2021 08 01

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Projekto „Misija Sibiras“ įkvėpta iniciatyva rugpjūtį startuos išeivijoje

Marijos Čyvaitės paskaita stovykloje „Dainava“. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Gražus sutapimas, kad tais metais, kai baigėsi „Misija Sibiras“, Amerikoje pradedame panašų projektą pavadinimu „Šaknys“, – sako Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė Marija Čyvaitė.

Šių metų rugpjūčio 12–16 dienomis vyks ekspedicija Pietų Ilinojuje, kur buvo apsistoję pirmieji išeiviai iš Lietuvos, dirbę kasyklose. 13 asmenų komandos tikslas – sutvarkyti apleistus Lietuvos išeivių kapus, pastatyti paminklą, žymintį, kad tai – lietuvių kapinės. Pasak M. Čyvaitės, planuojama ekspediciją kasmet rengti vis kitoje JAV vietoje, nes lietuvių kapinių galima atrasti net ir ten, kur lietuvių bendruomenių šiandien nebėra.

Projekto dalyviai išplės žinias apie JAV lietuvišką paveldą, JAV lietuvių bendruomenės istoriją (bendruomenės steigimą, emigracijos bangas, įvairias lietuviškas organizacijas), suteiks jaunimui galimybę analizuoti išeivijos lietuvių tapatybės klausimus, išeivijos istorijos išsaugojimo svarbą bei kapinių lankymo, tvarkymo tradicijas ir jų svarbą lietuviams. Šiuo metu vyksta intensyvus pasiruošimo etapas, kurio metu projekto dalyviai skaito parengtą medžiagą apie Pietų Ilinojuje gyvenusius ir dirbusius JAV lietuvius.

Stovykloje „Dainava“. Marija Čyvaitė dešinėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Įkvėpimo šaltinis – dalyvavimas ekspedicijoje „Misija Sibiras“

„Jeigu nebūčiau pati dalyvavusi projekte „Misija Sibiras“, tai turbūt nebūčiau sugalvojusi prisidėti prie šio projekto organizavimo. 2019 m. rudenį, kai grįžau po vasaros ekspedicijos Sibire, į stovyklą „Dainava“ atvyko Vilius Žalpys ir skaitė paskaitą apie lietuvių kapines Amerikoje. Tuomet ir pradėjome kalbėtis apie galimybę surengti panašų projektą Amerikoje“, – pasakojo M. Čyvaitė.

Ji sakė apie projektą „Misija Sibiras“ pirmąkart išgirdusi prieš dešimtmetį „Dainavos“ stovykloje, o 2018 m. ėmusi domėtis šia iniciatyva intensyviau. Visgi sužinojusi, kad, norint patekti į komandą, reikia dalyvauti bandomajame žygyje, tąkart mergina atrankoje nusprendė nedalyvauti.

Po metų, projektui ir vėl renkant jaunų žmonių, pasiryžusių vykti į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, komandą, M. Čyvaitė sako per savaitę sulaukusi 5–6 žmonių paskatinimo dalyvauti atrankoje. „Kaip tik buvau apgynusi savo bakalauro darbą apie JAV lietuvius ir etninę tapatybę. Ir pagalvojau – o kodėl ne?“ – dalinosi ji.

Marija Čyvaitė dalinasi patirtimi projekte „Misija Sibiras“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Anot jos, „istorijos išsaugojimo“ sąvoka projekto tikslų sąraše ir buvo tai, kas labiausiai motyvavo dalyvauti „Misija Sibiras“ ekspedicijoje. „Išeivijoje visi dipukų anūkai žino savo senelių istorijas, kaip jie paliko Lietuvą ir bėgo per Vokietiją, kaip jie sukūrė bendruomenę ir su kokiais iššūkiais susidūrė… Bet kiek nedaug mes, išeivijos lietuviai, žinome apie tremtinių istoriją!“ – sakė ji.

Paklausta, kaip ši ekspedicijos patirtis pakeitė jos gyvenimą, M. Čyvaitė juokėsi: „Visų pirma išmokau labai daug naujų lietuviškų žodžių.“ Pasak jos, projekte įgytos žinios ir patirtis suteikė galimybę dalyvauti susitikimuose su JAV ir Kanados išeivijos lietuviais, pasidalinti tuo, ką sužinojusi ekspedicijos metu. Taip pat tai buvo puiki galimybė susipažinti su išeivijos lietuviais. „Supratau, kad pilietiškam galima būti ne tik dalyvaujant Lietuvos švenčių minėjimuose, yra įvairių būdų, kaip gyvai prisidėti prie Lietuvos istorijos ir kultūros išsaugojimo“, – teigė pašnekovė.

Marija Čyvaitė Kosta Rikoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Artimiausiuose planuose – gyvenimas Lietuvoje

JAV lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė M. Čyvaitė sako laisvalaikio neturinti daug. Mergina dirba, ruošiasi laisvųjų menų, etikos ir lyderystės magistrantūros studijoms Čikagos universitete ir dalyvauja JAV lietuvių bendruomenės, Jaunimo sąjungos, ateitininkų veiklose. Įdomu tai, kad artimiausiuose Marijos planuose ir – gyvenimas Lietuvoje. Baigusi magistrantūros studijas mergina planuoja čia apsistoti ilgesniam laikui. „Lietuvoje esu buvusi tik keturis kartus. Norėčiau joje gyventi kaip pilietė, ne tik kaip turistė ar pusseserė iš Amerikos, kai aplankau savo giminaičius“, – dalinasi ji.

„Kai sakau, kad noriu grįžti į Lietuvą arba man svarbu dalyvauti lietuviškoje veikloje, išsaugoti lietuvių kultūrą, kalbą, lietuvybę, žmonės klausia: „Kodėl?“ Atsakymas labai paprastas – jaučiuosi skolinga Lietuvai“, – sako M. Čyvaitė. Pasak jos, dalyvavimas lietuvių bendruomenės veiklose turėjo didelę įtaką jos formavimuisi ir tam, kokia ji yra šiandien. Kuo daugiau ji domisi Lietuvos ir savo šeimos istorija, kuo daugiau išmoksta lietuvių kalbos ar susipažįsta su Lietuvos kultūra, tuo labiau ji nori visa išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Visa tai – tam, kad šios ją džiuginančios gėrybės atrastų kelią ir į kitų jaunų žmonių širdis ir lygiai taip pat uždegtų meile Lietuvai ir troškimu veikti jos naudai, kaip ir ją pačią.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas Argentinoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Supratau, kad esu ne lietuvė, bet Amerikos lietuvė“

M. Čyvaitė pasakoja, kad vaikystėje Lietuvą įsivaizduodavo kaip šalį, kurios pajūris yra nusėtas gintaru, o tautiniai rūbai – kasdienė lietuvių apranga. Nors, kai būdama 18 metų ji ruošėsi pirmajai savo kelionei į Lietuvą, ji apie Lietuvą žinojo jau kur kas daugiau, tačiau ypatingų lūkesčių ar įsivaizdavimo apie šalį neturėjo.

„Tai buvo mano pirma patirtis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Nustebau, kaip gražiai žmonės rengiasi, ypač mieste. Taip pat pastebėjau, kad žmonės čia santūresni“, – dalinasi pašnekovė ir priduria su ypatingais iššūkiais nesusidūrusi. Visgi ją nustebino tarp Lietuvoje gyvenančių tautiečių ir išeivijos lietuvių išryškėjusi skirtis: „Mes, Amerikos lietuviai, turime bendruomenę, kurioje puoselėjame lietuvybę tokią, kokią žinome. Bet iš tikrųjų Lietuvoje gyvenantys lietuviai kartais atrodo esantys visai kitokie… Kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, supratau, kad esu ne lietuvė, bet Amerikos lietuvė.“

M. Čyvaitė sako Lietuvoje nesijaučianti vietinė. O ir aplinkiniai ją iš šypsenos, aprangos atpažįsta kaip amerikietę. Paradoksalu, tačiau gyvendama JAV ji neretai sulaukia pastebėjimų iš draugų, kad kai kurie jos įpročiai – kaip kad pusryčių pasirinkimas arba po vakarienės geriama kava – visai ne amerikietiški.

Pašnekovė svarsto, kad su vietiniais lietuviais bendravimą galėjo apsunkinti ir tuometinių lietuvių kalbos žinių lygis. Anot pašnekovės, nors tiek šeimoje, tiek JAV lietuvių bendruomenėje buvo stengiamasi kuo daugiau kalbėti lietuviškai, tačiau kalbos žinios ir įgūdžių stoka neleisdavo lietuvių kalba iki galo išreikšti savo minčių. Visgi ji laisviau kalbėti lietuviškai pradėjo jau besimokydama universitete. Taip pat „kalbos ledus“ pralaužė ir projektas „Misija Sibiras“. „Po dar 3–4 kelionių į Lietuvą pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis, kurie neseniai atvyko iš Lietuvos į JAV. Tada mano kalbos įgūdžiai pastebimai pagerėjo ir dabar jaučiuosi geriau kalbėdamasi su lietuviais“, – sakė ji.

Marija Čyvaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Norėčiau Lietuvą vadinti savo namais“

JAV lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė patikina, kad nors lietuviškas maistas skanus, tačiau tai nėra priežastis, dėl kurios norėtųsi vėl atvykti į Lietuvą. „Čikagoje turime tiek lietuviškų produktų, kiek galima rasti bet kuriame prekybos centre Vilniuje. Amerikoje man labiausiai trūksta to, ką galima lengvai rasti Lietuvoje – savaitgalį pabėgti į kaimą ir mobilųjį telefoną padėti į šalį. Manau, kad tik būdama Lietuvoje galiu atrasti tokią vidinę ramybę, kurios nesu jautusi būdama Amerikoje“, – teigia pašnekovė.

Pasak M. Čyvaitės, jos tėvai ir ji pati gimė ir užaugo JAV. Trečiosios išeivijos kartos atstovė sako dėl to galėjusi kaip nemaža dalis išeivijoje gyvenančių lietuvių nebeskirti laiko puoselėti tautiškumą ir lietuvybę: „Galėčiau atmesti lietuvybę ir ramiai bei patogiai gyventi. Tačiau Amerika man nebūtinai namai. Galėčiau ją palikti, niekada negrįžti ir turbūt man būtų visai ramu. Norėčiau Lietuvą vadinti savo namais. Bet joje jaučiuosi kaip turistė, ne visada jauku čia būti.

Lietuvoje galėtų būti daugiau tolerancijos. Esu sulaukusi negražių komentarų, kad aš arba išeivijos lietuviai nesame tikri lietuviai dėl to, kad palikome Lietuvą. Tačiau sprendimas išvykti nebuvo mano. Ne aš esu tas žmogus, kuris paliko Lietuvą, tai buvo prieš daugybę metų mano senelių priimtas sprendimas. Taip pat yra tekę sulaukti ir komentarų, kad prastai kalbame lietuviškai, tad neva – kam stengtis, jei negali susikalbėti?“ – atviravo ji.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien