Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Protingavimai (15)

Mikalojus Vilutis, „Kristus“ (1992 m., šilkografija, 39 x 32 cm). M. Vilučio feisbuko paskyros nuotrauka

Netikiu nekaltybe, nes nenoriu tikėti. Gal mokslininkai, kurie juokiasi iš laisvos valios, klysta? Gal tik pats žmogus gali save sukurti ir sunaikinti? Gal aplinka tik žmogaus kūną valdo, bet ne žmogų? Jeigu žmogus yra pasekmė, o aplinka – priežastis, tai kodėl ta pati priežastis turi skirtingas pasekmes? Kodėl ne visi senutes užmušinėja? Kodėl toj pačioj aplinkoj skirtingi žmonės? Ne Stephenas Hawkingas padarė savo kūną, bet aplinka. Tai faktas. O kas padarė Stepheną Hawkingą? 

Lietuvoje irgi yra tokių žmonių, kurie nepasiduoda kaip ir jis, – Viluckų šeima Palangoje.

Žmonės kaip akmenys. Aplinka jų nepadaro, tik suteikia jiems pavidalą. Aplinka nepadaro iš kalkakmenio brangakmenio. Iš kalkakmenio galima bažnyčią pastatyti, o brangakmenis tik dėl gražumo. Didieji poetai, kompozitoriai, dailininkai – žmonijos brangakmeniai. Pauostė Voltaire’o šuo brangakmenį, nusikeikė, nusispjovė ir nuėjo šalin. Pavyzdys žmonėms. 

– Kas čia? 

– Meno kūrinys.

– Valgyti jį galima?

– Ne.

– Neįdomu. 

Jau antikos laikais pastebėta, kad kuo kvailesnis žmogus, tuo geriau jis žino, kaip kiti turi gyventi. Geriausia žinau aš. Kiti turi gyventi taip, kad būtų laimingi. 

Koks paprastas gyvenimas!

Skulptoriai, kurie Dailės kombinate kala tikrus akmenis, ir patys tikri kaip akmenys. Ten galima pamatyti tikrus menininkus. Nuo ryto iki vakaro jie iš akmens kala skulptūras, kurių galbūt niekam nereikės. Juozas Genevičius iškalė palaimintąjį Matulaitį. Kai pamačiau skulptūrą pirmąkart, pagalvojau: Matulaitis vertas palaimintojo vardo. Ramybė, nuolankumas ir begalinis gerumas iškalti akmenyje. Daug metų palaimintasis Matulaitis stovi tarp krūvos samanomis apaugusių akmenų.

Labai gražios man yra Juozo Genevičiaus skulptūros, kurias jis daro Dievui. O tos, kur žmonėms, tai nelabai. 

Koks gražus buvo Vilniaus siluetas mano jaunystės dienomis. Bažnyčių bokštai – kaip eglės. Iš Dievo mokėsi architektai, nestatė jie bažnyčių, panašių į fabrikus. 

Filosofija yra apsidairymas aplinkui, pasakė Aristotelis. Neseniai perskaičiau ir labai apsidžiaugiau. Aš tą ir darau – dairausi aplinkui. Tik dairausi ir stebiuosi. Nesikišu. 

– Dešimt metų rašai ir rašai knygą, tą savo gulbės giesmę. Kada gi ją pagaliau parašysi? 

– Niekada. 

– Tai kokia nauda iš tavo rašymo? 

– O kokia nauda iš gyvenimo?

– Gyventi gera.

– O man gera rašyti. 

Nupaišau paveikslėlį ir kudakuoju kaip višta. Žiūrėkit visi, koks aš šaunuolis – kiaušinį padėjau. 

– Girdėjau, rašai kažką? Ach, kaip aš norėčiau paskaityti! Man labai įdomu.

– Internete yra – satenai.lt, bernardinai.lt.

Man nepatinka skaityti internete. 

Negaliu gi aš žmogui pasakyti: tai nusipirk „Šiaurės Atėnus“. Euras ir dvidešimt centų vis dėlto. Pridėjus keturis centus galima saulėgrąžų pakelį nusipirkti (120 g). 

Kai dirbau Automėgėjų draugijoj, bendradarbė pamatė mano paveikslėlį ir pasakė: 

– Nuostabus paveikslėlis. Kaip norėčiau tokį turėti! 

– Tik nuostabus žmogus gali nupaišyti nuostabų paveikslėlį, – tariau aš jai ir paveikslėlį padovanojau. 

Kitą dieną jį radau šiukšlių dėžėje. Paveikslėlis nebuvo bendradarbei reikalingas. Pradžiuginti mane ji norėjo. 

Gražiai parašė poetas Lorca:

Kas nupirktų šitą juostą

mano ilgesiu ataustą

Kas paverstų mano skausmą 

balto šilko skarele. 

Ilgesį savo ir skausmą paveikslėliu paverčiu.

Ką čia daugiau bepasakysi apie meną.

Nepakartojami vaikų piešiniai. Nepakartojami kaip vaikai. Jų negalima pamėgdžioti. Ir talentingiausi menininkai negali paišyti kaip vaikai, nes jie ne vaikai. Negali sena višta cypsėti taip gražiai kaip viščiukas. Picasso taip pat negalima pamėgdžioti, jis visą gyvenimą buvo kaip vaikas – piktas, bjaurus, godus ir genialus. 

Vis aiškinuosi Freudo teiginį – žmogus nori veistis ir būti reikšmingas. 

Padarė Dievas Adomą ir Ievą ir sako jiems: veiskitės ir dauginkitės. Bus gera jūsų kūnams. Vaikams, kurie gims, jūs būsit reikšmingi. Tada bus gera jums. 

Maži vaikai yra bjaurūs – jie rėkia ir smirda. Bet tėvai jiems reikšmingi ir kuo vaikai mažesni, tuo labiau. Todėl kuo mažesni vaikai, tuo labiau tėvai juos myli. 

Kai vaikai užauga ir jais rūpintis nebereikia, tėvai jiems pasidaro nebereikšmingi. Jie nesąmoningai keršija savo vaikams nereikalingais patarimais ir nereikalingu rūpesčiu. 

Sakoma, labiausiai tėvai myli neįgalius vaikus. Turbūt todėl, kad tokiems vaikams jie visą gyvenimą yra reikalingi ir reikšmingi. Vaikų dėka jie didelę meilę patiria. Prasmingą gyvenimą gyvena. 

Nežinau, kas blogai, o kas gerai. Nežinau, ką galvoti. Aš nenorėčiau, kad mano vaikai būtų bejėgiai ir jiems reiktų mano rūpesčio. Jokiu būdu ne. Bet man liūdna. 

Vis aiškinuosi Šventąjį Raštą. 

Neturėsi kitų Dievų, tik mane vieną. Aš esu Dievas pavydus. Tai Dievo žodis. O apaštalas Matas pasakė: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Ne savo aplinką, bet save žmogus turi tobulinti. Toks turi būti žmogaus tikslas. Dievas yra vienas – ir Jis yra tobulybė. Negali būti dviejų tobulybių. Neturėsi kitų tikslų, tik tobulybę. Bet koks tikslas yra pavydus. Tik jam vienam žmogus turi tarnauti, kitaip tikslas supyks ir žmogus jo niekad nepasieks. 

Nelaimingos žmonos yra tų vyrų, kurie turi gyvenimo tikslą. Jiems tik jis rūpi. 

O žmonos nori, kad tik jos vyrams rūpėtų ir jie visą dėmesį skirtų joms. Žmona pavydi vyro jo tikslui, kaip meilužei. Ji sako: tavo tikslas niekam tikęs. O jeigu vyras visą savo dėmesį skiria žmonai, tai žmona jį niekina. 

– Žiūrėk, kiek daug kiti vyrai pasiekė. O tu?

– Aš neturėjau laiko daug pasiekti. Aš visą laiką gėrėjausi tavimi. 

Yra vyrų, kurie iš tikrųjų myli savo žmonas. Jų meilė nėra šleikščiai saldi. Ji neparodomoji. Jie neneša kasdien savo žmonoms gėlių, bet kartais, iš didelės meilės, muša jas.

Šv. Tomas Akvinietis sakė, kad esminė kančios priežastis yra pragaro baimė. 

Turbūt jis teisus. Labiausiai žmogus bijo mirti. Mirties baimė ir yra pragaro baimė. Pragaru žmogus labiau tiki negu rojum. Kai sakau „žmogus“, tai kalbu apie filosofinį žmogų. Ne apie konkretų, bet apskritai. 

Didelė laimė žmogui yra Santuokos sakramentas. Susituokę žmonės nebijo pragaro. 

Šiandien gruodžio septinta, mano Mamos gimimo diena. Nuėjau jos aplankyti į Rasų kapines. Žvarbus vėjas pūtė, labai šalta buvo. Pro šalį ėjo senutė ir pažiūrėjo į mane tokiomis geromis akimis, kad man iškart pasidarė šilta. Kadaise, dar tarybiniais laikais, taip į mane pažiūrėjo žilas senukas. Jo akis iki šiol prisimenu.

Mano Dukrytė, kai jai buvo keleri metai, užsidarė kambaryje viena ir turbūt pati to nejausdama dainavo dainelę apie voverytę. Dainelėje buvo tiek nuostabaus liūdesio, kad iki šiol, kai prisimenu Dukrytės dainą, aš ir pats liūdžiu nuostabiu liūdesiu. Liūdesys man gražiausias iš visų jausmų. 

Nežinau, kur esu. Materija yra puodas, kuriame laikas ir erdvė. Laikas ir erdvė yra puodas, kuriame materija. Aš esu puodas, kuriame esu aš. Pasaulis, kuriame aš esu, yra mano galvoj. 

– Tai tu pasaulyje esi be galvos?

– Mano galva irgi pasaulyje, kuris yra mano galvoj. 

Štai kas darosi. Kai pagalvoju apie savo galvą, prisimenu Henriko Radausko eiles: Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos. 

Jeigu materija, laikas, erdvė būtų begaliniai ir amžini, tai neįmanoma būtų, kad elementariosios dalelės pačios nesusijungtų į kompiuterį. Būtų begalybė kompiuterių ir begalybė apskritai visko. Viskas jau būtų įvykę ir niekas nebeįvyktų. Neįsivaizduoju ir laiko amžinybėje. Ir erdvės. Nebūtų galima pasakyti: praėjo dešimt milijardų metų ir atsirado gyvybė. Nuo kada praėjo dešimt milijardų metų? Nesuvokiu aš šito. Tik singuliarumu galiu tai sau paaiškinti. Tik tuo, kad materija, laikas ir erdvė tampa nebūtim ir vėl būtim. 

Sentio, ergo sum – gyvūno buvimas. Cogito, ergo sum – žmogaus buvimas. 

Aš noriu būti toks gražus kaip Rudolphas Valentino ir toks protingas kaip Albertas Einsteinas, bet aš nenoriu būti nei vienu, nei kitu. Tai kas tas , iš ko jis padarytas? Iš suvokimo, kad esu? Aš tas, kuris esu? Juk tai Dievo žodžiai. Tai gal mano viduj yra mažas Dievulis, kuris sugalvoja paveikslėlius ir sako: aš esu. Mano nupaišyti paveikslėliai – mano sukurti pasaulėliai. 

Aš žinau, kad aš jaučiu. Aš žinau tik tai, ką aš jaučiu. Aš esu padarytas iš jausmų, kurie mano viduje. Aš nėščias savim. Aš kalbu, rašau, paišau, gimdau tai, kuo esu nėščias. Aš negaliu kitaip. 

Pasaulį valdo priežastys. Laisvė – tai priežasties nebuvimas. Kai sakau, kad rašau save ir paišau save, įsivaizduoju, kad save kuriu. Aš – savo priežastis. Gal tik mene laisvė. 

– Mikalojau, tu labai sudėtingai viską aiškini. Mes nesuprantam. 

– Aš ir pats nesuprantu. Sau bandau išaiškinti. 

– Ką rašai, Mikalojau? Vėl verki, vėl dejuoji?

– O kas man belieka? Aš vargšelis. Aš nelaimingas. Gyvulėliai turi keturias kojas ir visos jos eina į tą pačią pusę, o aš tik dvi kojas turiu ir eina jos į priešingas puses. Viena ten, kur dešra, kita ten, kur beprotnamis.

– Kūrėjau Mikalojau, atskleiskite savo kūrybos paslaptį. Kaip Jūs kuriate? 

– Kaip tualete. Aš pilnas šūdo ir man reikia išsituštinti. Tuštinuosi paveikslėliais ir rašinėliais. Kartais viduriai būna užkietėję, o kartais palaidi. Kai užkietėję, tai nieko nesukuriu, o kai palaidi, tai prikuriu daug visokio niekalo. 

Įkvėpimas – tai palaidi viduriai.

Jeigu pamatysite mane lekiantį gatve paklaikusiomis akimis, tai arba aš skubu į tualetą, kad nesprogčiau, arba į dirbtuvę išpaišyti paveikslo iš savo galvos, kad ji nesprogtų. 

Išpaišiau iš savęs visus paveikslėlius, išrašysiu visus rašymus, pats save suėsiu ir tyliai numirsiu.

Kai nupaišau gražų paveikslėlį arba parašau protingą protingavimą, tikiu, kad vertėjo gimti.

– Dievuli, nesusargdink manęs korona. Aš tau gražių paveikslėlių pripaišysiu.

– Kol paišysi man gražius paveikslėlius, nesusargdinsiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien