Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (10)

Rene Magritte'as, „Įsimylėjėliai II“ (1928 m.)

– Mes nesuprantam šiuolaikinio meno.

– O kokį suprantat? 

– Iki modernizmo. 

– Tai gal jūs suprantat, kas paveiksle nupaišyta, bet ne meną. 

Modernizmas dailę išvadavo nuo tikroviško vaizdavimo. Menas nebe Platono paniekinta iliuzija tapo. 

Menininkas A. K. Tolimųjų Rytų kaligrafiją pavadino mosto menu. 

Tai ne karvės uodegos mostas, kuriuo ji muses vaiko. Tai visą gyvenimą tobulinto mosto menas. 

Europiečiams nereikia visą gyvenimą tobulinti mosto. Jie ir taip moka vienu mostu paveikslą padaryti. Iš karvių išmoko. 

Bemiegės naktys. Tai bausmė ar dovana? Dieną manęs nėra, yra tik pasaulis, kuriame esu. Darbai ir reikalai. Naktį tyla ir tamsa. Nebūtis. Esu tik aš. Naktį ateina į galvą vaizdai ir mintys. Tik naktį mąstau ir būnu. Įdomu, ar Descartes’ą kankindavo nemiga? Įtariu, kad filosofija ir menas iš nemigos. O gal ir apskritai kūryba. 

Dievas turbūt nemiega. 

– Nereikia filosofijos. Kam ji?

– Maistas protui.

– Ir proto nereikia. 

Yra du paveikslai, kuriuos žino visi, kurie ne tik valgo. Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ir Malevičiaus „Juodas kvadratas baltame fone“. 

Du meno kūriniai. „Mona Liza“ – jausmui. „Kvadratas“ – protui. 

– Ir vaikas gali nupaišyti juodą kvadratą baltame fone. 

– Tai tiesa. Ir vaikas gali parašyti E = mc2.

Konceptualistai sako, kad konceptualusis menas turi būti emotionally dry. Kad emocija neužgožtų minties. Paveikslas turėtų būti philosophically dry, kad filosofavimai neužgožtų emocijos. 

Magritte’o paveikslai yra ir vaizduojamojo, ir konceptualiojo meno kūriniai. 

Troleibuse mačiau Magritte’o paveikslą. Vaikinas ir mergina bučiavosi užsidėję kaukes. 

Ateitį Magritte’as išpranašavo.

– Noriu pasaulį nustebinti. 

– Pasaulis jau nustebintas. Gal dar galima jį nustebinti nenoru nustebinti. 

Gyvenimas yra mano priešas. Dieną, kai reikia nemiegoti, užmiegu stovėdamas. Naktį negaliu užmigti. Stengiuosi ir todėl negaliu. 

Kai labiausiai reikia susikaupti, susikaupti negaliu. Kai reikia verkti, užeina homeriško juoko priepuolis, kai reikia būti iškalbingam, prarandu kalbos dovaną.

O gal Dievas Žemę sukūrė ne žmogui? O gal žmogus iš tikrųjų yra Žemės liga ir ji priešinasi padarydama jo gyvenimą nepakenčiamą.

– Mikalojau, tu kalbi nepaprastai įdomiai. Bet…

– Nenutrauktum manęs, jei kalbėčiau nepaprastai įdomiai. Kodėl sakai man netiesą? 

– O tau tiesos reikia? Norėtum, kad tau pasakyčiau: niekam neįdomu, ką tu kalbi, kvaily. Nutilk pagaliau, nekankink žmonių. 

– Taip. Norėčiau. Būčiau pagerbtas. Aš pasijusčiau protingu žmogum, kuriam galima sakyti tiesą. Kitą kartą prieš kalbėdamas pagalvočiau, ar tai, ką ruošiuosi pasakyti, kam nors bus įdomu. 

O dabar jaučiuosi kaip šūdas, iškvėpintas odekolonu. 

Tikras įvykis. Vedęs vyras turėjo meilužę. Dorovinga moteris, norėdama gero, papasakojo apie tai jo žmonai. Žmona nužudė vaikus ir pati nusižudė. 

Turbūt labai smagu daryti niekšystes norint gero.

Moteris per metus gali turėti tik vieną vaiką, o vyras 365, o keliamaisiais metais – 366. O vertingas vyras tai dar ir daugiau. Apie tai rašė Schopenhaueris. 

Jeigu Dievas davė vyrui tokią galimybę, jis turi stengtis ją išnaudoti. 

Esmės pasislėpusios. Esmių esmė – Dievas pasislėpęs. Aš esu meilė, pasakė Jis apaštalui Jonui. Meilė – tai Dievas, pasislėpęs žmoguje. Tyloje Dievas ištaria savo žodį. Ne ausims Dievas kalba. 

Mano Mama taip sakė apie mano Tėtį, kai jie dar buvo nesusituokę: 

– Jis į mane niekada nežiūri, niekada su manim nekalba, niekada neprieina prie manęs. Turbūt jis mane myli. 

Tylus buvo mano Tėtis. Tylėdamas kalbėjo apie meilę Mamai.

Mąstymas – tai bandymas suprasti, ko protas nesupranta, o protas tai tik gyvenimą patogų kūnui bando padaryti iš to, ką intelektas jam paaiškina. Žiūrėk, sako intelektas protui, kampuotą akmenį sunku nešti, o apvalų lengva risti. Padaryk ratą, padaryk vežimą ir galėsi be jokio vargo vežti kampuotus akmenis. Protas galvoja, ką su tais kampuotais akmenimis daryti, ir sugalvoja piramidę pastatyti. Ir milijonas žmonių stato piramidę, užuot gyvenę. Nieko nėra kvailesnio už protą. Tai tiesa. Gyvuliai piramidžių nestato. Gal žmogus nėra nelaimingas gyvulys. Gal žmogus yra durnas gyvulys. gal todėl aš noriu būti žmogum, bet ne gyvuliu. Pasenau ir durnas pasidariau. Labai gera. 

Iš proto gimsta mokslas, iš durnumo gimsta menas.

Sugalvojo žmogus butelį. Sudužo butelis ir neliko butelio. Bet sugalvojimas liko. 

– Jeigu Dievas būtų sukūręs pasaulį žmogui, šūdas ne smirdėtų, bet kvepėtų pakalnutėmis. Visas pasaulis tada kvepėtų pakalnutėmis. 

– O gal žmogui reikia šūdo kvapo. Gal šūdo kvapas tobulina žmogų. 

– Kodėl Dievas sukūrė tokį žmogų, kurį tobulina šūdo kvapas? Bet gal tu ir teisus. 

– Viskas, ką Dievas sukūrė, yra gražu, – pasakė fotografas.

Šūdas jam gražu. 

Liūdnas senis sakė:

– Vaikystėje buvau laimingas. Bet aš to nežinojau. Tik sulaukęs nykios senatvės supratau, koks buvau laimingas trečioje klasėje, kai norėjau žudytis iš nelaimingos meilės.

Teisingai pasakyta: visos laimės praeity. 

Skaitinėjau Berkeley traktatą ir stebėjausi, kaip aiškiai, suprantamai ir argumentuotai jis rašo. Tikėjau juo ir abejojau. Gyventi man buvo įdomu. Su Berkeley galima pasiginčyti. 

Nežinau, ko prašyčiau auksinės žuvelės, – proto ar laimės. Atrodo, tai yra priešybės. Ir to, ir to negali būti. 

– Prašyčiau saldainio, – pasakė mano Dukrytė.

Jurga L. pasakė: aš irgi prašyčiau saldainio. Akis jos man atvėrė. Ir aš prašyčiau saldainio. O protą ir laimę savo noriu turėti, bet ne auksinės žuvelės duotą. 

Mano prigimtis – tai mano norai. Aš turiu norus ir aš jais skiriuosi nuo gyvių ir žmonių, turinčių kitus norus. Gyviai skiriasi vienas nuo kito tik pavidalu, jie yra kūnai ir jų norai yra valgyti, tuštintis ir veistis. Tai net ne norai. Tai poreikiai. Žmonių kūnai taip pat nori valgyti, tuštintis ir veistis. Ir viskas. 

Aš esu žmogus todėl, kad man norisi dainuoti. Jūs esate gyvuliai, jūs esate dievai, parašyta Šventajame Rašte. Tai ne prieštaravimas. Tai pasirinkimo laisvė. Padėjau prieš tave dešrą ir gyvenimą. Rinkis gyvenimą, – siūlo Šventasis Raštas. 

Laimingas yra kurmis, kuris nenori skraidyti.

Nelaimingas yra kurmis, kuris nori skraidyti.

Tas kurmis, kuris nori skraidyti, yra Dievo klaida.

XIX amžiuje mokslininkai žinojo tiesą. Dievo nėra. Taškas. Visko priežastis atsitiktinumas. Taškas.

Atsitiktinumas yra nesąmoningai kuriantis dievas. 

Dabar mokslininkai nebežino tiesų. Tai, mano galva, yra didžiausia mokslo pažanga žmonijos istorijoje. 

Kaip greit eina laikas! Ne, tai ne laikas greit eina, tai aš lėtai einu. Nebespėju paskui laiką.

Aktorė Kazimiera Kymantaitė sakė:

– Buvau jauna, esu jauna ir mirsiu jauna. 

Taip ir buvo. Nesensta moterys. 

Malevičius nupaišė juodą kvadratą baltame fone. Baltoje spalvoje visos spalvos. Juodoje spalvoje spalvos nėra. Nebūtį būtyje Malevičius nupaišė. Tai menas ne akims, bet protui. Johnas Cage’as grojo tylą. Nebūtį. 

Sapnuoju tamsą ir tylą. Baisiausi mano košmarai. Patiriu nebūtį. Vis galvoju apie tai ir vis rašau. Nebūtis turbūt dar blogiau už būtį. 

Laikas palieka tai, kas svarbiausia.

Dievadirbio dievuką nuplovė lietus. Nei spalvų, nei pagražinimų neliko. 

– Liko esmė, – pasakė menininkas Algimantas Kuras. Nuplaus laikas nuo žmogaus kūną, o žmogaus esmė tai gal liks. 

Pakartoto Įstatymo knygoje parašyta: paskųsk savo besotį ir girtuoklį sūnų miesto seniūnams, …tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų. 

Tai yra tikras bendradarbiavimas su Dievu. Tokie sūnūs būna labai vislūs. Jie prigimdys begalę tokių pačių sūnų kaip jie ir žmonija išsigims. 

Aš pasineriu į vandenį ir užmušinėju žuvis. Ne visas. Tik tas, kurios yra žioplos ir nesugeba pabėgti. Aš irgi padedu Dievui tobulinti pasaulį šalindamas iš jo žioplas žuvis ir jų palikuonius.

Manyje yra likęs neandertaliečio noras užmušti ir suvalgyti savo artimą. Manyje yra noras, kuris nenumirė šimtus tūkstančių metų. Tai gal manyje yra kai kas, kas niekada nenumirs. Veržiausi į Dievą, o susidūriau su pačiu savim. Anzelmas Kenterberietis taip pasakė. 

Žmogus, kurį tauta įgalino teisti ir pasmerkti, taip sako:

– Žmogų, kuris išprievartavo ir nužudė dvylika mergaičių, reikia grąžinti visuomenei. Juk ne mano dukras jis išprievartavo ir nužudė. 

Kai krepšininkas Michaelas Jordanas pajuto, kad krepšinyje jis nebetobulėja, pasirinko kitą sporto šaką, kuri jam atvėrė tokią galimybę. Gal esu teisus vis sakydamas, kad laimė yra jausmas, jog šiandien esi geresnis, negu buvai vakar.

Reikia septynių milijardų šnicelių, kad septyni milijardai žmonių būtų pamaitinti. Reikia vienos Beethoveno Mėnesienos sonatos, kad septyni milijardai sielų būtų pamaitintos.

Už blogį atsilygink geru, – sakė Laozi. 

Kai man už blogį duoda į snukį, aš miegu ramiai. Kai man už blogį atsilygina geru, aš garsiai rėkiu, kad sąžinės balso negirdėčiau. 

Žinojo Laozi, kaip bausti žmones.

Baudžia Dievas mane, už ką nebuvau nubaustas. Ne visada, bet kuo toliau, tuo dažniau ir skaudžiau. 

Vizgirda sakė Gudaičiui: radau nuostabų vaizdą, vertą mūsų teptukų, eikime tapyti. Jie abu tapė tą patį vaizdą ir nutapė skirtingus paveikslus. Vaizdas buvo tik medžiaga, iš kurios jie padarė meno kūrinius. Iš išorės į vidų, iš vidaus į išorę. 

Fotografija yra mechaniškas vaizdo kopijavimas, sakė Proustas. Iš išorės į išorę. Gal ne. Jūs žiūrėsite, bet nematysite, klausysite, bet negirdėsite. Matyti ir girdėti ne kiekvienam duota. Sugebėjimas nufotografuoti negražų daiktą taip, kad jis atrodytų gražus, yra menas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien