Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Protingavimai (11)

Algimantas Švėgžda, „Zwei gelbe Apfel“ („Du geltoni obuoliai“, 1991 m., popierius, pastelė, 51 x 73 cm). MO muziejaus nuotrauka

– Aš nežinau, kas yra laimė. 

– Daryk, ką tau liepia prigimtis, ir būsi laimingas. 

– Prigimtis man liepia valgyti, tuštintis ir daugintis. 

– Valgyti, tuštintis ir daugintis liepia tau tavo kūnas, bet ne prigimtis. Prigimtį tau Dievas į nosį įpūtė.

Anūkėli mano, kodėl neaplankai manęs, savo senelio. Aplankyk. Aš paklausiu tavęs, kaip tu gyveni, kas naujo, kaip sekasi mokykloje, pasakysiu tau, kad reikia gerai mokytis, klausyti mamos ir nekalbėti negražiai. 

Laikas – pinigai, sako amerikiečiai. Jeigu žmogus atima iš kito žmogaus pinigus, tai jį baudžia. O jeigu atima laiką, tai nebaudžia. 

Žydai sako, kad gyvenimas yra laikas. Atimti laiką – tai atimti gyvenimą. 

Populiarus šiuolaikinis lozungas: Menas yra tai, kas pavadinta menu. Valio!

– O degtinė? Ji irgi yra tai, kas pavadinta degtine?

– Ne. Degtinė yra tai, kas teikia žmogui nuostabias būsenas. Limonadas tokių būsenų neteikia. 

Moteris, kurios vardas Viktorija, sako, kad menas jai teikia nuostabesnes būsenas už degtinę. 

– Kai girdžiu muziką, man nesinori degtinės, – sako jinai. 

Klasikinis fotorealizmas man yra įspūdingas. Ten tik paviršius be gyvybės. Be laiko ir be erdvės. Šiurpus miręs pasaulis. 

Algimanto Švėgždos paveikslai nėra fotorealizmas. Jie skleidžia gyvybę. 

Jis paišė ne daikto paviršių, bet daiktą, kuris jam reiškė ne tik patį save. 

Man nereikia gražių daiktų. Man reikia daiktų, kurie man primena laimingas mano gyvenimo akimirkas. Paliečiu daiktą ranka ir akimirkai grįžta liūdna laimė. Tokie ir Algimanto Švėgždos nupaišyti daiktai.

Pražiopsojau laiką, pražiopsojau gyvenimą, pražiopsojau save. Nebetelpa manyje neapykanta sau. Norėčiau iškrauti ją ant kitų, bet geriau išpaišysiu ir išrašysiu ją iš savęs.

Mano draugas pasakė mano pusseserei Gintarei, kad esu trenktas. Tai komplimentas. Dabar madinga būti trenktam.

Kandinskio paveikslas „Blue sky“ panašus į Leeuwenhoeko vandens lašą. 

Kuo arčiau žmogus Dievo, tuo mažiau jam reikia, – sakė Diogenas. Jeigu Dievas yra absoliutas, vadinasi, jam nieko netrūksta ir nereikia. Tada Diogenas teisus. Bet kodėl tada Dievas sukūrė visatą? Jam reikėjo visatos? Jam jos trūko? Jis nebuvo tobulas? O ką jis veikė prieš sukurdamas visatą? Kūrė pragarą tiems, kurie to klausia, – pasakė Aurelijus Augustinas. Pirma pragarą sukūrė Dievas, kad turėtų kur žmogų patalpinti. 

Mano svajonės išsipildė. Išsipildė netgi tos svajonės, kurių nedrįsau svajoti. Ir viskas migla. Laimingesnis nepasidariau. Gal žmogus gimsta laimingas arba nelaimingas ir visą gyvenimą toks būna? O gal nežino, kas yra laimė? 

Miegojau šiąnakt kaip užmuštas. Be sapnų. Manęs nebuvo. Kokia laimė!

Ryte išverčiau karštos kavos puoduką sau ant pilvo. Skausmą patyriau. Iškart pajutau, kad esu. 

Teisingai sakoma: jeigu tau nieko neskauda, tai tavęs nėra. Būtis yra skausmas.

Aš esu mano atmintis. 

Tų metų, mėnesių, dienų, akimirkų, kurių neprisimenu, man nebuvo. Negyvenau. 

Pažįstamas, su kuriuo jaunystėje gėrėm degtinę ir, stebimi turistų, girti voliojomės Gedimino pilies papėdėje, kreipėsi į mane: gerbiamas profesoriau. Kaip liūdna.

Ramybė jums. Lavoninėje ramu ramu. 

Pirmoji banga, antroji banga… Ateis ir devintoji.

Šitaip koronavirusas banguoja. Ir tvanas taip bangavo.

Išskandino Dievas žmones, kai jų pasidarė per daug. Ir dabar skandina. 

Daugiau žmonių – daugiau blogio. 

Aš esu žmogus, todėl žmonės yra Dievo kūrybos viršūnė. 

Aš esu vyras, todėl vyrai yra geresni už moteris. 

Aš esu lietuvis, todėl lietuviai geresni už kitus. 

Aš esu pats geriausias. 

Eisiu šįvakar į gimimo dieną ir kalbėsiu tik aš, nes įdomu yra tik tai, ką kalbu aš, o ką kalba kiti – neįdomu. 

Jeigu man duota laisvė kurti save, tai sukursiu save tokį, kuriam bus gera gyventi šiame susmirdusiame pasaulyje. Juk šūdvabaliui gera gyventi šūde. 

Yra rusiška daina apie žirafą, kuri turėjo ilgą kaklą ir nemokėjo šokti. Ją mušė per galvą arbatinuku ir šokti išmokė labai greit. Efektyvi pedagogika. 

1763 metų elementoriuje parašyta: 

Laimink, Dieve, mokytojus ir tas motinas, 

Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius. 

Čia vėl priminsiu Prousto pasakymą: Tėvai mane per daug mylėjo, kad apsaugotų nuo kančios. 

Kūne žmogus turi būti kaip koja patogiame bate. 

Man gera, kai nejaučiu savo kūno, lyg jo nebūtų. Tai gal aš būsiu laimingas, kai savęs niekaip nejausiu ir nepatirsiu? Gal iš tikrųjų aš būsiu laimingas, kai manęs nebus? 

Vienintelė laimė, žmogui duota, yra kančios nebuvimas. Laimė yra nebuvimas. Taip sako Buda. Nebuvimas neturi nei bruožų, nei savybių ir nepriklauso nuo nieko, kas yra. Nebuvimo negalima patirti. O gal galima? Tai gal jis yra žmogaus likimas – absoliuti laimė. Nebuvimas esant. Gal Buda teisus? 

Nenoriu absoliučios laimės, noriu būti. 

Gėrėm degtinę. Taip negalima sakyti. Degtinė patiriama kaip būsena. Vakar buvau pas draugą ir mes patyrėm degtinę. O šiandien patiriu sielos skausmą. 

Kosmonautas sakė: skraidžiau kosmose ir jokio Dievo nemačiau. 

Astronautas sakė: skraidžiau kosmose ir mačiau nepaprastą grožį. Dievą mačiau.

Kokiu būdu dvasia yra sujungta su kūnu, žmonėms negalima suprasti, nors tai kaip tik yra žmogus. Šv. Augustinas taip sakė. 

Tarp kūno ir dvasios yra siela. Žmogus ir yra siela, kurios jis pats nesupranta. 

Mokslininkai sielą vadina sąmone. Žmogus yra jo sąmonė, sako jie. Savęs sąmonė nesupranta. nežino, kas yra. Jeigu mokslininkai klysta ir nėra sąmonė, tai yra nesąmonė. 

Kaip tai panašu į tiesą!

Vydūnas sako, kad menas yra materializuota žmogaus siela.

Jeigu būtų galima pasakyti, kad šiuolaikinis menas yra tobulesnis už egiptiečių meną, tai būtų galima pasakyti, kad šiuolaikiniai žmonės yra tobulesni už tuos, kurie gyveno prieš penkis tūkstančius metų. 

O gal žmonės yra kaip obuoliai ant obels? Kuo jų daugiau, tuo jie menkesni? 

Šaltos birželio naktys. Ryte lendu į ežerą, ir ta akimirka, kai pasineriu į ledinį vandenį, yra šiurpi. Tik akimirka. Po to pasidarau laimingas. Sunkus mano kryžius, kurį nešu visą gyvenimą, vandenyje nieko nesveria ir aš skraidau kaip angelas tarp nuostabių vandens gėlių. Gal ir mirtis tokia. 

Žmogus yra beždžionė, uždaryta į narvą, kuris vadinasi moralė.

Oscaras Wilde’as sakė, kad vyras yra proto pergalė prieš moralę. 

Kodėl vyras? Man teko sutikti ir moterų, pasiekusių šią pergalę, todėl sakyčiau: protas yra pergalė prieš moralę. 

Žodis „malonumas“ man siejasi su kai kuo saldžiu ir riebiu. Menininkas Raimundas Sližys, kuris juokėsi iš viso pasaulio, mokėjo nutapyti malonumą: štai, žmonės, jūsų gyvenimo tikslas.

Nuostabus apatinukų spalvos saulėlydis Palangos jūroje. 

– Dieve, nieko man nebereikia, tik leisk man naktį užmigti ir miegoti be sapnų. Leisk man pailsėti nuo buvimo. 

– Būk, Mikalojau, nemiegok. Galvok apie tai, kaip pragyvenai gyvenimą, kurį tau daviau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien