2020 10 09

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji

Portretas.
Vladimiras Tarasovas ir Arūnas Gelūnas parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ rengimo metu Radvilų rūmų dailės muziejuje. Tomo Kapočiaus nuotrauka

Nuo spalio 9 d. atsinaujinęs Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius) atveria duris parodai „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“, kurioje pristatoma įspūdinga Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanota kolekcija.

Pasak parodos kuratoriaus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus dr. Arūno Gelūno, visi parodoje pristatomi kūriniai Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuosavybe tapo 2020 m. sausio 6 d., kai pasaulinio garso džiazo muzikantas ir menininkas Vladimiras Tarasovas savo penkis dešimtmečius kauptą kolekciją dosniu mecenato sprendimu padovanojo muziejui.

Specialiai šiai parodai iš bendros, gerokai didesnės, kolekcijos pristatomi keturiasdešimties menininkų, kūrusių ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis septintojo–devintojo dešimtmečių Sovietų Sąjungoje, kūriniai. Penkiose atnaujintose Radvilų rūmų dailės muziejaus salėse atsiskleis ir pagrindinė ekspozicijos ašis – Maskvos konceptualistų ir Lietuvos „tyliųjų modernistų“ kūryba.

Kad ir kaip šie autoriai skiriasi meninės išraiškos priemonėmis, juos visus vienija bendras bruožas – nepaklusnumas savojo laikmečio ideologinėms bei estetinėms nuostatoms ir kūrybinės laisvės siekis. Sykiu tai vienas iš nedaugelio bandymų gerai žinomus lietuvių „tyliuosius modernistus“ – Valentiną Antanavičių, Eugenijų Antaną Cukermaną, Liną Leoną Katiną, Vincą Kisarauską, Mariją Teresę Rožanskaitę ir kt. – pristatyti šalia Lietuvoje gerokai mažiau žinomų jų „ginklo brolių“ – rusų, ukrainiečių, latvių ir estų sovietmečio neoficialiojo meno atstovų, tarp kurių – ir garsieji Maskvos konceptualistai Ilja Kabakovas, Erikas Bulatovas, Jurijus Sobolevas, Eduardas Gorochovskis ir kt.

Meno kūrinys.
Valentinas Antanavičius, „Taikos sargyboje“ (1984 m., kartonas, mišri technika). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Valentinas Antanavičius, „Taikos sargyboje“ (1984 m., kartonas, mišri technika). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Valentinas Antanavičius, „Taikos sargyboje“ (1984 m., kartonas, mišri technika). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.

Septintajame dešimtmetyje visose Vakarų šalyse jaunimas maištavo, nesutikdamas su karo metais susiformavusiomis autoritarinėmis ir sustabarėjusiomis tėvų nuostatomis, o sovietinį jaunimą dar varžė ir režimas, nepalikęs vietos saviraiškos laisvei ir novatoriškiems judėjimams, – pasakoja menotyrininkas ir kuratorius Jeanas-Hubertas Martinas. – Visi, kurie nebegalėjo pakęsti šių suvaržymų, ėmė burtis į grupes ir susitikinėti. Jie rinkdavosi vakarais menininkų dirbtuvėse, kad galėtų kartu išlieti neapykantą režimui ir pasidalyti viltimi išvysti šviesą tunelio gale. Tokiais vakarais būdavo aptariami naujausi menininkų kūriniai, skaitomi eilėraščiai, klausomasi muzikos. Kokios nors aiškios vakaro programos nebūdavo numatyta, menininkai kūrė pasitelkę pačias paprasčiausias priemones. Vladimiras Tarasovas, talentingas perkusininkas, kartais demonstruodavo savo sugebėjimus mušdamas dėžes ar kitus daiktus, kurie tuo metu pasitaikydavo po ranka.

Tokiomis aplinkybėmis V. Tarasovas ir susibičiuliavo su vadinamaisiais neoficialiaisiais tapytojais, arba nonkonformistais, pirmiausia – su Ilja Kabakovu.“

Ir štai beveik po 30-ies metų užsukęs į savo saugyklą aptikau nuostabų muziejinį rinkinį, – prisimena džiazo muzikantas, menininkas Vladimiras Tarasovas, – kurį sudaro dailininkų iš Rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų šalių, kuriose koncertavau, darbai. Atidžiai viską peržiūrėjau – visą savo archyvą su dailininkų darbais, pogrindine spauda bei nuotraukomis – ir supratau, kad tai jau yra istorija, paženklinta puikiu XX a. antrosios pusės laikotarpio įspaudu.

Vėliau šią menininkų grupę pavadino nonkonformistais. Istorija paliudijo – menas nepripažįsta kompromisų. Kiekvienas iš šių dailininkų rado savo kelią, savo kalbą, organiškai įsiliejo į meno istoriją.

Visi šie darbai yra man padovanoti. Nuoširdžiai ir su meile. Esu laimingas pažinęs šiuos žmones.“

Meno kūrinys.
Ivan Čiuikov, „Kelio ženklas“ (1972 m., medienos plaušų plokštė, mišri technika). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Leonid Sokov, „Mauzoliejus“ (1997 m., ketus). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas
Meno kūrinys.
Jurij Sobolev, „Ieškant buliaus“ (1990 m., popierius, šilkografija, koliažas). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Jurij Sobolev, iš ciklo „Kelias“ (1978 m., popierius, tušas, guašas). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Eduard Gorochovskij, „Vakarienė“ (1986 m., drobė, aliejus, šilkografija). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.
Meno kūrinys.
Griša Bruskin, „Regėjimas“ (1992 m., plienas). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas.

V. Tarasovo muziejui padovanotoje kolekcijoje yra apie 500 meno kūrinių: tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, autorinių leidinių. Geografiniu požiūriu didžiausią kolekcijos dalį sudaro buvusių SSRS respublikų (Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt.) dailininkų darbai, juos papildo ir kitų valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, JAV ir kt.) menininkų dovanoti kūriniai.

Parodos kuratorius – LNDM direktorius dr. Arūnas Gelūnas, parodos koordinatorė – Justina Augustytė, parodos architektai: Petras Išora, Ona Lozuraitytė, grafikos dizaineris – Vytautas Volbekas.

Parodos anonsas:

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus informacija

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.