Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 16

Algirdas Venckus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Projekto „Klasika visiems“ sumanytoja R. Gelgotienė: siekiame didingame skambesyje suvienyti visų mėgstančiųjų muziką balsus

VU chorų vadovė Rasa Gelgotienė. Manto Bartaševičiaus nuotrauka

Lapkričio 12 d. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje nugriaudėjo jubiliejinio – dešimtojo – projekto „Klasika visiems“, organizuojamo Vilniaus universiteto (VU) chorų ir orkestro, baigiamieji akordai. Skambėjo amžinasis Wolfgango Amadėjaus Mozarto „Requiem“.

Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto chorų meno vadove ir projekto „Klasika visiems“ iniciatore RASA GELGOTIENE.

Esate šio projekto sumanytoja. Kaip kilo tokia idėja?

Mintis surengti tokį projektą, į kurį susiburtų daugybė žmonių ir kuriame neilgą laiką parepetavusieji galėtų atlikti žinomą klasikos kūrinį, man kirbėjo jau labai seniai. O šiuos mano pamąstymus sustiprino per gastroles Jungtinėse Amerikos Valstijose įgyvendintas projektas – San Fransisko miestiečiai buvo kviečiami atlikti W. A. Mozarto „Requiem“.

Tačiau ten viskas daroma kiek kitaip: rengiamos ilgos perklausos, sudėtingos dalyvių atrankos, o koncerte gali dalyvauti tik rinktiniai dainininkai. Beje, net nežinau, ar tas projektas vyksta reguliariai. Tačiau šis amerikiečių renginys sustiprino seniai puoselėtas mintis ir įkvėpė drąsos imtis ir įgyvendinti savitą, seniai brandintą projektą.

Priminkite, kaip „Klasika visiems“ vyksta, kaip viskas organizuojama?

Kiek įmanoma plačiau per socialinius tinklus paskelbiame registraciją į projektą. Dalyvauti gali muzikos raštą pažįstantys klasikos gerbėjai arba solidų muzikavimo patirties bagažą turintys žmonės. Jie gauna visą reikiamą medžiagą, kad galėtų ruoštis individualiai, mokytis savo balso partiją. Nurodytą dieną visi susirenkame Šv. Jonų bažnyčioje ir jau toliau dailiname, ką esame išmokę, repetuojame pavieniui ir kartu, vėliau su orkestru ir solistais. O vakare jau pati kulminacija – iškilmingas koncertas.

Projekte kelis kartus skambėjo W. A. Mozarto „Requiem“. Kaip parenkate kūrinius, kokie iš jų tinka, kokie – ne?

W. A. Mozarto „Requiem“ atlikome jau trečią kartą – jis skambėjo pirmame, penktame ir štai dabar – dešimtame – koncerte. Dar atlikome A. Vivaldi „Magnificat“, F. Schuberto Mišias G-dur, O. Gjeilo „Saulėtekio mišias“, C. Orfo „Carmina Burana“, C. Saint-Saenso „Kalėdinę oratoriją“, G. Fauré „Requiem“.

Klasikinės muzikos lobyne yra daug kūrinių, tačiau ne visi jie tinka šiam projektui – svarbu ir apimtis, ir sudėtingumas, ir orkestro sudėtis. Kūrinys turi būti įveikiamas, neturi būti per sudėtingas, nes vis dėlto juos paruošiame per gana trumpą laiką. Nors projektui įsibėgėjus pajėgėme atlikti ir labai sudėtingas partitūras, pavyzdžiui, C. Orfo „Carmina Burana“.

Todėl parinkti kūrinį yra gan nelengvas galvosūkis. Jis turi atitikti visus anksčiau minėtus reikalavimus. Projektas turi ir pedagoginę edukacinę misiją, todėl norisi supažindinti dalyvius su įvairiais klasikos šedevrais – įvairių epochų ir įvairių kompozitorių.

O kurį projekto kūrinį jums asmeniškai maloniausia diriguoti?

Neabejotinai tą patį W. A. Mozarto „Requiem“. Dėl jo tobulumo, dėl jo nepaprasto grožio, dėl jo klasikinės sandaros. Jis ir yra klasikos klasika. Tobulesnį kūrinį turbūt būtų sunku surasti. Ne veltui jis mūsų projekte periodiškai kartojasi. Jau skambėjo kelis kartus, tikiuosi, kad po kurio laiko ir vėl jį atliksime.

Manto Bartaševičiaus nuotrauka
VU chorų vadovė Rasa Gelgotienė. Manto Bartaševičiaus nuotrauka

Kas yra tipinis projekto dalyvis? Kaip galėtumėte jį apibūdinti?

Visų pirma norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje yra daug išsilavinusių, muzikos raštą pažįstančių ir galinčių skaityti natas iš lapo žmonių. Tai muzikos mokytojai, muzikos teoretikai, muzikantai instrumentalistai, muzikos mokyklų mokiniai, taip pat anksčiau chore dainavę žmonės, dabar nebegalintys jo lankyti dėl įvairių priežasčių. Tokių žmonių yra daug. Labai džiugu, kad projekte galima išvysti ir labai jaunų, ir vyresnio amžiaus dalyvių. Ir tai yra dar viena šio projekto pridėtinių verčių – jis suartina skirtingas kartas.

Kai kurie projekte dalyvaudavo šeimomis. Kartais vaikai atsiveda dainuoti tėvus arba atvirkščiai. Per dešimt projekto laidų yra buvę įvairiausių variantų. Todėl tipinio dalyvio portretą nupiešti gan sunku. Dalyvauja žmonės iš visos Lietuvos, ne tik iš Vilniaus. Taip pat į projektą atvyksta užsieniečių iš įvairiausių šalių, dažniausiai iš ten, kur neseniai buvo lankęsi VU chorai, jie ir paskleidė žinią apie galimybę atvykti ir dainuoti.

Šiemet prie iš visos Lietuvos suvažiavusių dainininkų prisijungė grupė dalyvių iš Austrijos, taip pat Kyjivo universiteto choro „Dnipro“ nariai, su kuriais mus sieja sena ir ypatinga draugystė.

Ar yra dalyvių, kurie dainuoja visuose projektuose nuo pat pradžių?

Taip, yra dalis dalyvaujančiųjų kasmet. Todėl formuojasi tam tikra bendruomenė. Bet visad yra naujų veidų. Net Vilniaus universiteto chorai nėra konstanta – juose kasmet yra naujokų, o tarp jų visuomet atsiranda nemažai choristų, kurie atliekamą kūrinį mokosi pirmą kartą. Tačiau gerai pasiruošę VU chorų dainininkai tampa mokytojais, mentoriais – jie paragina norinčius dainuoti žmones registruotis, bendrose repeticijose padeda jiems išmokti, pasiruošti, repetuoti kūrinį, paaiškina mano pastabas.

Užsiregistravusiems dalyviams nemažai tenka mokytis patiems?

Galima sakyti, buvome nuotolinio mokymosi pradininkai. Tuomet toks formatas buvo labai inovatyvus ir patrauklus, nes sudaro galimybę mokytis norimu laiku, savo tempu, įsigilinti, o susitikus kartu išdailinti išmoktą medžiagą ir ją sujungti į darnią visumą. Tačiau pandemija parodė, koks svarbus yra antrasis šio projekto dėmuo – bendras muzikavimas, gyvas bendravimas ir koncertinis atlikimas kartu su didele bendraminčių komanda.

Gyvas muzikavimas vieningoje draugijoje išties labai svarbus projekto komponentas.

Nuo pat pirmojo projekto 2012 m. skelbėme, kad vienas iš mūsų tikslų – įtraukti klasikai neabejingus žmones į gyvą muzikavimą ir didingame skambesyje suvienyti visų mėgstančiųjų muziką balsus. Ko gero, jokio klasikos kūrinio klausymasis iš įrašų ar koncertų salėje negali atstoti gyvo muzikavimo džiaugsmo. Tai tikrai unikali patirtis, ir tai jums paliudys kiekvienas choristas ar projekto dalyvis. Ne vienas jų man sakė, kad daug didesnis malonumas atlikti kūrinį gyvai, nei kelis kartus jo pasiklausyti. Be to, atliekant kūrinį pačiam atsiskleidžia dar kiti jo aspektai, atsiranda galimybė jį išgirsti kitaip, iš atlikėjo pusės, „iš vidaus“.

Yra dar kitas, globalesnis, aspektas. Šiuolaikiniai žmonės labai pasinėrę į kasdienybės rutiną ir juos iš jos ištraukti yra tikras iššūkis. Lietuvoje daug talentingų ir visapusiškai išprususių žmonių, kuriuos tereikia išjudinti, pakviesti, įtraukti į gyvą muzikavimą. O „Klasika visiems“ šį iššūkį įveikia: ypatingas kūrinys, klasikos šedevras sudomina žmones, patraukia juos, jie registruojasi ir dalyvauja. Dalyvių tikrai netrūksta, ir, tiesą pasakius, mums tenka riboti jų skaičių, kad suvaldytume srautus ir visi sutilptume scenoje.

Manto Bartaševičiaus nuotrauka

Kalbant apie skaičius, kiek dainininkų dalyvauja projekte? Ar tie skaičiai kaip nors kito metams bėgant?

Dešimtą kartą vykstantis projektas „Klasika visiems“ įrodė, kad jis reikalingas – dalyvių entuziazmas neblėsta. Priešingai, dabar, vos paskelbus registraciją, kai kuriems balsams tenka ją po keliolikos valandų ir baigti, nes vietos labai greit užsipildo. Rekordų mes nesiekiame, esame numatę apie šimtą vietų kiekvienam balsui.

Žinodami, kad choras skirstomas į keturis balsus, kasmet sulaukiame apie pusketvirto šimto dalyvių, tačiau reikia nepamiršti, jog prisideda Vilniaus universiteto chorai, orkestras, tad koncerte muzikuoja itin didelis atlikėjų būrys. Visos projekto laidos sulaukė panašaus dalyvių skaičiaus, galbūt „Carmina Burana“ ir W. A. Mozarto „Requiem“ paskatina dar didesnį dalyvių aktyvumą, bet dainininkų skaičius per metų metus kinta labai nedaug, beveik visada būna panašus.

Kaip manote, kodėl „Klasika visiems“ susilaukia tokio susidomėjimo?

Didieji klasikos šedevrai nėra lengvai prieinami mėgėjų chorams – jiems atlikti reikia orkestro, solistų, gana didelės atlikėjų sudėties, galingo choro. Daug pavienių choristų galėtų dainuoti šią muziką, tačiau neturi reikiamų sąlygų. Reikia ir tam tikros bazės: patalpų repetuoti, patalpų koncertui – mūsų atveju tai Šv. Jonų bažnyčia. Na ir galiausiai reikia chorų, kurie sudarytų pagrindą, prie kurio galėtų jungtis užsiregistravę dalyviai.

Visus šiuos kriterijus atitinka ir visas šias sąlygas, mūsų laimei, tenkina Vilniaus universitetas. Jis tampa tam tikru projekto garantu, nes tik suvienijus visus šiuos reikalavimus galima įgyvendinti šį ambicingą sumanymą. Organizuoti projektą mums labai padeda VU Kultūros centras ir Studijų fondas. Tuomet „Klasika visiems“ gali suteikti galimybę pavieniams žmonėms muzikuoti drauge ir patirti didžiulį muzikavimo džiaugsmą.

Man norisi, kad VU būtų ne tik mokslo, bet ir kultūros židinys. Ir mūsų universitetas sudaro sąlygas visapusiškai tobulėti ne tik savo studentams, bet ir per šį projektą visiems norintiesiems.

Be „Klasikos visiems“, VU chorai šiuo metu bando įgyvendinti ir dar vieną reikšmingą kultūrinio bendradarbiavimo idėją – mezga ryšius su kitais Europos universitetais ir rengia bendrus projektus. Vilniaus universitetas priklauso „Arqus“ universitetų aljansui, kuris jungia 8 žymius Europos universitetus, ir būtent VU chorai inicijuoja kultūros projektus, sujungiančius šių universitetų chorus.

Kas jus asmeniškai labiausiai žavi šiame projekte?

Labiausiai žavi dalyvių entuziazmas. Jie laukia registracijos, ruošiasi, mokosi, projekto dieną nuo pat ryto kantriai repetuoja, galiausiai patiria didžiulį emocinį pakilimą koncerto metu, kai suskamba darnūs akordai ir po atlikimo salė prisipildo garsių aplodismentų.

Ko galėtumėte palinkėti dešimtmečio proga?

Kadaise Londone apsilankęs Josephas Haydnas, pamatęs, kaip ten atliekamos Georgo Friedricho Händelio oratorijos, žavėjosi: „Ten jie muzikuoja susibūrę po kelis šimtus.“ Būtų nuostabu, jei taip apie Vilnių atsilieptų čia apsilankę svečiai. Norėtųsi, kad projektas taptų ilgamete ir neatskiriama Vilniaus muzikinio gyvenimo tradicija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.