Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Protingavimai (14)

Mikalojus Vilutis, „Raudonas šešėlis“ (2000 m., šilkografija, 40 x 34 cm). M. Vilučio feisbuko paskyros nuotrauka

Nenoriu būti jaunas. Nebenoriu. Ne. Pats nežinau, ko noriu. Didelė mano gyvenimo dalis yra ieškojimas. Kur pieštukas? Ką tik turėjau rankose, ką tik buvo ant stalo, kur jis dingo? Kur kita kojinė? Ką tik buvo trys, dabar tik viena. Ir taip kasdien. Ir taip visą gyvenimą. O dabar dar isteriškai pradėjau amžinybės ieškoti. Visur noriu ją įžvelgti. Alfonsas Andriuškevičius parašė apie debesis. „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau. Išgaravo žmogeliai iš balos, debesimis pasidarė, padraikė juos vėjas, panešiojo, kur norėjo, ir vėl į balą. …ir vėl Sokratas vaikščios po Atėnus ir plepės. Ir vėl viskas iš pradžių? Kam? O kas, jeigu ne į tą pačią balą sugrįšiu? O jeigu į dar blogesnę? O jeigu žmonės šalia manęs bus kiti ir manęs nemylės? O ne, nenoriu. Mikalojau, nusiramink, nekankink savęs. …linksminkimės ir džiaukimės… Ne bala tavęs laukia, o rojus. Valio! 

Kol kas dar tuo abejoju. Duok Dieve, kad neabejočiau tuo, kai gulėsiu mirties patale. 

Kai pasikalbu su kunigu Juliumi, protingavimai iš manęs plūsta kaip iš gausybės rago. 

Dievas yra laimė, kurianti laimę. 

– Mikalojau, nedejuok, – sako man kabalistai. – Tu sutvertas laimei. Toks tavo likimas ir tu jo neišvengsi. Tu būsi absoliučiai laimingas, kaip Dievas.

Nuodėmingos mintys šįryt man į galvą lenda. O gal Dievas ir Alzheimeris yra tas pats? 

– O! Mikalojau! Tu tikras rašytojas. Nė vienos dienos be eilutės. 

– Taip. Aš irgi taip galvoju. Bet kiti galvoja, kad aš grafomanas – narkomanas. 

– Mikalojau, rašai vis apie tą patį, kiek galima? Vis apie laimę, apie būtį-nebūtį, apie laisvą valią, vis apie Dievą… Nusibodo.

– Rašau apie tai, kas man svarbiausia. Apie gyvenimą. Man nenusibodo gyventi, tai ir rašyti apie gyvenimą nenusibodo. 

Kai robotai išmoks meluoti, jie pasidarys žmonėmis. Atrodo, tai jau įvyko. 

Progresas. Šviesi ateitis. Mes niekada nebūsim alkani ir ištroškę, niekada nebus mums šalta, niekada nebus karšta, niekada neskaudės, niekada nesirgsim, niekada nebus mums bloga. Mes būsim rojuje. 

– Apie ką tu čia, Mikalojau, svajoji? Kuo gi mes tada skirsimės nuo numirėlių? Kuo gi mūsų rojus skirsis nuo lavoninės?

Jeigu aš nesu laimingesnis už savo bobutę, progresas neturi prasmės. 

Žymus fotografas, maestro P. K., sušuko: Fotografija – mirtis dailei! Žurnale „Kelionė“ apie tai parašyta. 

Gaila, kad nebuvo fotografijos Renesanso laikais. Botticelli nebūtų reikėję tapyti „Veneros gimimo“. 

Stebina mane urvinių žmonių piešiniai ant uolų. 

Aš abejoju, ar Tolimųjų Rytų menininkai, įgiję europiečiams nepasiekiamą meistrystę, nupaišė geresnius. Galbūt urviniai žmonės turėjo labai gerą regimąją atmintį ir labai išlavintas rankas, nes jos tada buvo beveik vieninteliai instrumentai. Gyvulio esmė, kaip pats žodis sako, yra tai, kad jis gyvas. Tai jie ir mokėjo nupaišyti gyvą gyvulį, bet ne mėsą, iš kurios jis padarytas. Ne gyvulio kopiją. 

– Mikalojau, tu durnas, paišai mažytį paveikslėlį pusę metų. Tavo paveikslai nenuoširdūs. 

– O kokie nuoširdūs?

– Tokie, kur brūkšneliai ir taškeliai. 

Jeigu žmogus paišo paveikslėlį ir jam pačiam jis gražus, tai ir nuoširdus paveikslėlis. 

Žmogus padarytas iš jausmų, o jausmai liko lygiai tie patys, iš kurių buvo Adomas padarytas. Žmogus nesikeičia. Netobulėja. Taip sako išminčiai. 

Netiesa. Netiesa. Labai neišmintingi tie išminčiai. 

Leonardo da Vinci trejus metus tapė ir vienuolika metų gražino nedidelį paveikslėlį – „Moną Lizą“. Ir net ne visą „Moną Lizą“ jis nutapė, bet tik pusę. 

Buvau kūrybinėje stovykloje ir dirbau viename kambaryje su dailininku iš užsienio. Mačiau, kaip jis per pusę valandos nutapė penkis didžiulius paveikslus. Penkias didžiules drobes jis suguldė ant grindų ir ant jų nutapė daug spalvotų brūkšnelių ir taškelių. Ir kiekviename brūkšnelyje, kiekviename taškelyje slypėjo gili mintis – a message. Menininkas tapė tik ten, kur galėjo pasiekti ranka, todėl paveiksluose buvo daug tuštumos, apie kurią sužavėti vertintojai pasakė – Dao. 

Beždžionė vardu Kongas būdama 2–4 metų labai greitai nutapė labai daug paveikslų, kurie parduodami už tūkstančius dolerių. 

Galbūt žmogus ir netobulėja. Gal klystu. Bet žmogus tikrai keičiasi. Tik nežinau, į kurią pusę. Gal žmogus paklydo? Ne tuo keliu gal nukeliavo? Gal iš tikrųjų verta grįžti į pradžią ir pradėti iš pradžių? Nieko. Toli grįžti nereikės. 

Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės – negali būti mano mokinys.

Yra ko pasimokyti iš girtuoklių. Jie negalvoja apie tai, ką valgys, kuo apsirengs, ką žmonės apie juos pagalvos, ką žmonės apie juos pasakys. Jie negalvoja apie savo draugus ir priešus, negalvoja apie savo artimuosius. Jie galvoja tik apie tai, kaip prisigerti, ir jie visada prisigeria. 

Taip reikia siekti savo gyvenimo tikslo. 

Mano galva, yra dviejų rūšių egoizmas. 

Viskas man. Blogas egoizmas.

Viskas mano tikslui. Geras egoizmas. 

Laimė svarbiau už gyvenimą.

Tarybiniais laikais tundroje dirbantys žmonės tepdavosi skysčiu nuo uodų, kuris vadinosi „Deta“. 

„Deta“ buvo nuodinga. Blaivūs nelaimingi žmonės nueidavo prie upelio, išgerdavo jos buteliuką (200 ml), palaukdavo šiek tiek ir tada gerdavo krištolinį upelio vandenį ir vemdavo. Organizmas greitai įsisavindavo laimę, esančią skystyje, o nuodą įsisavindavo lėčiau, ir jie spėdavo jį išvemti. Kurie nespėdavo, nusirengdavo nuogi, eidavo į tundrą ir mirdavo ten lėta ir skausminga mirtimi. Bet prieš mirdami jie būdavo laimingi. 

– Ar buvai, o teisuoli, kada nors laimingas?

Aš tundroj buvau laimingas. Iš aliumininio puoduko gerdavau „спирт питьевой 70º“ ir miegodavau girtas vikšrinio sunkvežimio kėbule. Man prilydavo į akiduobes. 

Reiks paklausti garso technikos žinovų, kodėl žmonės eina į koncertus. Juk jie girdi ne dainininkus ir muzikantus, bet garsiakalbius, lygiai tokius, kokius turi namie. Koks gi skirtumas, kur garsiakalbiai stovi? Nejaugi žmonės eina į koncertus vien tik tam, kad pabūtų gražiai aprengtoj minioj? Nejaugi Schopenhaueris, Vytautė Žilinskaitė ir Jevgenijus Griškovecas yra teisūs?

Pastebėjau, kad tie, kurie yra visiškai kurti muzikai ir namie muzikos niekada neklauso, sako: mūsų nedomina „Beatles“, mus domina Bachas. Jie dažnai lankosi koncertuose. 

Dar pastebėjau, kad esu bjaurus senis, kuris tingi į koncertus vaikščioti ir todėl šaiposi iš tų, kurie vaikšto.

Visokio niekalo pripaišiau, bandydamas nustebinti pasaulį. 

Forma neturi būties be materijos. 

– Turi. Mano galvoj pilna nuostabių formų be materijos.

– Nėra to, kas yra tavo galvoj.

– Ai, eik tu nachui. Tai tau nėra to, kas mano galvoj. O man tik tai ir yra.

– Mikalojau, kodėl tu rašai „nachui“. Negražu. 

– Man pasakė, kad mano protingavimai nuobodūs, todėl niekam neįdomūs, o kai parašau „nachui“, jie pasidaro nenuobodūs ir įdomūs. Koketuoju.

– Tėvai. Baik koketuoti su mergom. Nebetinka tau. Esi bjaurus senis. 

Savo dukryčių akimis save pamatau. Myli jos mane. 

O aš Dievą myliu. Esi bjaurus senis, sakau Jam. Ne tokį pasaulį sukūrei, kokio norėčiau, bet daug blogesnį. 

Vaikščiojau Karolinkių kalvose, paslydau, parkritau ant pilvo į dumblą. Visas dumblinas ir rudens lapais aplipęs ėjau miesto gatvėmis namo. Aš vis verkšlenu, kad žmonės manęs nemato. O tada pamatė. Jie žiūrėjo į mane linksmomis akimis ir rodė vienas kitam. Jie buvo laimingi. Man buvo gera kitus laimingus daryti. Niekas taip nepradžiugina žmogaus, kaip neskausmingos kito žmogaus nesėkmės. 

– Mano pažįstamas įlipo į šūdą tiesiogine prasme. Valio!

Aš nenorėčiau, kad mano vaikai žemintųsi prieš mane. Nenorėčiau, kad jie prieš mane klūpėtų ir man melstųsi. Ir aš neklūpėsiu, Dieve, prieš Tave ir nesimelsiu Tau, nes, jei teisingai prisimenu, pasakei: Tad visa, ko nenorite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems nedarykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai.

– Trenksiu tau per galvą. Šimtą kartų tą sakiau, o tu vis neišgirsti.

– Tai, ką sakei, rūpi tau, o man nerūpi. Todėl ir neišgirstu. 

– Man skauda galvą. 

– Valio! Man neskauda. Man geriau. Aš – žmogus, kuris skamba išdidžiai. Aš kvailas. Man niekad neužtenka. Man negera, kai gera, man gera, kai geriau. Sustok, akimirksni žavus. Ne ne. 

Bėkim bėkim iš Lietuvos, kaip žiurkės iš skęstančio laivo.

Neskęsta laivas. 

Tuomet bėkim ten, kur mus sočiau papenės. Mes norim būti gerai įmitusios žiurkės. 

Prisimenu Dailės akademijos studento konceptualų kūrinį. Jis nufilmavo žvakę, kuri geso, geso ir užgeso. Liko tamsa. Nebūtis. Tamsa nesikeičia, jai nereikia laiko ir erdvės, todėl jokio buvimo tamsoje negali būti. Nei džiaugsmo, nei liūdesio. Turbūt tai mūsų ateitis. 

Mintis gimdė studento darbas. Galbūt tokia konceptualaus meno vertė. 

Piktas esu. Nepakantus. Jeigu kas nors ne taip, kaip aš noriu, – rėkiu. 

– Psichas tu, – sako man. 

„Psichas“ graikiškai reiškia „dvasingas“. 

Tėvai turėtų galvoti apie savo vaikų ateitį ir nekrikštyti jų vardais, populiariais tarp šunų. 

Jeigu tėvai nori pavadinti savo vaiką įmantriu ir sunkiai ištariamu vardu, jie turėtų pasidomėti, kaip jaučiasi suaugęs žmogus, turintis tokį vardą.

Šita daina graži todėl, kad ji apie meilę. Nereiktų taip galvoti.

Meilė visada graži, bet daina apie meilę ne visada. Tik mylintis žmogus gali sukurti gražią dainą apie meilę. 

Jeigu vaikas paišo paveikslėlį ir būna laimingas, tai savo laime jis dalinasi su kitais. Jis suteikia laimei formą, kurią patiria kiti. Vaikai moka būti laimingi. 

Maži vaikai paišo žmogų didele galva ir dideliu lytiniu organu. O vietoj rankų, kojų ir liemens paišo tik brūkšnelius. Vaikai mato esmes. Jiems duotas, Ričardo Vaitiekūno žodžiais tariant, intuityvus intelektas.

Protas žmogui duotas tam, kad jis teisingai gyventų, o gudrumas tam, kad apgautų kitą žmogų. O tie, kurie protingi ir gudrūs, valdo pasaulį.

Neseniai žmonės buvo prarastoji karta. Dabar jie – Google generation – žmonės, valgantys kitų suvirškintą maistą. Aplinka kalta. Ji mus kuria. Ne mes. Mes bevalės mėsos. 

– Už ką jūs mane teisiat? 

– Senutę užmušei. 

– Ne aš kaltas. Aplinka. Aplinką teiskit. 

Abejotini froidizmai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien