2021 01 28

Vaida Baranovė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Progresyvi krikščionybė nėra liberalų nuosavybė

Vaida Baranovė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Po rinkimų jau nutekėjo daug vandens, ir įvairūs keisti ir ne tokie keisti kampanijų naratyvai nugulė ten, kur tokie dalykai nugula. Visgi vienas klausimas visuomet išlieka aktualus – kaip ir kodėl politiniame lauke yra pasisavinamas krikščioniškasis naratyvas ir „krikščioniški būdai“ mąstyti, elgtis bei balsuoti?

Tai, kad ex cathedra nuolatos kalba konservatoriai ir radikaliosios dešinės atstovai, visi jau daugiau ar mažiau priprato. Visgi, pasauliui darantis atviresniam, o popiežiui – įtraukesniam, nepaliaujamai ryškėja progresyviosios krikščionybės naratyvas, kurį per Gediminą Jaunių ir Ausmą Sakalauskaitę šiemet plėtojo Laisvės partija. Jų pasirinkta Evangelinio liberalizmo sąvoka yra paremta evangelijomis kaip krikščioniškojo tikėjimo pagrindu, t. y. pirmiausia Jėzaus žodžiais ir darbais. Panašiai, beje, susidėlioja ir daugmaž visas progresyviosios krikščionybės naratyvas: Jėzus nieko neatmetė, nieko nepasmerkė, nieko nenuteisė ir mokė mylėti artimą kaip save patį. Kodėl aš turėčiau elgtis kitaip?

Dėl šios dalies problemų nematau. Problema ta, kad liberalizmas nėra tik kultūrinė laikysena ir asmeninių vertybių sistema. Kultūrinis progresyvumas yra būdingas tiek liberalams, tiek kairiesiems, tiek kai kuriems pavieniams konservatoriams, tačiau iš liberalizmo negalima pašalinti ekonominių nuostatų. Ir čia liberalizmas ir Evangelija jau nueina skirtingais keliais.

Nors negalime pateikti vienos ir galutinės liberalizmo teorijos, visgi egzistuoja tam tikri elementai, kurie daro liberalizmą liberalizmu. Šiuos elementus daugybėje veikalų puikiai aprašė tokie mąstytojai kaip J. Rawlsas, J. Habermasas, B. Ackermanas ir kiti. Tai – racionalumo pirmenybė viešojoje erdvėje, privati nuosavybė, laisvoji rinka, griežta skirtis tarp to, kas vieša, bei to, kas privatu, ir bendra laikysena, kurią galima sudėti į metaforą: „kiekvienas yra savo likimo kalvis“. Taip pat, be abejo, sekuliarizmas, kuris natūraliai išplaukia iš poreikio viešojoje erdvėje pirmiausia remtis bendruoju racionalumu. 

Sekuliarizmas tam tikra prasme implikuoja, kad asmuo gali viešojoje erdvėje tarsi padalinti save į dvi dalis: religingąją ir krikščioniškąją, tuomet pastarąją palikti namuose, kai ateina laikas spręsti viešuosius reikalus. Daugybė sekuliarizmui oponuojančių teoretikų, pavyzdžiui, Ch. Tayloras ir P. Kahnas, teigia, kad tai yra visiškai neadekvatus reikalavimas, ir jiems, be abejo, pritariu. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Būti krikščionimi nėra hobis arba profesija, tai nėra kažkas, po kuo glūdi religijos nepaliestas „aš“, kuris yra atskirtas nuo mano tikėjimo. Buvimas krikščionimi persmelkia visą mano gyvenimo esmę: mano mąstymą, elgesį, požiūrį ir viską, kas  esu. Taigi, evangelinio liberalizmo laikysena čia jau tampa iš esmės neliberali, kadangi ji implikuoja evangelinių tiesų importą į viešąją politinę erdvę ir pažeidžia esmingai liberalius sekuliarizmo principus bei skirtį tarp to, kas vieša, bei to, kas privatu. Liberalui religija yra pirmiausia privačios sferos reikalas. 

Kitas klausimas – bendruomenė ir jos svarba. Krikščionybėje bendruomenė yra viena svarbiausių vertybių. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“, – sako Jėzus Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 15–20). Priešingai nei mėgsta teigti krikščionybės kritikai, Bažnyčia nėra pirmiausia biurokratinė institucija. Bažnyčia pirmiausia yra (net jeigu ir institucionalizuota) bendruomenė. Priešingai nei į kolektyvus orientuotos politinės pozicijos, kaip, pavyzdžiui, socializmas, socialdemokratija arba konservatizmas, liberalizmas vertina individualizmą. Liberalieji mąstytojai pabrėžia tai, kad individas gali pats nustatyti savo santykį su bendruomene ir tam tikra prasme iš jos „išsivaduoti“. Jei tik labai stengsis, dirbs ir nepasiduos… Taigi būtent individas, o ne bendruomenė ar tradicija yra to, kas teisinga ir svarbu, matas. Taip yra todėl, kad liberaliai suprantamas individas santykį su bendruomene taip pat konstruoja racionaliai bei bendruomenėje veikia remdamasis negatyvios laisvės samprata (supaprastinus: darau, ką noriu, kol tai netrukdo kitam daryti, ką nori jis) ir tolerancija, kuri, nors ir suteikia kiekvienam teisę būti savimi, niekaip neįpareigoja vienam kitu rūpintis. Tuo tarpu Evangelija mus pasmerkia rūpesčiui. Ką padarėme vienam iš mažiausiųjų savo brolių, tą padarėme Kristui. Esame susieti atsakomybe vieno kitam. 

Kuo susieta liberaliai suprantama bendruomenė? Greičiausiai racionaliais interesais ir ištikimybe Konstitucijai. Išties racionalumas (ir iš jo plaukiančios bendrabūvio taisyklės bei įstatymai) yra vienintelis liberaliai suprantamos bendruomenės bendras vardiklis. Todėl liberaliems autoriams neretai sudėtinga iš liberalių principų išvesti vieningą teoriją, kuri nebūtų redukcionistinė, t. y. neredukuotų individo iki abstrakcijos. Tačiau mes nesame abstraktūs. Ypač krikščioniškajame kontekste. Krikščionybė kaip tik skatina į bendruomenę pasinerti ir įsišaknyti bei, kad ir ką ji patirtų, likti jai ištikimiems. Juk mes vadiname vieni kitus broliais ir seserimis, taigi nuo krikšto dienos esame įtraukiami į krikščionišką šeimą ir susodinami prie stalo, prie kurio visi yra lygūs ir prieš Dievo veidą. Dievui visi mes esame mažutėliai, nepriklausomai nuo to, kokią poziciją užimame žemiškoje hierarchijoje. Jėzus visuomet mus skatina neprisirišti prie žemiškų turtų ir ambicijų bei dalintis viskuo su savo broliais ir seserimis.

Evangelinis liberalizmas yra oksimoronas. Visų pirma todėl, kad tikėti pagal apibrėžimą reiškia pripažinti kažką daugiau nei individas. Remiantis tuo, kas pasakyta, lengviau išvesti evangelinį socializmą (ne komunizmą, išmokime protingai atskirti), kuris ir taip visuomet yra orientuotas į rūpinimąsi mažutėliais, negu evangelinį liberalizmą. Nors geriausia būtų apskritai nustoti vartoti netikslias sukrikščionintas politines sąvokas, siekiant politinės galios. Mano nuomone (kurią mielai užginčytų visas būrys autorių), progresyvi krikščionybė yra krikščionybės, kaip tokios, ateitis (išsiplėsti apie tai reikės jau kito teksto), tačiau vis dėlto norėtųsi, kad progresyviai mąstantys krikščionys politikoje nedarytų savo kolegų iš priešingos politinės stovyklos klaidų ir nesisavintų krikščioniškojo naratyvo. Kadangi progresyvių krikščionių yra visose politinio spektro pusėse. Patikėkite manimi, kartais net anarchistai eina į Bažnyčią.