Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (20)

Mikalojus Vilutis, „Naktis“ (1990 m.). Aprilgallery.com nuotrauka

– Manai, tavo paveikslėlių kam nors reikia? Niekam jų nereikia. 

– Ir man nereikia. Man reikia jų paišymo. 

Tabula rasa. Žmogus – tuščias puodas. Pasaulis įdeda į jį AŠ. Taip sako Locke’as. Skirtingus dalykus pasaulis įdeda į puodus. Ar tai pasaulis įdeda į žmogų talentą? 

Liūdesį, pavydą? 

Apaštalas Paulius rašo, kad Dievas padarė šventinius ir tualetinius puodus. Į šventinius puodus Jis įdeda šventinį Aš, į tualetinius – tualetinį ir leidžia jam būti. Tikiu apaštalu Paulium, bet ne Locke’u. Aš esu universalus puodas.

Negeras žmogus numetė šunelį nuo tilto ir šunelis žuvo. Geras žmogus prašė mano brolio skulptoriaus Kristupo, kad jis iškaltų šuneliui paminklą iš Kararos marmuro. Kodėl gi geras žmogus neprašė iškalti paminklo paskerstai kiaulei? Todėl, kad kiaulė jam padų nelaižo? 

Kinų išmintis. Gyvenimo prasmę galima suvokti tik po trečios taurės. 

– Aš nenoriu būti tobula, aš noriu būti laiminga, – tarė moteris.

Laimingi būna labai netobuli idiotai ir labai tobuli dievai. Ar tobulas gali būti nelaimingas? 

Gal moteris norėjo pasakyti „nenoriu būti protinga, noriu būti laiminga“. 

Sakoma, protas – didžiausias laimės priešas. Jau Homeras rašė, kad žmogus yra nelaimingiausias iš visų gyvūnų, nes turi protą. Gyvūnai nežino, kad jie mirs. Tik žmogus žino. Kaip jis gali būti laimingas? Ar tikrai mirties bausmė yra bausmė.

Jeigu sakoma, kad žmogus domisi menu, tai reiškia, kad jis domisi tuo, kas yra bendra tarp dailės, muzikos ir literatūros. Menas – meno kūrinio esmė, neturinti formos. Tai tik išgyvenimas, nepasveriamas ir nepamatuojamas. 

– Koks nuostabus dailininko AB paveikslas. Tiesiog genialus. 

– Tai ne AB, bet BC paveikslas.

– Aaaaaaa… tada nenuostabus ir negenialus. 

Mėsėdžiai protingi, o žolėdžiai durni. 

Kam jiems protas. Žolei ėsti proto nereikia. O tam, kad perkąstum gerklę savo artimui ir suėstum jį, proto reikia. Baltieji žmonės protingų plėšrūnų nevalgo. Durniai jiems skanesni. 

Laimė ir kančia. Tarp jų žmogus. Gyvenimas iš to padarytas. Ir taip galima pasakyti. 

– Muzika – tai ne garsai?

– Ne, muzika tik padaryta iš garsų. Žmogus gi ne mėsa, jis tik padarytas iš mėsos.

– Žmogus yra mėsa, kuri žino, kad ji yra, ir nori, kad jai būtų gera. 

– Visi gyviai to nori.

– Žmogaus ir gyvio gerumai skirtingi.

Viskas paprasta. Žmogus yra priešybių vienybė, padaryta iš jausmų – džiaugsmo ir liūdesio, meilės ir neapykantos. Galbūt menininkai yra tie, kuriuose jausmai netelpa ir jie juos išpaišo, išrašo ir išdainuoja. Kai juose netelpa laimė, jie išdainuoja ją linksmomis dainomis ir liūdnomis, kai juose netelpa liūdesys. O ne menininkai džiaugsmą ir liūdesį išmyža pro akis. 

Būk laimingas, Mikalojau, tik nedaryk kitų laimingų savo laime. 

Negaliu eiti į parodą ne vienas.

Jeigu aš ilgai žiūriu į paveikslą, kuris man įdomus, o tam, kuris su manim, ne – jis stovi šalia ir kenčia. Aš pradedu jausti jo kančią, bet ne meną, esantį paveiksle. 

Nebedarysiu parodų. Jeigu mano paveikslai yra verti pamatymo, jie bus pamatyti ir be mano pastangų. Time tells.

Mikalojau, tu kaip gyvatė: AŠŠŠŠŠŠŠ.

Aš nedrįstu kalbėti už visus. 

Tikiu, kad žmogus yra laisvas ir pats kuria save, kokį nori. Aš galiu kalbėti tik už save. Time tells. AŠŠŠŠŠŠŠ.

Nebūk , būk mes. Ką galima pasakyti apie mes? Mes visi norim valgyti, veistis, šiltai ir patogiai gyventi. Ir viskas? Tuomet mes būtų ne tik žmonės, bet ir visi gyviai. Leninas norėjo iš padaryti mes. 

Moteris yra visko priežastis. Materija. Motina. 

Matriarchatas vandenyne. Gelmių žuvis velniažuvė žmona yra 60 cm ilgio. Jos vyras yra mikroskopinis spermatozoidas su dantimis. Jis įsikanda į velniažuvę ir susilieja su ja. 

Mano draugo jūrininko žmona didelė kaip jūra. Jis supasi ant jos, kaip laivas ant bangų, ir joje paskęsta. 

Vyrams derėtų žinoti savo vietą pasaulyje, Dievo jiems skirtą. 

Musei nepatinka mano rašymai. Guliu lovoj pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ant pilvo ir rašau.

Visą laiką skraido įkyri musė, bando įlįsti į ekraną ir trukdo man rašyti. Niekaip negaliu jos pagauti ir užmušti. Tikiuosi, ne Dievas ją siuntė. 

Ką man daryti? Nepaišyti dėl to, kad kam nors nepatinka, ką aš paišau, nerašyti dėl to, kad kam nors nepatinka, ką aš rašau? Negyventi dėl to, kad kam nors nepatinka, kad gyvenu?

– Gyvenk, Mikalojau. Tik ne taip, kaip tu nori, bet taip, kaip aš noriu. Aš geriau žinau, kaip tau reikia gyventi.

– Eisi šiandien kur nors?

– Ne.

– Tai kam prausiesi?

Aš labai išmintingas. Aš nieko nesuprantu. 

Matau, tik nežinau, ką matau. 

Dievui nerūpi individas, jam rūpi rūšis. Gal reiktų sakyti – ne Dievui, bet gamtai. Gamta nesaugo individų. Gamtai nerūpi , gamtai rūpi mes. Piemeniui nerūpi avių individualybės, jam rūpi, kad avys būtų sočios. Rūšiai neskauda. Dievui nerūpi tie, kuriems skauda. 

Prasmingiausias pokalbis yra tarp žmonių, kurie nežino. 

– Aš nežinau, bet, mano galva, yra taip. 

– Aš nežinau, bet, mano galva, yra kitaip.

Du nežinojimai tampa žinojimu. Du minusai tampa pliusu. Dialektika. 

Žmonės iš savęs. Protingi, intelektualūs, neskaitantys knygų.

Visi keliai veda į kapus.

Tai, sakai, nori nusižudyt. Galiu duoti patarimą, – „Šiaurės Atėnuose“ rašė Petras Repšys Alfonsui Andriuškevičiui ir pasiūlė jam aukščiausio meninio lygio nusižudymo būdą.

Aš stebiuosi:

– Alfonsai, tu gi pats sakei, kad esi jau parašyta knyga. Nuo pradžios iki galo. Tai koks tavo reikalas. Esi Alfa, ateis laikas ir būsi Omega. Ko tu kišiesi.

Sau pačiam aš esu labai įdomus žmogus. Tai didžiausia sėkmė mano gyvenime.

Man nenuobodu vienam.

Dieve, leisk man išgyventi iki Alcheimerio. Gal tada sužinosiu, kas yra laimė.

Žmogui nebūna gera, kai gera. Žmogus yra nuolatinis noras, kad būtų geriau. Kiek laiko trunka „geriau“? „Geriau“ tuoj pat pasidaro „gera“ ir vėl nuo pradžios. Sakoma, laimė yra pasitenkinimas savim ir tuo, ką turi. Bet tai gyvulio laimė. Žmogus negali būti laimingas, jeigu gali būti laimingesnis. Laimingesnis negali būti tik Dievas – tobulybė. Kol netaps žmogus dievu, tol vaikysis savo laimę, kaip šuo uodegą.

– Ar tu laimingas?

– Žinoma. Aš gi homo sovieticus. Mus išmokė būti laimingus. Mums buvo pasakyta: jeigu būsit nelaimingi, mes išvešim jus į Sibirą. O jeigu būsit labai nelaimingi, tai mes jus nušausim, gero jums norėdami, nes geriau visai nebūti, negu būti labai nelaimingam. Mes iššaudysim visus nelaimingus, kad jie nesiveistų ir negimdytų tokių pačių kaip jie. Tada gims tik laimingi žmonės ir žmonija pasidarys laiminga.

Išgerkim išgerkim, kad kelias nedulkėtų… Taip keliavom į šviesų rytojų – komunizmą.

– Ar įmanoma būti laimingam be degtinės?

– Įmanoma. Vyno galima išgerti, narkotikų pauostyti.

Laimingi žmonės mato, ką nori matyti, ir girdi, ką nori girdėti, arba nemato, ko nenori matyti, ir negirdi, ko nenori girdėti.

– Ką veiki?

– Tobulėju.

Man įdomu rašyti. Yra žmonių, kuriems įdomu skaityti. Jeigu jų nebūtų, tai gal tik protingaučiau, bet savo protingavimų nerašyčiau.

Savo garbei turiu pasakyti, kad nė vieno žmogaus nepaklausiau:

– Ar skaitei mano protingavimus? Kaip patiko?

Jauna graži moteris paskaitė mano protingavimus ir pasakė:

– Paskaičiau jūsų protingavimus ir nusišypsojau.

– Aš menininkas sau, bet ne kitiems.

– Tai pats ir džiaukis savo menu, Mikalojau.

– Gerai.

Aš laimingas būnu ne tada, kai nupaišau paveikslą, bet tada, kai jį paišau. Todėl, kad tada aš kuriu ir būnu panašus į Dievą.

Nupaišiau paveikslėlį, gražų gražų. Paveikslėlio gražumas – tai mano gražumas.

Talentingo menininko parodos atidaryme žmonės netilpo salėse. Buvau ir atidaryme, ir ne darbo dienomis dar du kartus aplankiau parodą, nes norėjau pamatyti paveikslus. Salėse nebuvo nė vieno žmogaus, tik budinti moterėlė snaudė ant kėdės prie durų. Pažiūrėjo ji į mane ir nustebo.

Prancūzai teisūs. Kvailas kaip dailininkas, sako jie. Iš tikrųjų. Jeigu dailininkai būtų protingi, darytų ne parodas, bet tik parodų atidarymus.

– Mikalojau, tavo paveikslai negražūs ir nenuoširdūs.

– O kokie gražūs ir nuoširdūs?

– Tokie, kur brūkšneliai ir taškeliai.

Norintiems išmanyti vaizduojamąjį meną, reikia gėrėtis abstrakcionizmu.

Visi abstrakcionistai talentingi. Geriausia paveikslus tapyti užsimerkus arba tamsoje. Nėra jokios rizikos sukurti beskonybę. O kai tik abstrakcionistai pabando vaizduoti, tai ir pasidaro nebetalentingi. Juokauju.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien