Profesorius, intelektualias viršukalnes priartinęs prie žemės. Umberto Eco ir jo knygos

Visur ieškojau ramybės ir tik vienoje vietoje ją radau – kampe, su knyga. (Umberto Eco, „Rožės vardas“)

Būdamas intelektualas – kartu ir antisnobizmo ikona, bendravęs su savo skaitytojais pagarbiai ir jų, ir savo atžvilgiu, nenuolaidžiaudamas, bet ir nekeldamas įtampos.

2022-ieji – Umberto Eco (1932–2016) devyniasdešimtmečio metai.

Umberto Eco gimė 1932 m. sausio 5 d. mažame Italijos miestelyje Aleksandrijoje, kurią vėliau apdainuos viename iš savo garsiųjų romanų. Romanų, kurie iš pradžių jam buvo daugiau pomėgis nei kūryba. Kai pasirodė legendinis „Rožės vardas“, U. Eco jau buvo vienas svarbiausių tarptautiškai vardų mokslo pasaulyje.

Dėl XX a. italų literatūros pasaulis išgirdo apie Gabriele’ę d’Annunzio, Italo Calvino, Alberto Moravią, Luigi Pirandello, tačiau pirmasis buvo aštriai politiškai angažuotas, antrasis – pernelyg siurrealistiškas, trečiasis – pernelyg monumentalus, ketvirtas – pernelyg akademiškas. O Umberto Eco, žavus, apkūnus il Professore „mažutėmis kaip geišos pėdutėmis“, atrodė labai mielas ir artimas. Kaip mėgstama palyginti – panašus į tavo vaikų mokytoją, į kaimyną gydytoją ar vaistininką. Vis dėlto ir tikra viešumos žvaigždė.

Umberto Eco (mirė sulaukęs 84-erių) buvo laidojamas labai iškilmingai. Atsisveikinimas su rašytoju vyko Sforcų pilyje, priešais jo namų langus. Milane jau galima apžiūrėti legendinę asmeninę U. Eco biblioteką: ją šeima padovanojo valstybei, nepamiršdama už pačias vertingiausias 1200 knygų pasiprašyti solidžios kompensacijos.

„Rožės vardo“ fenomenas

Dėl savo erudicijos ir itin plataus akiračio, charizmos ir mokėjimo bendrauti U. Eco tarytum ištirpo kultūroje, tapo jos dirva ir oru, kuriuo taip lengva ir gera kvėpuoti. Rašytojo ir mokslininko idėjas, vaizdinius tapo taip įprasta cituoti, kad atrodo, lyg šnekėtum jo paties žodžiais. Tarsi žvelgtum į pasaulį jo paties akimis. Tarsi visa, ką jis sukūrė, būtų vieno šeimininko neturintis bendras paveldas, įsiliejęs į šiuolaikinės kultūros audinį. Laimingas toks rašytojas, kurį likimas vedė siekti sąjungos tarp to, kas elitiška ir masiška, kas sudėtinga ir paprasta.

Niekieno nestebintų faktas apie mokslininką, sumaniusį parašyti romaną, kuris susijęs su jo mokslinių tyrimų lauku. Kaip ir tai, kad tokio romano pasirodymas jam gali atnešti milžinišką sėkmę. Tačiau nuostabu, kad 1980-aisiais, kai knygynuose pasirodė pirmasis (ir pats populiariausias) U. Eco romanas „Rožės vardas“, jo autorius jau buvo semiotikos garsenybė ir Italijoje, ir visoje Europoje.

Profesoriaus žinomumui smarkiai pasitarnavo jo septintojo dešimtmečio straipsniai – „Mike’o Bongiorno fenomenologija“, skirta žymiausiai italų televiktorinai, ir programinis straipsnis „Apie semiologinio partizaninio karo vykdymo taktiką“, kuriame formuluojami principai, kaip atsispirti masinės medijos diskursui, ir siūlomi metodai, kaip šį diskursą dekonstruoti. U. Eco manymu, visuotinis suinteresuotumas viską paprastinti, mažinti intelektinius poreikius, vengti sudėtingų dalykų medijose naudingas tik turinio gamintojams ir platintojams.

„Iš tiesų žmonės labai greitai pavargsta nuo paprastų dalykų“, – yra sakęs U. Eco. Profesoriaus karjera – puikus to įrodymas.

Profesinių interesų platumas U. Eco buvo būdingas nuo jaunystės, knygų graužikas jis niekada nebuvo, proto žaidimai buvo nuolatinė jo būsena.

Iš akademinio pasaulio perėjęs į literatūrą, į žodžių meno lauką, U. Eco įtikino, kad įmanoma sudėtingus, išmanymo reikalaujančius dalykus paversti populiariosios kultūros elementu, suderinti intelektualumą su masiškumu. U. Eco „Rožės vardas“, pasirodęs, kai autoriui buvo 48-eri, tapo taisyklės išimtimi – kad įmanoma parašyti vieną garsiausių XX a. bestselerių kaip daugiasluoksnį romaną, suaustą iš citatų, sukurtą minimaliai adaptavus viduramžių medžiagą ir meniška, stilizuota kalba.

„Rožės vardas“ – ir puikus pavyzdys, kaip sujungti skirtingus pasakojimo lygius. Kad ir kaip U. Eco pats save būtų vadinęs, jis išties medievistas. O medievistas žino, kad tekstą dera aiškinti mažiausiai keturiomis reikšmėmis: tiesiogine, t. y. žemiausiu lygmeniu, kai tėra svarbus siužetas, ir perkeltine – alegoriniu, moraliniu ir simboliniu lygmenimis. U. Eco nepriekaištingai viską sujungė – sugalvojo įtraukiantį siužetą, pateikė postmodernių nuorodų į šiuolaikinę literatūrą, subtilų viduramžių suvokimą, viduramžių pasaulėžiūros vientisumą ir nenuoseklumą, taip pat gilių apmąstymų apie kultūros prigimtį.

Kiekvienas „Rožės vardą“ perskaito savaip, ir kaskart skaitant iš naujo atrandama naujų dalykų. Tai rašytojo talentas – mokėti savo tekstu kreiptis į skirtingą auditoriją. Vienoje pastraipoje galima įžvelgti ir Arthuro Conano Doyle’io mėgdžiojimą, ir dialogą su medievistine tradicija, ir viduramžių tekstų bei vaizdinių aiškinimą, kur U. Eco nardo kaip žuvis vandenyje.

Iš tikrųjų, matyt, svarbiausia, kad „Rožės vardas“ suteikė galimybę su palengvėjimu atsikvėpti tam būriui skaitytojų, kurių skaitymo patirtis vis trukdė pasiimti į rankas tipinį gerą detektyvą. Profesorius užpildė svarbią spragą, sukurdamas idealų produktą gana sudėtingai auditorijai, kokio ji anksčiau neturėjo.

„Rožės vardas“ persikėlė gyventi ir į kino ekranus: 1986-aisiais knygą ekranizavo prancūzas Jeanas-Jacques’as Annaud, pasikvietęs Seaną Connery Viljamo iš Baskervilio vaidmeniui, o Christianą Slaterį – Adso. 2019-aisiais italų režisierius Giacomo Battiato pristatė mini serialą „Rožės vardas“, kur pagrindinis vaidmuo atiteko Johnui Turturro.

Po „Rožės vardo“ U. Eco parašė dar šešis romanus, kurie visi buvo įvertinti kritikų ir publikos. „Fuko švytuoklė“ – išradingiausias ir giliausias romanas, painus intelektualinis žaidimas, pasakojantis apie beribės informacinės erdvės spąstus, bet įveikiamas plačiajai auditorijai, nereikalaujantis ypatingo pasirengimo. „Vakarykštės dienos sala“ – pati formaliausia ir pretenzingiausia U. Eco knyga. „Baudolinas“ – pati įtraukiausia ir lengviausia paviršutiniškam skaitymui. „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ – pats asmeniškiausias rašytojo kūrinys. „Prahos kapinės“ – daugiausia ginčų, susijusių ne su literatūra, sukėlęs romanas. Na o „Nr. 0“, kaip pabrėžiama, buvo galima išvis nerašyti. Bet kuriuo atveju netgi labai specifiniai, nišiniai, siaurai auditorijai skirti U. Eco tekstai, pavyzdžiui, „Penkios esė apie etiką“ arba „Šeši pasivaikščiojimai po literatūros miškus“, irgi pateko tarp Europos bestselerių.

Signore professore dottore Eco, na ir knygų pas jus!

Antrąją savo gyvenimo pusę, kai „Rožės vardo“ tiražai perkopė dešimtis milijonų, kai įsigytos teisės kurti kiną pagal šį romaną, U. Eco gyveno kaip turtingas žmogus. Butas Paryžiuje, erdvus butas Milane, penkiaaukščiame netašytų akmenų fasado name Piazza Castello 13 su vaizdu į Sforcų pilį. Asmeninė biblioteka su 30 000 knygų erdvėse su lubomis šešių metrų aukštyje. Dar 20 000 knygų U. Eco perkėlė į savo užmiesčio namą Monte Čerinjonėje, nedidelėje komunoje Italijos Markės regione, name, kadaise priklausiusiame jėzuitų vienuolynui, kur leisdavo vasaras, Kalėdas ir Velykas. U. Eco šį namą įsigijo iki tapdamas geriausio detektyvo apie vienuolius autoriumi, ir įdomu, kad „Rožės vardas“ buvo rašytas daugiausia čia.

Pats U. Eco savo bibliotekos lankytojus skirstė į dvi kategorijas: tuos, kurie čia atėję reaguoja taip: „Nieko sau! Signore professore dottore Eco, na ir knygų pas jus! Ir kiek iš jų esate perskaitęs?“ Ir tuos – labai retus – lankytojus, kurie suvokia, kad didžiulė asmeninė biblioteka skirta ne ego, bet smalsumui patenkinti, kad tarnauja kaip tyrimų priemonė. Perskaitytos knygos ne tokios svarbios kaip neperskaitytos – U. Eco apie žmogaus ir mokslo, žinių santykį yra rašęs savo knygoje „Iliuzijų istorija. Legendinės vietovės, kraštai ir šalys“.

Oficialiai savo tėvynėje U. Eco buvo tituluojamas tiesiog profesoriumi. Šis titulas buvo ir tiesioginis, ir kūrė atskirą savo legendą apie gudrų profesorių, vilkintį megztinius, mylintį knygas, viską žinantį apie viduramžių kultūrą ir parašiusį pirmąją knygą kilus norui „nunuodyti vienuolį“. Profesoriavo U. Eco seniausiame Europoje Bolonijos universitete, skaitė estetikos, semiotikos, vizualinės komunikacijos paskaitas Milano, Turino, Florencijos universitetuose. Dėstė įvairiuose pasaulio universitetuose: Oksforde, Harvarde, Jeilyje, Kolumbijoje. Beveik visada dar kur nors dirbdavo. Iš pradžių nacionalinės televizijos ir radijo bendrovėje RAI, kur buvo kultūros programų redaktorius, paskui daugelį metų – leidykloje „Bompiani“, bendradarbiavo su žurnalu „Verri“ ir daugeliu kitų itališkų leidinių.

Jaunystėje U. Eco parašė reikšmingą darbą apie airių rašytoją, poetą Jamesą Joyce’ą, o dar vieną – apie Džeimsą Bondą („Jano Flemingo naratyvinės struktūros“), taigi yra pripažintas bondologijos ekspertas. Profesinių interesų platumas U. Eco buvo būdingas nuo jaunystės, knygų graužikas jis niekada nebuvo, proto žaidimai buvo nuolatinė jo būsena.

Ko gero, nė vienas rašytojas pasaulyje taip nevertino savo auditorijos kaip Umberto Eco. Dėl to jis tiek daug jėgų ir atidumo skyrė darbui su savo knygų vertėjais į kitas kalbas. Profesorius visą gyvenimą liko ištikimas savo teorijai, kad vienintelis visavertis teksto interpretuotojas yra jo skaitytojas, o ką kūriniu norėjo pasakyti pats autorius – didžiąja dalimi nesvarbu.

„Autorius neturi interpretuoti savo paties kūrinio. Arba tada jis neturėjo rašyti romano, kuris pagal apibrėžimą yra interpretacijų mašina-generatorius“, – yra sakęs U. Eco.