Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir klausymo laikas:

30 min.

Profesorius T. Venclova: kultūra dažniausiai įkvėpta aukštesnių jėgų

Poetas, vertėjas, profesorius Tomas Venclova. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ kunigas Julius Sasnauskas kalbina poetą ir eseistą, Jeilio universiteto profesorių emeritą TOMĄ VENCLOVĄ ir teiraujasi jo: ar tikrai klasikinė rusų literatūra užmetė maskuojamąjį tinklą ant Putino tankų? Antrojoje pokalbio dalyje tęsiama tema apie karo Ukrainoje pamokas, gailestingumą ir neapykantą, dešimtmečius truksiantį karo žaizdų gydymą. Poetas T. Venclova mato Ukrainos pergalę ir rusiškojo imperializmo sutramdymą.

Pirmojoje pokalbio dalyje poetas T. Venclova minėjo, kad ankstyviausi jo gyvenimo prisiminimai – karo vaizdai. Paskutiniai atsiminimai, sakė jis, matyt, irgi siesis su karu.

Žiniasklaida skaičiuoja vokiškus, prancūziškus ir amerikietiškus tankus, kurių netrukus turėtų sulaukti Ukraina, besiginanti nuo agresorių. Be abejonės, ne tik šio karo baigtį, bet ir Ukrainos valstybės ateitį lems įvykiai mūšio lauke. Kad prie ukrainiečių pergalės galime ir privalome kuo daugiau prisidėti – aišku visiems. Ir ne tik dėl to, kad patiems būtų ramiau ir saugiau gyventi. Tačiau šis didžiulis, žiaurus ir niekšiškas karas Europos centre atneša ir daugybę kitų klausimų.

Britų spaudoje plačiai nuskambėjo ukrainiečių rašytojos Oksanos Zabužko straipsnis „Pasaulyje kaltų nėra?“, į lietuvių kalbą išverstas „Šiaurės Atėnuose“. Tai Tolstojaus citata. Atrodo, toks įtikinantis straipsnis ir autorės argumentai. Mintis, kad rusų literatūra užmetė maskuojamąjį tinklą ant rusiškų tankų.

Lygiai taip pat galima sakyti, kad Goethe arba Rilke, arba Thomas Mannas užmetė maskuojamąjį tinklą ant Hitlerio tankų. Galbūt net ir toks dalykas egzistuoja. Bet sakyti, pavyzdžiui, kad Tolstojus sakė, jog nusikaltėlių reikia gailėtis, o ne smerkti… Žinote, tai sakė Jėzus Kristus, o Tolstojus jį kartojo. Ir nusikaltėlio reikia gailėtis, jam reikia jausti empatiją – net ir jam. Net ir dideliam nusikaltėliui. Krikščionybė čia labai aukštai užkelia kartelę. Ne kiekvienas pajėgia vykdyti Kristaus įsakymą.

Atsimenu, universitete buvau vaikinukas, komjaunuolis, toks „tikintis“ komjaunuolis – tikintis tais pseudoidealais, kuriuos komjaunimas bandė skatinti. Susitikau Juozą Tumelį, kuris vėliau virto mano labai artimu bičiuliu, ir pasakiau, kad man Kristaus filosofija nepriimtina, kadangi skatina atleisti priešams. Tumelis į mane pažvelgė ir kitiems girdint universiteto koridoriuje pasakė: Kristaus filosofija gili. Aš pirmą kartą gyvenime tai išgirdau. Pagalvojau: narsus vaikinas, nebijo sakyti tokius dalykus, nors aiškiai buvo draudžiama. Aš pirmą kartą susimąsčiau ir pradėjau domėtis Kristaus filosofija.

Po to susipažinau su Marijos Čepaitytės motina Natalija Trauberg, kuri buvo karšta katalikė. Ji man pradėjo dėstyti Kristaus filosofiją, ir aš, be abejo, skaičiau tekstus – Evangeliją ir kitas Šv. Rašto dalis. Ir pradėjau kažką suprasti, mano požiūris pradėjo keistis.

Na bet sakyti, kad, pavyzdžiui, Tolstojus skatina rusišką imperializmą – yra nesusipratimas. Tolstojus sakė, kad iš viso negalima imti į rankas ginklo. Kad negalima užmušti kito žmogaus jokiomis aplinkybėmis. Todėl negalima tarnauti kariuomenėje. Tolstojaus šalininkai netarnavo kariuomenėje, dėl to patekdavo į kalėjimus ir katorgą. Kiek tai atitinka Bažnyčios mokymą – čia kitas klausimas. Bažnyčia ne visur sutikdavo su Tolstojumi, bet imperializmo jis tikrai neskatino.

Sako – Puškinas skatino. Yra tokių Puškino kūrinių – jo poema „Poltava“ apie Rusijos–Švedijos karą yra, sakyčiau, imperialistinė. Rusai apie ją sako: barabannaja poema – būgnų poema. Bet taip pat ji nukreipta prieš ukrainiečių tautinį veikėją Mazepą, kuris siekė Ukrainos nepriklausomybės ir sudarė sąjungą su švedais. Ir pralaimėjo. Poemoje jis yra neigiamas herojus. Yra tokių Puškino kūrinių, bet ne taip jau ir daug. Didžioji dalis Puškino kūrybos jokio imperializmo tikrai neskatina, ir ją išmesti pro langą būtų kvaila.

Panašiai su Dostojevskiu. Dostojevskis buvo slavofilas. Dostojevskis buvo monarchistas. Ir jo publicistika dažnai skatina nepriimtinas mintis. Bet aš nemanau, kad „Nusikaltimas ir bausmė“ ar „Broliai Karamazovai“, ar „Idiotas“ skatintų nepriimtinas mintis – ne. Tai labai prasmingi, labai protingi kūriniai, kuriuos taip pat išmesti pro langą netenka.

Oksana Zabužko sako: aš peržiūrėsiu savo biblioteką ir rusų klasikų neskaitysiu. Ją galima suprasti. Kai tavo kraštą bombarduoja, kai žūva vaikai ir kai valstybė, kuriai kažkuria prasme priklauso ta kultūra – nors kultūra nuo valstybės, ačiū Dievui, nepriklauso – kai valstybė, su kuria siejama ta kultūra, daro nusikaltimus, tikrai gali pasakyti: jeigu šitaip, tai aš nenoriu su ta kultūra turėti nieko bendro. Bet tai atsitinka dėl aplinkybių.

Panašiai Antrojo pasaulinio karo metais kai kas atmesdavo visą vokiečių kultūrą. To net Lietuvoje nebuvo daroma. Lietuva buvo nacių okupuota, bet rusų kompozitoriai buvo griežiami Filharmonijoje, „Anos Kareninos“ lietuviškas vertimas buvo išleistas vokiečių okupacijos laikais, ir tai, mano manymu, yra teisingas požiūris. Naciai galėjo cenzūruoti tokius dalykus, bet netgi jie necenzūravo. Buvo daugelio labai smerkiamas Ilja Erenburgas, kuris pasakė „užmušk vokietį“. Aš sakyčiau ne „užmušk“, bet „nubausk nacistą“. Tai nereiškia „užmušk“, tai reiškia „pasmerk“, galbūt „atiduok jį pasaulietiniam teismui“. Pasaulietinis teismas jam skirs bausmę, kas ir buvo po karo padaryta daugeliui nacistų. Bet aš jokiu būdu nesakysiu „užmušk vokietį“.

Erenburgas sakė, kad net Stalinas jį pristabdė, kadangi Stalinas dėl savo politinių sumetimų nenorėjo Vokietijos visiškai sunaikinti. Ir buvo išspausdintas toks straipsnis „Pravdoje“: „Draugas Erenburgas supaprastina reikalus“. Na ir aš sutikčiau – čia jis supaprastina reikalus. Bet Erenburgą irgi galima suprasti, kadangi jis žinojo, ką vokiečiai daro žydams, jo tautiečiams. Tarp kitko, ne tik žydams – ir kitų tautų atstovams. Bet žydams labiausiai.

Kai šitaip esi prispaustas prie sienos, kaip buvo Erenburgas tais laikais, kaip yra Oksana Zabužko arba Jurijus Andruchovičius dabartinėje Ukrainoje, gali atsitikti, kad pasakysi ir klaidingų dalykų. Bet mano požiūris į rusų kultūrą nuo mano labai gerbiamos ir pažįstamos, ir, manau, net bičiulės Oksanos Zabužkos požiūrio skiriasi.

Rašytojo Fiodoro Dostojevskio portretas metro stotelėje „Dostojevskaja“ Maskvoje. EPA-EFE nuotrauka

Kai sakoma, kad iš slavistikos studijų buvo pašalinta viskas, palikta tiktai Rusija, – turbūt yra dalis tiesios, kad mes nieko nežinome, pavyzdžiui, apie ukrainiečių literatūrą. Mes jos beveik nepažįstame. Net lenkų literatūros mes nepažįstame, jau nekalbant apie slovakų, bulgarų literatūrą.

Reikalas tas, kad tokių stambių rašytojų kaip Tolstojus, Dostojevskis bulgarai net ir neturi. Lenkai gal ir turi. Ir ukrainiečiai gal turi vieną kitą. Vis dėlto tai yra mažesnės tautos ir mažesnės literatūros. Aš žinau, kad Amerikoje rusų literatūros dėstymas, žinoma, vyravo, bet Harvarde yra Ukrainiečių literatūros katedra. Mano pažįstama kolegė ten dirba. Ir lenkų literatūra yra gana daug kur dėstoma Amerikoje. Dėstoma ir čekų literatūra, net buvusios Jugoslavijos literatūra. Dėstoma mažiau negu rusų, bet taip yra grynai dėl objektyvių priežasčių. Dabar galbūt bus ir daugiau dėstoma, kadangi Ukraina yra pasaulio dėmesio centre. Manau, kad pagausės ukrainiečių literatūros kursų.

Nesakyčiau, kad rusai, slavistai specialiai naikino kitų literatūrų kursus. Ne, šito tikrai nebuvo. Mano kolegos slavistai ir aš pats labai palaikėme mintį, kad Harvarde turėtų būti įkurta Ukrainiečių literatūros katedra. Ir tai buvo padaryta. Čia buvo pinigų klausimas, bet ukrainiečių diaspora juos surinko. O mes pajėgėme tik Čikagoje įkurti Lituanistikos katedrą. Truputį juokavome, kad ukrainiečiai sau gali leisti nusipirkti mersedesą, o mes, lietuviai, tik folksvageną. Na taip ir buvo, ką darysi. Tautos yra skirtingo dydžio, skirtingo stiprumo ir ne visada tų pačių finansinių galimybių. Bet šie dalykai nedaug ką turi bendro su politika.

Jūs jau minėjote rašytoją Michailą Šyškiną, kuris gyvena Šveicarijoje. Šiek tiek vėliau nei Oksanos Zabužko irgi pasirodė jo straipsnis „Nekaltinkite Dostojevskio“, kuriame jis sako: rusų literatūra, kultūra nesugebėjo užkirsti kelio gulagui, bet padėjo išgyventi gulage žmonėms. Ypač kaliniams. Jis sako, kad laukia permainų per kultūrą, kad kultūra su savo tradicija, kurią jūs minėjote, pajėgi žmogų pakeisti. Ir man labai gražu, kad baigdamas jis sako, jog Rusija dabar skolinga pasauliui naują didįjį romaną, ir įsivaizduoja kareivėlį apkasuose, kuris net nežino, kad jis – būsimas rašytojas, tiesiog kelia klausimą: ką aš čia darau? Kodėl aš turiu žudyti kitus?

Visiškai teisingai. Lygiai taip pat Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo atsirado Remarque’as, kuris irgi buvo kareivėlis apkasuose ir kuris parašė romaną „Vakarų fronte nieko naujo“. Ir po Antrojo pasaulinio karo tokių buvo: ir Günteris Grassas, ir Heinrichas Böllis, ir Wolfgangas Borchertas, ir daugelis kitų. Na o kad rusų kultūra neužkirto kelio gulagui… Goethe arba Schilleris – o Schilleris buvo laisvės dainius, kokių pasaulio literatūroje reta, – arba Lessingas, kuris parašė „Nataną Išmintingąjį“, kur duotas nepaprastai išmintingo ir morališkai beveik tobulo žydo paveikslas, – jie nesustabdė Hitlerio nusikaltimų. Jie nesustabdė Aušvico. Nesustabdė, bet tai nereiškia, kad jeigu jie nesustabdė, tai užmeta ant Aušvico ginamąjį tinklą. Manau, kad ne. Taip nėra. Jie grąžina skolą. Gal ne visą. Gal dalį skolos. Bet turbūt geriau grąžinti bent dalį skolos, negu visai negrąžinti.

Taip kad šitie dalykai yra sudėtingi. Ir tenka toliau sakyti – net ir šiomis aplinkybėmis, kad valdžia yra viena, o kultūra yra visai kas kita. Kultūroje yra skirtingų srovių. Yra ir žalingų srovių. Ir Vokietijoje tokių buvo. Ir Rusijoje tokių yra. Buvo ir yra. Bet paprastai kultūroje jos neužima centrinės vietos. Nes kultūra vis dėlto yra dažniausiai aukštesnių jėgų įkvėptas dalykas. Czesławas Miłoszas sakė, kad reikia labai atidžiai sekti, ar esi gerųjų, ar blogųjų dvasių instrumentas. Bet mums duotas protas, sąžinė, kad galėtume išspręsti šį klausimą.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien