, pavojingos Rusijos imperijos pamatams.

Čia pat laidoje nuskambėjo ir Simono Daukanto vardas – atkaklaus, mokslų siekiančio žemaičio, kuris pėsčias atkeliavo į Vilniaus universitetą, šaldamas ir vienišas sėdėjo Petrapilio archyvuose ir rašė lietuviškai vieną po kito Lietuvos istorijos tomus, nors anuomet beveik nebuvo, kas juos skaitytų. Bet jis tvirtai tikėjo, kad to reikia, ir kad ateis laikas, kai bus kitaip. Gal tad Simonas Daukantas yra vertesnis tautos herojus negu Tadas Blinda? Prieškario Lietuvoje buvo įprasta mokyklinių sąsiuvinių viršeliuose spausdinti svarbiausių Lietuvos žmonių atvaizdus. Šalia Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, vaikas jau nuo mažumės išmokdavo atpažinti ir Simoną Daukantą, ir Maironį. O šiandien?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tautinė tapatybė yra kintantis dalykas. Apie tai turėtų būti atskira šneka. Bet aišku, kad šalia kintamų sudedamųjų, ji turi savo pastovų branduolį, apie kurį dabar bandome kalbėti .Jis yra labai svarbus tautinę tapatybę lemiantis veiksnys, apie kurį tik dabar imame atviriau prisiminti ir atvirai kalbėti, nes ilgą laiką jis buvo tapęs tarsi nebeaktualus, tarsi sukompromituotas, tarsi nebemadingas, senamadiškas. Gerai, kad pradedame atsitokėti.