Projekto „Mama mums rūpi“ sumanytojos Nida ir Asta: būkime atidesni mamai po gimdymo

Asta Petraitienė (kairėje) ir Nida Vildžiūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Vienas iš paskutiniųjų „Kalba mamos“ pokalbių – su Nida Vildžiūnaite, socialinio projekto „Nėštumo kalendorius“ kūrėja, įvairių socialinių iniciatyvų autore, ir Asta Petraitiene, naujagimių ir šeimų fotografe. Šios moterys 2019 metų rudenį visuomenei pristatė projektą „Mama mums rūpi“, kurio tikslas – burti bendruomenę, skatinti žmones būti atidesniems mamai bei jos emocinei būsenai, išdrįsti padėti jautriu etapu.

Viena vertus, nuostabu klausyti šių moterų, kalbančių su tokiu užsidegimu apie prasmingą projektą ir darančių savo jėgomis tai, ką gali, nelaukdamos, kol kas nors „nuleis iš viršaus“. Tačiau ir šiek tiek liūdna dėl tos pačios priežasties – kad tai kyla „iš apačios“, o ne iš tinkamų įrankių, galią ir didesnių resursų turinčių žmonių, ypač, kai girdime besidalijant, jog kitose šalyse visa tai, ką daro šios moterys, yra įprasta valstybės praktika. Vis dėlto Nida ir Asta viliasi, kad pavyks prisibelsti į valdžios žmonių duris ir šis projektas taps puikiu įrankiu, prisidedančiu prie emocinės sveikatos gerinimo Lietuvoje. To joms iš visos širdies ir linkiu.

Su Nida ir Asta pakalbėjome apie kitų šalių gerąsias patirtis šioje srityje ir, aišku, klausant buvo baltai pavydu, kad dėmesys ką tik pagimdžiusiai ar dar besilaukiančiai mamai ir jos emocinei būsenai kitose šalyse yra tarsi savaime suprantamas dalykas, sveikatos sistemos dalis, ir tuo dažnai rūpinasi šeimos gydytojai.

Nida Vildžiūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Anot projekto autorių, vienas pirmųjų žingsnių Lietuvoje galėtų būti klausimyno, kurį paruošė Depresijos gydymo centras, išdalinimas nėščiosioms ar jau pagimdžiusioms moterims. Klausimynas skirtas ne diagnozei nustatyti, o padėti moteriai atpažinti tam tikrus požymius ir kreiptis pagalbos į specialistus, jei ji reikalinga.

Kalbėjome apie mus, kaip visuomenę, kurioje tampame mamomis, ir ar galime joje jaustis saugios, apie empatijos stoką, kartų skirtumus ir apie tai, ką konkrečiai galėtų padaryti ne tik mama tapusios moters artimieji, draugai ir bet kuris žmogus, bet kurios profesijos atstovas, kuris atsiduria šalia mamos: kirpėjas, vaiko gydytojas, kineziterapeutas ar netgi parduotuvės darbuotojas. Kaip išmokti paprašyti pagalbos, ją priimti ir nebijoti pasisiūlyti padėti.

Asta Petraitienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Tam, kad moteris neliktų viena ir psichologiškai nepalūžtų, ypač tais momentais, kada jai tampa sunku, svarbu kurti aplinką, kurioje jai būtų saugu. Kartais pakanka, kad elementarios paslaugos teikėjas (pvz., kūdikio masažistė, paskaitų lektorė, žindymo konsultantė) būtų atidus ką tik pagimdžiusiai moteriai, paklaustų jos: „O kaipgi tu?“ Parodę rūpestį tampame atsakinga, glaudžia bendruomene, kurioje mama nėra viena.“

Kviečiu klausyti pokalbio su pogimdyvinės depresijos prevencijos ir paramos projekto „Mama mums rūpi“ kūrėjomis Nida Vildžiūnaite ir Asta Petraitiene.