Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (21)

Mikalojus Vilutis, „Pokalbis su medžiu“ (1993 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Mokėjimas paišyti neluošina menininko, nors gali taip pasirodyti. Nemokėdamas paišyti paišytojas nesugeba nupaišyti tokių beskonybių, kokias nupaišo išmokęs.

– Jis pasakė, kad tu prastas menininkas, o tu nedavei jam į snukį?! Mikalojau! Tu – mazgotė!

Ar mazgotei rūpi, kas ką apie ją pasakė.

Aš nedirbu. Ne tam esu sutvertas. Tai, ką aš darau, yra seksas su daiktu. Kaliau akmenį ir patyriau svaiginantį pasitenkinimą – „valio“ įvyko, apvaisinau daiktą ir jis tapo gyvas. Nėra geresnio gyvenimo už menininko. Bet kai menininkas daikto apvaisinti nebegali, jis kenčia baisias kančias. Labai skausminga yra impotencija mene.

Dabar mano gyvenimas yra rašymas. Nekenčiu rašymo. Prikankino jis mane.

Noriu rašyti protingai, o protingam būti man nesiseka. Gal lengviau būti talentingam? Reiks pabandyti.

Kuo mažiau, tuo daugiau. Man rodos, Ciceronas taip pasakė. Kuo mažiau žodžių, tuo daugiau vietos minčiai. Retorikos menas. Kuo mažiau turėjimo, tuo daugiau gyvenimo, kartoja išminčiai.

Tik laisvalaikiu žmogus žmogum būna, tik tada jis gyvena. Tikiu taip sakančiais.

Jeigu žmogus kasa žemę, tai jis net nėra kastuvas, jis tik priedas prie kastuvo.

Būkite instrumentais Dievo rankose. Taip sakoma. Dievui vaikų reikia, bet ne instrumentų.

Paveikslą padaro menininkas ir dailininkas viename kūne. Menininkas yra kūrėjas, o dailininkas yra priemonė paveikslui padaryti.

Padarė Dievas laiką ir erdvę, pažėrė juose vandenilio atomus ir žiūri, kas iš to išeis.

– Būtis išėjo. Nieko gero, Dievuli. Ėda visi vienas kitą ir tiek. Tavo sukurta būtis yra gyvatė, ryjanti savo uodegą dabar ir per amžius. Amen.

Katarai sako, kad Dievas sukūrė tobulą visatos idėją, o velnias ją įgyvendino, kaip sugebėjo.

Vienų akys liūdnos. Kitų linksmos. Kitų jokios – kaip žuvies.

Filosofija – tai nežinojimas.

Newtono fizika yra vietinės reikšmės. Tinka tik tam pasauliui, kurį patiria žmogaus kūnas. Mažytei būties atkarpėlei.

Idėja nori būti įgyvendinta.

Jeigu mintis man ateina į galvą, man labai norisi ją pasakyti, kad kiti išgirstų.

Ir vaizdą, esantį galvoj, man labai norisi nupaišyti, kad kiti jį pamatytų.

– Išgirstų… Pamatytų… Cha! Man tie dalykai visiškai nerūpi. Aš aukščiau už visa tai. Aš apskritai virš visko, – pasakė menininkas.

Jis parodos kuratorę pavadino kurva todėl, kad jo paveikslą ji pakabino ne pačioj garbingiausioj vietoj.

Negražus Mėnulis iš arti, nes iš arti niekas jo nemato. Kam jam būti gražiam? Ir Marsas negražus. Žemė iki gyvybės iš arti irgi buvo negraži. Nieko nėra visatoje nereikalingo. Nebūtų grožio, jeigu jis niekam nebūtų reikalingas.

Grožis – tai saldainis akims. Suvalgo žmogus saldainį ir saldybė jame atsiranda.

Dešra yra negraži, panaši į šūdą, bet ji vertingas maistas kūnui. Menas yra maistas sielai. Jis nebūtinai turi būti gražus.

Jeigu būtų įmanoma grįžti į praeitį, grįžčiau į 1950 metus ir aplankyčiau savo senelę. Jai tada buvo 63 metai. Būčiau už ją vyresnis 14 metų. Matyčiau save 6 metų, bet nepažinčiau. Pusę valandos guliu lovoj ir nieko neveikiu. Jeigu grįžtų pusė valandos, lovoje gulėtų du Mikalojai ir nieko neveiktų.

Jeigu laikas pradėtų eiti atgal, vis jaunėčiau, vis gražesnis ir laimingesnis daryčiausi. Maistas lįstų iš manęs, o šūdai į mane.

Jaunystė. Sugrįžk, jaunyste, alyvom sužydėk…

– Kodėl aš? Kodėl aš ne jis? Dieve, už ką mane kankini. Padaryk taip, kad aš būčiau jis, o manęs neliktų nė mažiausio pėdsako. 

Tokia buvo mano jaunystės malda. Nenorėjau būti aš. Nenorėjau gyventi. Man užeidavo linksmybės priepuoliai, bet tai buvo isterija. O dabar galvoju, kad tada buvau laimingiausias.

Gal tada gimdžiau save ir kentėjau gimdymo kančias.

Nenoriu, kad sugrįžtų jaunystė. Jaunystėje mano kūnas gyveno, o dabar gyvenu aš.

– Vakar buvau gimimo dienoj.

– Prisigėrei?

– Ne.

– Tai ko ten ėjai?

Senas žmogus jau nesikelia iš lovos. Jį neša į tualetą ir ne visada spėja laiku. Tas žmogus žada pirkti naują automobilį. Jis nesuvokia, kad greitai mirs? O gal jis suvokia, kad nemirs niekada? Mano draugas Tomas, protingas, mąstantis žmogus, mokslų daktaras, sunkiai sirgo ir žinojo, kad greitai mirs, ir su tuo susitaikė. Jis pradėjo mokytis italų kalbos. Kam? Gal Dievas kalba itališkai?

Galilėjus pasakė, kad gamtos knyga parašyta matematikos kalba.

Pasaulį valdo skaičiai, sakė Pitagoras. Viskas skaičiai.

Dievas yra skaičius, už kurį didesnio nebegali būti.

Labai dažnai nesuprantu, ką kalba iškalbingi žmonės. Klausausi jų kalbos, kaip muzikos.

Kai negalvoju apie mirtį, esu nemirtingas.

Esu jaunas, kai negalvoju apie senatvę.

Kai sugenda unitazas, aš paprašau santechniko, kad jį pataisytų, nes jis žino kaip ir per 15 minučių pataiso. Aš jam sumoku už darbą ir net nepagalvoju, kad galėčiau nesumokėti. Pats galėčiau sutvarkyti unitazą ir sutvarkau kartais, bet sugaištu ne 15 minučių, bet dvi valandas, nes neturiu nei tinkamų instrumentų, nei įgudimo. Kai man reikia išversti sakinį į lotynų kalbą, aš skambinu Daliai, kuri lotynų kalbą moka, ir ji man sakinį išverčia per minutę. Ačiū. Viskas. O jeigu man pačiam reiktų sakinį išversti į lotynų kalbą, man reiktų ją išmokti, o tai užtruktų kokius 5 metus intensyvaus mokymosi. Unitazas labiau vertinamas už lotynų kalbą.

Jeigu valstybės vadovo unitazas yra auksinis, vadinasi, jo užpakalis jam svarbesnis už valstybę.

Klausiau žmonių, ar jie dažniau keikiasi ar meldžiasi Dievui.

– Dažniau keikiamės, – pasakė jie man.

Kažin kas dėl to kaltas – Dievas ar žmonės?

Seniai seniai, dar tarybiniais laikais, padovanojau moteriai vardu Irena nedidelį savo paveikslėlį, įrėmintą į aukštus rėmelius. Ji paguldė paveikslėlį virtuvėje į lentyną ir dėdavo į jį visokias virtuvines smulkmenas. Mudu su ja sukūrėm naują meno kūrinį. Intermedija. Bendraautoriai mes buvom. Aš sukūriau gražų vaizdą, ji sukūrė mintį, daug pasakančią apie meno poreikį ir reikšmę žmogaus gyvenime.

Man gražūs paveikslai, kurie panašūs į kalną. Renesanso piramidinė kompozicija. Vis įsivaizduoju save lipantį į Olimpo kalną, kur Dievulis gyvena.

Giedrius Jonaitis yra Lietuvos Motina Teresė. Šaukiasi jo nelaimingi žmonės.

Giedrius Jonaitis yra labai geras mano draugas. Jis laisvas žmogus, todėl šalia jo aš taip pat būnu laisvas. Aš bet kada galiu pasiųsti jį nachui.

Meno klestėjimo laikai. Kiek fotoaparatų, tiek menininkų. Mano kompiuteris kartais meną už mane daro.

Kūryba – meno ieškojimas savo viduje.

Fotografija – meno ieškojimas išorėje.

Aš nerūpiu Dievui trijuose asmenyse. Aš rūpiu tik Jėzui, kuris įlindo į žmogaus kūną ir sužinojo, kaip jaučiasi žmogus po saule.

Pasauliai, esantys žmonių galvose, skiriasi vienas nuo kito tiek, kiek skiriasi žmonės. Skirtingos sąmonės. Kalbėdami lietuviškai skirtingomis kalbomis žmonės kalba. Tikrovė žmogui ne pasaulyje, bet tik jo galvoje.

Žmonėms įdomūs faktai. Labai nedaugeliui įdomios yra mintys.

Žmonės yra dviejų prigimčių. Vieni eruditai, kiti intelektualai. Eruditams įdomūs faktai. Intelektualams įdomu, kodėl faktai tokie. Atminties ir proto žmonės. Eruditai žino – taip yra. Intelektualai nežino, todėl jie klausia – kodėl taip yra. Didžiausias eruditas yra išmanusis telefonas.

Žinantis žmogus pasakė:

– Mikalojau, mačiau tavo parodą. Ne tuos paveikslus pakabinai. Reikėjo kabinti kitus. Aš geriau už tave žinau kokius.

Dieve, apsaugok mane nuo karo, bado, maro ir žinančio žmogaus.

Sunku gyventi pasaulyje žmogui, kuris nemoka atrodyti. Tokio… žmogaus išmintis nevertinama ir jo žodžių nepaisoma. Mokytojo knygoj taip parašyta. 

– Tu turi mobilųjį telefoną? O! Koks tu reikšmingas! Ki ki ki…

Nukikenti žmonės.

Dievas davė žmogui jaunystę tam, kad žmogus būtų jaunas. Seniai bruka savo susenusią išmintį jauniems žmonėms. Aš irgi ne išimtis.

Yra žmogus, apie kurį sako: jis labai geras. Yra moteris, kuri jį labai myli. Visą savo bjaurumą jis išrėkia ant jos. Ji atleis.

Protingi žmonės yra nelaimingi todėl, kad mato save.

Kabalos išmintis. Pavydas – viena svarbiausių tobulėjimo priežasčių.

Dar svarbesnė priežastis galbūt yra savęs pamatymas. Pamatai save iš šono, griebiesi už galvos ir eini arba kartis, arba tobulėti.

Degtinė padaryta iš rojaus ir pragaro.

Paskutinė miršta viltis – kvailių motina.

Ar aš gyvenau, ar tik šliaužiau iš paskos. Galbūt visą gyvenimą bandžiau iš savęs išstenėti tai, ko ten nebuvo. Tokios skausmingos mano liūdnos senatvės mintys.

Kalbuosi dabar su Dievu tyloje ir tamsoje, sakau jam tiesą į akis, viską, ką apie jį galvoju, nes nemanau, kad jis kvailys, kurį reikia tik girti.

Mano protingavimai pasaulio nepakeis. Aš ir nebandau, nes negalvoju, kad geriau už Dievą žinau, koks pasaulis turi būti. Aš esu kuklus ir drovus.

Prisipažinsiu, man irgi kartais norisi tobulinti pasaulį, bet tik todėl, kad aš esu durnas ir nieko nesuprantu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.