2020 10 25

XFM Radijas

Garso įrašo trukmė:

38 min

Protestantiška bažnytinė žiniasklaida Lietuvoje: turtinga istorija ir dabarties iššūkiai

Pixabay.com nuotrauka

Šiemet minint Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį radijas XFM pristato pasakojimų apie krikščioniškos – katalikiškos, protestantiškos – bei bažnytinės žiniasklaidos pradžią Lietuvoje ciklą.

XFM radijo laidoje „Horizontai“ (vedėjas Rokas Simanavičius) su ilgamečiu bažnytinės žiniasklaidos leidinių redaktoriumi ir bendradarbiu Kęstučiu Puloku kalbėta apie tai, kas yra bažnytinė žiniasklaida, ir, nors didžiausiais tiražais ėjo ir eina katalikų rengiama, kokie yra protestantiški jos pavyzdžiai.

Bažnytinė žiniasklaida – tokia žiniasklaida, kurią leidžia Bažnyčia ir kuri visų pirma rašo apie Bažnyčią bei jos gyvenimą. Nepriklausomybės pradžioje ji tarsi išsivystė iš lankstinukų, programėlių ir panašių leidinukų, randamų bažnyčiose. Iš pradžių ji buvo susipynusi su krikščioniška žiniasklaida, kuri aiškiau atsiskyrė truputėlį vėliau. Kęstutis Pulokas sako, kad, būdamas liuteronas, daugiausia bendradarbiavo su Lietuvos evangelikų liuteronų spauda.

Liuteronai.lt nuotrauka

Ketvirtį amžiaus Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje leistas „Liuteronų balsas“. Jo idėja kilo, kai buvo suprasta, kad žmonėms reikia daugiau nei dalinamų programėlių. Žurnalo ištakos – 1990 m., tačiau leidinys sistemingai leistas nuo 1993-iųjų kas du mėnesius. Lietuvos liuteronai turėjo tokios žiniasklaidos pavyzdžių išeivijoje – pavyzdžiui, žurnalas „Svečias“ ėjo iki 2000-ųjų, o gausiau pasiekė Lietuvą tik po Nepriklausomybės. Taip pat išeivijos parapijos leisdavo bukletukus su pamaldų programėlėmis, kuriuose būdavo aprašyta liturgija, parapijiečiai, parapijos veikla, atvykstantys svečiai, tam tikri jubiliejai.

K. Pulokas, dar būdamas studentas, 1993-iaisias tapo žurnalo redaktoriumi, ir tada kilo mintis nuosekliai dokumentuoti parapijos gyvenimą, prisiminti jos istoriją. Dėl šių priežasčių „Liuteronų balsas“ tapo savotiška kronika su informacija, kuri kitur neberandama. Dar pagal galimybes leistas dvasininko žodis, užsienio ir Bažnyčios naujienos. Apskritai visoje Lietuvoje jautėsi entuziazmas kurti spaudą, todėl ir „Liuteronų balsas“ gyvavo savanorystės pagrindais. Leidinio dizainą profesionaliai sukūrė parapijietė dailininkė Eva Labutytė.

Pašnekovas prisimena, kad iš pradžių profesionalaus žurnalisto redakcijoje nebuvo, nebent Ina Drąsutienė, tačiau ji specializavosi televizijoje, o ne spaudoje.

„Liuteronų balsą“ leido Vilniaus liuteronų parapija, tačiau Klaipėdos krašte apie 1992–1993 m. pradėtas leisti žurnalas „Keleivis“, kuris skelbė daugiau poleminius straipsnius, nei vien oficialią bažnytinę informaciją. Prie to prisidėjo keli iš žurnalo redaktorių: kunigas Darius Petkūnas bei iš Švedijos atvykęs teologijos studentas, šiandien Lietuvoje gerai žinomas Jonas Ohmanas.

1935 metais Lietuvos evangelinių bažnyčių sąjunga, sudaryta iš Liuteronų bei Reformatų Bažnyčių, pradėjo leisti „Lietuvos evangelikų kelią“, kuris 1990-aisiais buvo atkurtas ir tapo oficialiu konsistorijos leidiniu, ėjo 3000 egzempliorių tiražu. Jį leido Lietuvos Evangelikų liuteronų Bažnyčios konsistorija, tačiau jis taip pat buvo skirtas ir reformatams. „Lietuvos evangelikų kelias“ ėjo iki 2018-ųjų metų. „Trūko grįžtamojo ryšio. Galbūt, jei skaitytojai būtų buvę aktyvesni, leidinys eitų iki šiol“, – sako Kęstutis Pulokas. Pašnekovo teigimu, Bažnyčios konsistorija nerado galimybių kompensuoti 2018-aisiais negautos finansinės paramos iš Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo, bet tai galbūt ir Bažnyčios vadovybės prioritetų klausimas.

Patys reformatai išeivijoje leido „Mūsų sparnus“, o Lietuvoje kelerius metus buvo leidžiamas „Sėjėjas“, Vilniuje ėjo „Vilniaus reformatų žinios“, kurias ilgą laiką redagavo Dalija Gudliauskienė. Leidinyje skelbtos ne tik Vilniaus reformatų parapijos, bet ir visos Lietuvos naujienos, taip pat ir reformatų gyvenimas užsienyje bei kai kurie, ypač ekumeniniai, renginiai. Leidinys buvo panašus į ankstyvąjį „Liuteronų balsą“, koks šis ėjo iki 1999 m. „Vilniaus reformatų žinios“ leistos iki praėjusių metų rudens, tačiau parapijoje ėmė trūkti žiniasklaidos – todėl dar šiemet pradėtas naujas reformatų ketvirtinis žurnalas „Reformatų žinia“.

Ref.lt nuotrauka

Pačios parapijos skirdavo pinigų savo bažnytinės žiniasklaidos leidybai, tačiau ją iš dalies finansavo ir išeivija. Dėl kainų skirtumų Lietuvoje ir užsienyje išeivijos nedidelė parama gelbėjo leidžiant spaudą Lietuvoje. Dabar vyresnioji karta, didieji mecenatai, išeivijoje palieka šį pasaulį, be to, kainų skirtumas nebėra toks žymus. Vis dėlto ilgametis bažnytinės žiniasklaidos leidinių redaktorius ir bendradarbis K. Pulokas finansų trūkumo neįvardija kaip paties svarbiausio – tiesiog nebeliko žmonių, galinčių reguliariai užsiimti spauda. Kęstučio Puloko teigimu, didžiausi tiražai Liuteronų Bažnyčioje buvo 3000 ar net truputėlį daugiau, o pastaruoju metu – 1000. Apskritai kultūrinių leidinių tiražai Lietuvoje yra panašūs – nuo 1000 iki 3000.

Tuo metu Lietuvoje buvo įsikūrusių nemažai vadinamųjų krikščioniškų knygynų, per kuriuos leidinius pavyko platinti ne tik parapijos viduje, bet ir platesnei auditorijai. Vėliau tiražai ėmė mažėti. Ryškėjo atskirtis tarp krikščioniškos ir pasaulietinės žiniasklaidos. „Buvo linkstama manyti, jeigu kažkokias tokias problemas ar negeroves, egzistuojančias Bažnyčioje, iškelia pasaulietinė žiniasklaida, krikščioniškai žiniasklaidai tarsi jau nebereikėtų to daryti ir galbūt net atvirkščiai – tam tikras gynybinės pozicijas užimti. Tai iš tikrųjų, viena vertus, natūralu, tačiau ne visuomet gerai“, – komentuoja K. Pulokas.

Bažnyčios vadovybės kaita taip pat turėjo įtakos, nes prioritetai gali būti perdėliojami. Paskutinis Liuteronų sinodas vyko 2017 m., kai leidinys dar ėjo, galbūt bus prisimintas leidybos klausimas kitame sinode, kuris dėl karantino buvo perkeltas. Panašių dalykų, žinoma, patyrė ir katalikų leidyba, kurios spaudoje taip pat vyko permainos: „Netgi tokiai didelei Bažnyčiai Lietuvoje nebuvo taip paprasta išlaikyti tiek skaitytojus, tiek profesionalų žiniasklaidos lygį“, – pastebi K. Pulokas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Internetas keitė žiniasklaidos bei jos sklaidos lauką. Internetinė žiniasklaida pirmiausia orientuota į operatyvias naujienas, o bažnytinė žiniasklaida leidžiama kas mėnesį ar net rečiau. Pasak pašnekovo, skiriasi ir tikslinės auditorijos bei koks turinys bus pateikiamas. Bažnytinė žiniasklaida priklauso „lėtajai“ žiniasklaidai – visai kitas jausmas yra paimti popierių į rankas, nei žvelgti į šviečiantį ekraną. K. Puloko nuomone, šios savotiškos nišos išliks, tačiau tiek visuomenei, tiek ir Bažnyčių vadovybei svarbu suvokti, kad leidiniai turi savo vaidmenį visai plačiajai auditorijai, o ne tik kažkokiai bažnytinei grupelei.

Laidos pašnekovas sako, kad iš dalies bažnytinė žiniasklaida yra persikėlusi į internetą, tačiau dėl didelio informacijos srauto sunku atsekti senesnes naujienas – tam tinkamesnis formatas yra spausdintas leidinys. Pasak K. Puloko, bažnytinė žiniasklaida turbūt ir toliau atstovaus lėto skaitymo kultūrai.

Parengė Kamilė Laučytė