Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Protingavimai (17)

Leonardas Gutauskas, „Rojus yra ledo spalvos. II“ (1991 m., drobė, aliejinė tapyba, 136 x 182 cm). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Gyvenimas yra laikas. Anksčiau žmonės turėdavo laiko.

Žinau, ką noriu daryti, bet nežinau, ką reikia daryti.

– Liūdnos buvo mūsų Kalėdos, – sakė senas žmogus. – Gavom su žmonele dovaną – kraujo spaudimo aparatą. 

Kaimo kapinaitės ant kalnelio. Liūdni paminklėliai. Nuo tokio kalnelio Jėzus sakė: Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. 

Žiūriu į dievadirbio darytą kryžių kaimo kapinėse ir gera man. 

Michelangelo, Leonardo ir ypač Tiziano darbai pripildo mane galingos dvasinės energijos ir aš jaučiuosi didis. Bet man nesinori prieš juos klauptis ant kelių.

Žmogus, mylintis savo žmoną, sakė:

– Visi mano žmoną myli, ne tik aš. Žmonės dėkingi jai, nes jiems su ja gera. Jie dovanoja jai dovanas. Jai skambina jos nelaimingos draugės ir beveik nepažįstamos, jaunos ir gražios moterys ir ilgai ilgai kalba. Mano žmona pyksta, sako: skambina ir skambina man. Visą dieną kalbu telefonu. Nusibodo. Niekas jai neskambintų, jeigu jinai galvotų: aš nuostabi, aš išklausau žmones, kuriems sunku, aš rūpinuosi jais, nes jie vargšeliai. Ne jos prote, bet širdyje meilė žmonėms. Prote buhalterija, bet ne meilė. 

Visą gyvenimą buvau nežinantis, o dabar darausi žinantis. Neramu man. 

Pasenau. Sunku iš lovos išlipti ir įlipti sunku ir pasaulį labai norisi tobulinti. Kūno ir proto bejėgiškumas atėjo su senatve.

Mokslininkai, tiriantys smegenis, sako, kad protingavimai yra geriausias vaistas nuo alcheimerio. Aš dar nesusirgau alcheimeriu. 

Kai žmogus negalvoja apie savo amžių, jis jaunas. 

Žmonės myli mane. Jie kaišioja po manim pagalvėles. 

Jie vis man primena, kad esu leisgyvis senukas jau visomis kojomis grabe. 

Sėdi stenantys seniai prie vaišių stalo. Tyli. Vienas išstena humorą, kiti išstena juoką. Nyku. Šeimininkės akys pilnos ašarų. 

Pasigirsta jos žvalus, bet dusulingas balsas:

– Dabar visi pašokim polką su ragučiais. Bus labai linksma. 

Šoka seniai polką su ragučiais. Linksma jiems. Tik žiūrėti į juos liūdna. Valgyti po to ilgai nesinori. 

Išmok galvoti, vaikeli, ir suprasi, kad kitam žmogui tavo rojus gali būti pragaras. 

Empatija – tai supratimas, kad kitas žmogus kitoks. 

– Jis ne toks kaip aš. Kas jam atsitiko?

– Mažas būdamas jis iškrito iš vežimėlio ir susitrenkė galvą į šaligatvį. 

 – Tu nesidomi tuo, kuo domiuosi aš. Tu niekuo nesidomi.

– Yra du domėjimaisi – aktualijomis ir esmėmis. 

 Jis ne toks kaip aš. Kaip jam nepasisekė. Vargšelis. Reiks jį paglostyti.

Tas, kuris nori ne to paties, ko aš, yra kvailys. 

Jis ne toks kaip aš. Jis nevykėlis. Reikia jį užmušti. Nevykėliai vislūs. Prisiveis jų be galo. 

– Tu ne toks kaip aš. Tave galima valgyti. 

Taip dirbtinis intelektas gali apie žmogų pagalvoti. 

Nubudau šiąnakt pusę antros ir supykau. Taip nesinorėjo man grįžti iš nebūties į būtį. Nenoriu grįžti į vaikystę ir būti toks, koks tada buvau. Neturėjau sąžinės, tik bausmės baimę. Ar gali žmogus keist save? Ar jis laisvas? Dabar naktimis nebemiegu, todėl man atrodo, kad turiu sąžinę.

Žiūriu į kunigo Juliaus aprašytas karo ir pokario metų nuotraukas. Vis prisimenu jas. Vaikai ten kaip piemenėliai. Labai nedaug yra paveikslų, kuriuos prisimenu. Aleksandro Macijausko nuotraukose kaimą jaučiu labiau negu Vaižganto aprašytą.

Kiek fotoaparatų, tiek ir menininkų. 

Fotomenas – tai menas matyti. Virginijaus Kinčinaičio nuotraukos skiriasi nuo begalės kitų nuotraukų. Moka jis pamatyti. Mažai kam duota. 

Sakoma, kad meno mokytis nereikia, nes išmokti jo negalima. Kalbama apie meną sau. 

Jeigu muzikantas nori, kad nuostabią muziką, skambančią jo galvoje, girdėtų kiti, jis turi mokėti ją pagroti. O dailininkas – paveikslą nupaišyti. Žmogus kuria – kūnas paišo. 

Kai žiūriu į gražų paveikslą, aš negalvoju apie dešrą. Toks mano katarsis.

Dostojevskio šventasis numirė ir pradėjo smirdėti. Ne. Ne šventasis pradėjo smirdėti, bet jo kūnas.

Išmintinga moteris stebisi savim: 

– Labai myliu karves. Begalinę dvasinę šilumą skleidžia ramios jų akys puikiomis blakstienomis. Taip galvoju restorane valgydama kruviną bifšteksą. Nesuprantu savęs. 

– Paprasta, – paaiškinčiau moteriai. – Karvę myli siela, o valgo kūnas. 

Argumentas dualizmui. 

Karvės kaip mamos peni žmones pienu ir žiūri į juos užuojautos kupinomis akimis. 

Man gera, kai valgau. Sužinojau, kad mano draugas turi dešrą, užėjau pas jį, valgiau dešrą ir man buvo gera. 

– Mikalojau, tu savanaudis. Eini pas draugą naudos sau siekdamas. 

Man gera, kai kalbu su draugu. Užėjau pas jį, pakalbėjom, patylėjom ir man buvo gera. 

– Mikalojau, tu kilnus. Eini pas draugą ne naudos sau siekdamas.

O kur skirtumas? Abu kartus ėjau pas draugą tam, kad man būtų gera.

– Mikalojau, pirmą kartą buvo gera tavo pilvui, o antrą kartą gera buvo dūšiai tavo. 

Taigi kas nori būti pilvo bičiulis, tas tampa Dievo priešu. Taip sakė apaštalas Jokūbas.

Skaitydamas knygas žmogus nepasidaro nei intelektualesnis, nei protingesnis. Bet knygos gali pažadinti jame miegančias mintis, jeigu jos yra. 

Kvailos ryto mintys. 

Žinau, ką daryti, kad žmonės būtų laimingi. 

– Nelaimingus žmones reikia kastruoti, kad nesiveistų ir negimdytų nelaimingų vaikų. Tada Žemėje bus tik laimingi žmonės. 

Žmonės per kvaili komunizmui.

Norėjau būti ereliu, o nepaskrendu net tiek kiek višta. Lįsk po šluota, Mikalojau.

Jeigu žmogus sako, kad aš esu geras, noriu tikėti, kad jis sako tai, ką galvoja. Kai žmogus sako, kad aš esu blogas, aš tikiu, kad jis taip galvoja. 

Žodžiai daug pasako. Paviršutiniški žmonės. Jie paviršiuje, todėl matosi ir girdisi. 

Jau sakiau, kad šiuolaikinis menas – tai menas, apvilktas madingais drabužiais.

Žmogus gali savo kūną apvilkti bet kokiais drabužiais, bet jis vis tiek bus Adomas, kokį Dievas sukūrė. 

Picasso mokėjo nupaišyti esmes. Gaidžio. Katės. Žmogų, pasislėpusį kūne, jis mokėjo nupaišyti. 

 Anksčiau mėgdavau kiaulieną, o dabar mėgstu jautieną. Kiaulė man per daug panaši į žmogų. 

Gerbiamas stipresnis, mylimas silpnesnis. Schopenhauerį mylėjo jo šuo. 

Kam man mašina, kur aš su ja važiuosiu. Visas mano pasaulis su visa mano galva yra mano galvoj. 

Melas gailestingas. Tiesa ne.

Žmogus, neieškantis paveiksle to, ko ten nėra ir neturi būti, sako: 

– Nuostabus paveikslas, žiūrėdamas į jį aš patiriu nuostabias būsenas. Kas jį nupaišė? 

– Vardenis Pavardenis.

– Iš kur jis?

– Iš Lietuvos.

– Aš maniau, kad Lietuva yra vaistai nuo plaučių uždegimo. Pasirodo, tai šalis. 

Galbūt laimingas žmogus gali būti tik tada, kai jis kuria, nes tada jis panašus į Dievą.

Nežinojimas gyvas. Žinojimas miręs. 

– Mikalojau, tu nieko neveiki. Dykinėji. 

– Tai tiesa. Paveikslėlius paišo ir rašinėlius rašo Dievulis mano viduje. 

Viena moteris graži, kita negraži. Vyrai myli gražią moterį, o negražios nemyli. Tada negraži moteris nusiperka brangiausių dažų, išsidažo, pasidaro gražesnė už gražią moterį ir vyrai pradeda ją mylėti. Tada graži moteris nusiperka brangiausių dažų, išsidažo ir vėl viskas taip, kaip ir buvo. Status quo. Bet pardavėjams gerai. 

Žmogus iš Roterdamo, kuris neskiria spalvų, niekada nėra mokęsis meno, sukūrė labai pažangią meno mokyklų programą, pagrįstą XXI amžiaus teiginiu: Menas yra ne paveikslą nupaišyti, bet paveikslą parduoti. 

Dabar prekyba yra tauri, sako pardavėjai. Dabar ji yra Win Win. Laimi ir pirkėjas, ir pardavėjas. Tuoj visi būsim turtuoliais. 

Ateities futbolas – abi komandos laimi. 

Jeigu prekyba būtų Win Win, nebūtų skurdo ir idiotiškos prabangos su auksiniais unitazais. 

Žmonės bijo nežinios. Sužinojau, kad nieko nežinau, ir pradėjau drebėti. 

Laimingiems užtenka to, kas yra. Menininkams neužtenka Dievo sukurto grožio. Nelaimingi jie.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien