Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Protingam kūriniui belieka tik atsiliepti į Kūrėjo kvietimą

Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapeliono tarnystė. VJG archyvo nuotrauka

Nuo amžių tikima, kad Dievas žmogų pašaukia gyventi, vėliau kviečia tarnauti, tad protingam kūriniui belieka tik atsiliepti į Kūrėjo kvietimą. Tokia yra ir mano, gimusio Prienų rajone, Skersabalio kaime, pašaukimo istorija.

Pirmiausia mane Viešpats pakvietė į gyvenimą Antano ir Konstancijos Gudaičių šeimoje, kurioje gimė 6 vaikai: 5 berniukai ir jauniausia – mergaitė. Aš gimiau ne vienas, bet su dvyniu Aldonu. Dažnai manęs klausia: tai kuris iš jūsų, dvynių, buvo pirmas? Atsakau, kad pirmasis buvo brolis Aldonas, nes aš buvau mandagesnis, todėl ir leidau jam pirmam gimti.

Abu mūsų tėvai išgyveno Sibiro tremtį, dešimt metų dirbo druskos gavybos fabrike Usoljė Sibirskojė miestelyje netoli Irkutsko. Mums, vaikams, dažnai pasakodavo istorijas apie tai, kaip Dievas juos tremtyje saugojo. Manau, kad čia jau buvo pirmosios pašaukimo tapti kunigu užuomazgos. Abu tėvai, vėliau ir mes augome katalikiško tikėjimo aplinkoje. Kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, kiekvieną vakarą baigdavome bendra malda. Maldai dažniausiai vadovaudavo tėtis ir baigdavo vakaro maldas paskutiniu prašymu: „Prašome, Dieve, kad nors vienas iš mūsų šeimos taptų kunigu.“ Dar būdami vaikai, su broliu dvyniu kalbėdavome apie kunigystę, bet po tėtės prašymo kartais sakydavome vienas kitam: „Tai gal tu būk kunigas, aš tai nebūsiu.“

Besimokant, atrodo, devintoje klasėje, į Prienų parapiją atkėlė jauną kunigą Antaną Gražulį. Jis tuoj pat subūrė parapijos jaunimą, ir nemažas mūsų būrys kartu eidavome į bažnyčią, dažnai sekmadieniais po šv. Mišių rinkdavomės žaisti įvairių žaidimų gamtoje, o vasarą, lydimi kunigo Antano, kur nors keliaudavome. Kelionių metu jis pateikdavo religinių mokymų, apmąstymų, taip pat kviesdavo vyrukus pagalvoti apie kunigystės pašaukimą. Šio kunigo pavyzdys tikrai labai prisidėjo prie mano ir brolio dvynio dvasinio pašaukimo. Vieną dieną drauge su kaimyno sūnumi visi trys nusprendėme, kad užaugę tapsime kunigais. Šį mūsų pasiryžimą užtvirtinome ant mūsų sodybos kieme augusios ievos šakos išpjaustydami savo vardus ir šalia jų – kryželius. Tuo metu manasis pašaukimo kunigystei motyvas buvo toks: jeigu tapsiu kunigu, galėsiu kovoti ir už Lietuvos laisvės atgavimą. Tuomet bažnyčia buvo vieta, kurioje drąsių kunigų, moterų vienuolių ir pasauliečių dėka, be maldingumo, gavome ir tautišką auklėjimą. Sakyčiau, kad mano pašaukimo supratimas buvo labiau susijęs su tautiškumu.

Broliai dvyniai jėzuitai Aldonas ir Algimantas Gudaičiai. Asmeninio archyvo nuotrauka

1981-aisiais baigėme Prienų antrąją vidurinę mokyklą, ir po metų abu su broliu buvome pašaukti į sovietinę armiją. Tarnavome kartu tame pačiame dalinyje Kalinino mieste (dabar Tverė), buvome sunkvežimio vairuotojai. Prieš eidami į kariuomenę abu jau tvirtai buvome apsisprendę grįžę stoti į kunigų seminariją. Nors tai buvo slapta mūsų mintis, bet armijoje bandė mus perauklėti, nes sovietinis saugumas jautė mūsų norus, žinojo, kad artimai bendraujame su veikliais to meto kunigais. Ragino skaityti Lenino raštus, o kartais tiesiai klausdavo apie mūsų ateities svajones.

Žvelgdamas į tarnystę armijoje, turėčiau pasakyti, kad ten dar labiau sustiprėjo pašaukimas tapti kunigu. Matydamas aplink daug netikinčių kareivių, savęs klausdavau: „Jeigu iš tikrųjų yra Dievas, tai kodėl tiek daug netikinčiųjų?“ Širdyje gimdavo atsakymas: „Mažai kas pasakoja jiems apie Dievą. Tad, jeigu tapsiu kunigu, galėsiu kitiems kalbėti apie Dievą.“ Dabar, kai jau ilgą laiką dirbu jėzuitų gimnazijoje kapelionu, mano tarnystė pasakoti kitiems apie Dievą pildoma su kaupu…

Su Tenerifės lietuvių bendruomene. Asmeninio archyvo nuotrauka

Grįžę iš sovietinės armijos, abu su broliu stojome į Kauno kunigų seminariją. Kadangi tuo metu sovietų saugumas kontroliavo stojančiuosius ir ribojo jų skaičių, pirmais metais gavome neigiamą atsakymą. Stojome antrais metais. Brolis Aldonas buvo priimtas, o man ir vėl atsakyta neigiamai. Dabar manau, kad tarybinis saugumas mus, dvynius, išskirdamas pasitarnavo, nes padėjo mums išmokti gyventi atskirai vienam nuo kito. Tais metais sužinojau, kad veikia ir pogrindinė kunigų seminarija, kuriai vadovauja jėzuitai, marijonai, pranciškonai. Slapta įstojau į jėzuitų vadovaujamą seminariją. Taip paaiškėjo, kad ir kunigas Antanas Gražulis yra jėzuitas, taip pat sutikau kunigą jėzuitą Joną Borutą. Šios aplinkybės lėmė, kad pasirinkau ne tik kunigystės kelią, bet tapau ir vienuoliu jėzuitu. 1986 m. birželio 11 dieną mano brolis Aldonas (jau po pirmųjų metų seminarijoje), dar kiti du jaunuoliai, taip pat nepriimti į oficialią seminariją, ir aš slapta įstojome į jėzuitų vienuolyną. Mus globojo jau minėti kunigai jėzuitai, taip pat kas mėnesį susitikinėjome su tuometiniu, taip pat slaptu, jėzuitų provincijolu Jonu Danyla.

Kasmetinės dvasinės pratybos, Ignaco biografijos skaitymas, įvairios kitos dvasiniam gyvenimui reikalingos praktikos augino manyje gilesnį supratimą apie kunigystę ir vienuolystę. Kiekvienais metais vėl bandydavau stoti į oficialią Kauno kunigų seminariją. Penktaisiais metais pagaliau buvau priimtas, nes tuomet prasidėjo politinis atšilimas, daręs įtaką ir Bažnyčiai, tad studijuoti priėmė visus norinčius bei tinkamus kandidatus. Mokytis seminarijoje pradėjau iš naujo, nuo pirmojo kurso. Pogrindyje vykusios studijos palengvino mokymąsi, tad daugiau laiko galėjau skirti dvasiniam augimui. 1992 m. birželio 13 d. buvau pašventintas kunigu, o anksčiau jau buvau davęs vienuolinius jėzuito įžadus. Iki šios akimirkos esu kunigas ir vienuolis.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapeliono tarnystė. VJG archyvo nuotrauka

Išgyvenant pašaukimą, gyvenime buvo tam tikrų iššūkių, kartais atrodydavo, kad esu nevertas kunigo tarnystės, bet prieš keletą metų mano pašaukimą dar labiau sustiprino dalyvavimas pasaulio Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės asamblėjoje Argentinoje (tuo metu buvau Lietuvos KG bendruomenės dvasinis asistentas). Čia dalyvavome rekolekcijose, kiekvienas trokšdamas atpažinti savo malonės vardą, per kurį Dievas veikia. Man tai buvo nauja patirtis. Klausiau Viešpaties: „Koks mano malonės vardas?“ Maldoje prisiminiau savo pirmosioms šv. Mišioms skirtą paveikslėlį, kuriame buvo užrašyti žodžiai iš Šventojo Rašto: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išrinkau ir paskyriau…“ Širdyje atsirado troškimas save vadinti šiuo malonės vardu: „Išrinktas ir paskirtas.“ Žodis „išrinktas“ nurodo, kad Dievas inicijavo mano pašaukimą. Žodis „paskirtas“ patvirtina jėzuito klusnumo įžadą – vykdyti savo misiją ten, kur būsiu paskirtas vyresniųjų.

Tapęs kunigu jėzuitu buvau siunčiamas vykti į JAV specialių studijų, grįžęs – paskirtas dirbti Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionu. Po septynerių metų mane paskyrė naujokyno vedėju. Dar po devynerių metų skyrė vykti į Latviją, kur drauge su kitais dviem jėzuitais steigėme jėzuitų bendruomenę. Dabar jau penkeri metai, kai vėl esu paskirtas Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionu. Žinoma, turėjau dar ir mažesnių paskyrimų. Kaskart priimdamas naują tarnystę susidurdavau su iššūkiais, bet sutikdamas vykti į paskirtą vietą buvau lydimas Viešpaties, kuris, tikiuosi, mane vadina „Išrinktas ir paskirtas“. Dėkui Gerajam Dievui už šį pašaukimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.