Profesorius V. Sirvydis: širdies chirurgija teikia daug džiaugsmo, bet tenka ištverti ir nesėkmes

Ilgametis Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikos vadovas prisimena, kad Lietuvos chirurgai buvo pripažinti tuomet, kai atliko šimtą vožtuvų protezavimo operacijų.

„Siekėme, kad sudėtingesnės operacijos būtų daromos Vilniuje, kad rezultatai būtų geri, – kalba V. Sirvydis. – Niekas neskaičiavo jokių darbo valandų. Dirbo, kiek reikia – nuo ryto iki vakaro. Kai jau laisva, tai laisva. 

Širdies persodinimo operacija parodė, kokia klinika yra vieninga. Nes joje užimtų žmonių reikėjo nemažai. Vieni organizavo donorą – donoras buvo jauna devyniolikos metų mergina, žuvusi motociklo avarijoje. Ji buvo gydoma Pirmojoje ligoninėje, ir čia neurochirurgai jai nustatė smegenų mirtį. O mes jau buvom paskelbę, kad reikia širdies donoro. Ir kaip tik šios merginos širdis tiko vienam iš ligonių.

Ta mergina buvo našlaitė. Ją augino močiutė. Nors sovietiniais laikais artimųjų sutikimo gauti nereikėjo, bet profesorius Marcinkevičius su močiute ilgai kalbėjo. Jis mokėjo pakalbėti su žmonėmis. Paaiškino, kad anūkė jau mirusi, kad jos išgelbėti neįmanoma, bet ji gali išgelbėti kitą žmogų. Močiutė išėjo nurimusi ir davusi leidimą.

Vienoje operacinėje vyko donoro operacija, kitoje – recepiento, kuriam bus persodinta širdis. Abi operacijos prasidėjo vienu metu, kad širdis kuo trumpiau būtų be aprūpinimo krauju. Yra tokia fotografija – kaip klinikoje tuo metu buvo visi žmonės – ir tie, kurie dirbo, ir tie, kurie nedirbo. Operacinė niekad nebuvo tokia pilna. Visas sienas buvo apstoję žmonės. Ir kiekvienas buvo pasiryžęs, jeigu reikės, suteikti pagalbą.“

Tai buvo įvykis, visi žmonės buvo labai susikaupę ir labai vieningi, prisimena prof. V. Sirvydis. Pirmosios operacijos, pasak jo, visuomet vyksta labai sudėtingai – su tam tikru nerimu, su tam tikra nežinia. Nesvarbu, kad ir eksperimentų buvo daug daryta, ir visos knygos perskaitytos.

„Širdies chirurgija yra tokia, kad šimtaprocentinės sėkmės nėra, – svarsto širdies chirurgas. – Nesėkmių pasitaiko. Kartais įdedi dideles pastangas, būna sunki operacija, po to kyla komplikacijų, tekdavo operuoti ir dešimt, ir dvylika valandų. Ir pakartotinai gelbėti ligonį. Ir nepavyksta… Vienu žodžiu galima pasakyti – tai yra labai sunku. Reikia surasti būdą su giminėmis pakalbėti, juos užjausti. Tai irgi labai sunkus dalykas. Bet būtinas. Ir kartu pakalbant, viską paaiškinant, jeigu supranta, lengviau pasidaro. 

Chirurgija teikia daug džiaugsmo, įdomumo. Atrodo, kad dirbi labai svarbų darbą, bet kartu reikia ištverti ir nesėkmes, patirti priešingą jausmą. Prie jo priprasti negalima.“

Vytautas Jonas Sirvydis yra aukščiausios kvalifikacijos kardiochirurgas, ilgametis Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikos vadovas, konsultantas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas emeritas, Prahos universiteto garbės daktaras, Tarptautinės chirurgų kolegijos, Europos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų asociacijos, Baltijos šalių širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos narys, Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos prezidentas, Pasaulio širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos prezidentas (2005–2006 m.).

Kaip aukščiausios kvalifikacijos kardiochirurgas atliko visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo ir dirbtinės širdies implantavimo. Profesorius vienas pirmųjų Lietuvoje diegė naujagimių ir kūdikių širdies chirurgiją. Jau 1964 m. dalyvavo Lietuvoje atliekant pirmąją atvirą širdies operaciją, taip pat pirmąją širdies transplantaciją. 1987 m. rugsėjo 2-ąją pirmą kartą Baltijos šalyse prof. Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujami chirurgai, tarp jų ir V. Sirvydis, donoro širdį sėkmingai persodino ligoniui.

Dokumentinių apybraižų ciklas „Gimę Pirmojoje Respublikoje“ skirtas supažindinti su ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje gimusiomis asmenybėmis, kurios savo gyvenimu bei darbais kūrė ir sujungė tris Lietuvas – tarpukario, sovietinę ir dabartinę nepriklausomą valstybę. Šio dokumentinio ciklo tikslas yra pristatyti ir išsaugoti sparčiai mus paliekančios kartos atstovų portretus.

Pirmosios Respublikos laikotarpis, trukęs nuo 1918 iki 1940 m., buvo trumpas, tačiau reikšmingų ekonominių ir kultūrinių pasiekimų kupinas laikas Lietuvos valstybei. Joje gimusi karta buvo ugdoma patriotine ir aiškiai nubrėžtų moralinių vertybių dvasia, kuri, kaip tvirtina vienas iš ciklo herojų geologas Vytautas Narbutas, leido atlaikyti šiems žmonėms tekusius fizinius ir dvasinius sovietinės okupacijos išbandymus. Turbūt neatsitiktinai ta pati karta ėmėsi lyderio vaidmens Lietuvos kelyje į nepriklausomybę Atgimimo laikotarpiu.

Tad kaip vaikystė tarpukario Lietuvoje paženklino herojų gyvenimą ir kokią jos įtaką jie atpažįsta šiandien? Kaip klostėsi visuomenės santykiai per dešimtmečius besikeičiant politinėms santvarkoms ir kultūrinėms įtakoms? Kaip Lietuvoje jaučiasi ir gyvena senas žmogus? Ar jis jaučiasi reikalingas, nepametęs ryšio tiek su savo šaknimis, tiek su dabartimi? Tokius klausimus kelia dokumentinės apybraižos „Gimę Pirmojoje Respublikoje“, jautriai perteikiančios iškilių, Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenybių portretus, autoriai.

Ciklo herojai – dailininkė Saulė Kisarauskienė, širdies chirurgas Vytautas Jonas Sirvydis, dizaineris Tadas Baginskas, geologas Vytautas Narbutas.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.