Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (22)

Mikalojus Povilas Vilutis, „Agresija II“ (1979 m.). Asmeninio archyvo nuotrauka

Tikrosios vertės.

Kolumbas pasakė karalienei Izabelei I Katalikei:

– Žemė apvali. Plaukdamas į vakarus, aš nuplauksiu į rytus. Ten Indija. Duok man tris laivus ir aš atvešiu tau indiškų pipirų.

– Gerai, – pasakė karalienė, – duosiu tau tris laivus. Aš prisivalgiau ir nebepatiriu valgymo palaimos. Plauk į Indiją ir atvežk man indiškų pipirų, kad valgymo palaimą vėl patirčiau.

Jeigu Kolumbas būtų pasakęs, kad atveš indiško proto, karalienė turbūt būtų nukirtusi jam galvą, nes būtų pamaniusi, kad jis tyčiojasi iš jos.

Tikras žmogus yra toks, kokį jį Dievas sutvėrė ir kuris nebando būti kitoks. Jis patenkintas savim. Jis negalvoja, kad tobulas Dievas jį sutvėrė netobulą. Jis apskritai nevargina savęs galvojimu. Įdomu, ką apie save galvoja višta.

Noriu būti laisvu Tomo Akviniečio žmogum. Būti savo paties priežastim. Noriu visą gyvenimą gimdyti save vis gražesnį ir gražesnį. Kaip Aurelijaus Augustino Dievas noriu būti – gimdomas ir gimdantis viename. Kaip višta, kuri padėjo kiaušinį ir išperėjo save.

Ropoja vabalėlis savo keliu, išsigąsta, sustingsta, apsimeta miręs. Kas jį išmokė apsimesti mirusį? Kas jį išmokė meluoti. Mama? Ar jis žino, kodėl jis taip daro? Ar jis bijo? Ar jis turi patirtį? Ar jam yra praeitis ir ateitis? Ar jis žino, kad jis yra? Kas apsiuvai pastato gražų namelį? Ji pati? Kirmėlytė be rankų ir kojų? Kaip? Apsiuva – didžiausia man mįslė. Dievo buvimo argumentas. 

Dievas sukūrė laimę, o velnias būtį. Pabūkim, pabūkim, kad sužinotumėm, kaip gera nebūti.

Jeigu laisvos valios nėra, tai Dievas yra siaubūnas. Jeigu laisva valia yra, tai žmogus yra siaubūnas.

Dar kartą paskaičiau, kad tikrą meną supranta visi. Michelangelo kūrinius supranta net maži vaikai, buvo parašyta. O lėlę Barbę? Maži vaikai supranta lėlę Barbę? Kaip manote?

Ar maži vaikai supranta Bacho muziką, Pasternako poeziją, Bergmano filmus?

Nežinau. Gal tai netikras menas.

– Ką vestum, Mikalojau, lėlę Barbę ar Milo Venerą?

– Lėlę Barbę. Kam man žmona be rankų?

– Protezus jai galima pritaisyti.

Man gera todėl, kad nebloga. C’est la vie.

– Aš labai nelaimingas. Man skauda pilvą.

– Aš labai laimingas, nes man neskauda pilvo.

Taip nesakoma. C’est la vie.

Kai skauda pilvą, nuobodu nebūna.

Girtuokliai žino, kas yra neviltis. Galvos skausmas geriau.

Menas iš nevilties.

Netikiu, kad Dievas žemę sukūrė žmogui. Tikiu, kad žmogus yra žemės liga, ir žemė kovoja su juo darydama jo gyvenimą nepakenčiamą.

Lankiau Vilniaus 15-ąją vidurinę mokyklą. Nesakau „mokykloje mokiausi“, nes tai nebūtų tiesa.

Kai buvau devintokas, mūsų klasė buvo pirmame aukšte priešais gražią ir erdvę pievelę, kurioje mylėdavosi šunys. Kelios poros iškart. Mes godžiai visa tai stebėdavom. Mes buvom paaugliai ir tai, ką matėm, mums buvo svarbiausias dalykas pasaulyje. Mūsų akys blizgėdavo.

Klausausi dainos ir užmirštu, kad gyvenimas yra kančia.

Kasdien vis protingesnis ir protingesnis darausi. Kiti taip galvoja:

– Mikalojau, koks tu protingas! Ai ai! – sako jie man. – Ir tu vis protingėji ir protingėji. Ai ai. Mes gėrimės tavim. Mes po tavim pagalvėlę pakišim.

Nesinori mirti. Gera gyventi. Gera protingėti ir žiūrėti pro langą į apšerkšnijusius medžius. Tolstantis sidabrinis pasaulis. Gal gyvensiu, kol protingėsiu. O kai nustosiu, tai ir numirsiu. Kai viską padarysiu, ką galiu. Išeisiu tada debesėliais pasivaikščioti, kaip sakydavo mano teta Aldutė.

Skinsiu raudoną rožę ir pamerksiu ją savo virtuvėje į puodą.

Nuostabus saulėlydis Palangos jūroje! Kaip norėčiau jį nusiskinti kaip gėlę ir pamerkti į puodą savo virtuvėje.

Pamačiau savo gražiąją Nijolę pirmąkart ir širdis man pradėjo plakti. Ach, pagalvojau, nuskinsiu ją kaip gėlę ir pamerksiu į puodą savo virtuvėje.

Kai prisimenu, kaip kvailai aš elgiausi, kai buvau įsimylėjęs savo žmoną, stveriuosi už galvos ir pradedu rėkti. Taip man gėda. Kodėl įsimylėjęs žmogus pasidaro kvailas? O juk kvailumas įsimylėjus turėtų būti gamtos padiktuotas.

– Moterys, Mikalojau, myli kvailius, bet ne filosofus. Jos protingos.

Nuo seniausių laikų sakoma, kad kvailiai laimingiausi, todėl vaikai nuo jų gimsta laimingi.

Kuo banalesnė tiesa, tuo ji vertingesnė. Laiko patikrinta. 

Žmogaus gyvenimas padarytas iš darbo ir laisvalaikio. Darbas yra tai, ką žmogus privalo daryti, o laisvalaikiu jis laisvas, nieko neprivalo ir būna taip, kaip jam gera būti. Didžiausia vertė žmogaus gyvenime yra laisvalaikis, sakau aš ir kiti išminčiai.

– Siutini mane. Nieko neveiki.

– Tave siutina mano laimė.

Neaiškinkit man, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Mano Saulė sukasi aplink Žemę.

O visata sukasi aplink mane.

Kopernikas suprato, kad Žemė sukasi aplink Saulę.

Negali būti, kad jis negirdėjo apie Aristarchą Samietį. Tikriausiai jis tik moksliškai pagrindė jo teiginį. Po saule nieko nėra nauja!

Tiesa kaip šviesa. Jai nėra nei laiko, nei erdvės, nei pasaulio. Ji amžina.

Dievas pirma sukūrė šviesą, tik paskui šviesos šaltinį. Pirma tiesą, o paskui tiesos sakytoją.

Gyvenimas – tai nerimas.

Nežinau, kas yra menas, ir tikiu, kad niekas niekada nesužinos. Žinojimas būtų meno pabaiga. Žinojimas – gamyba, nežinojimas – kūryba. Nežinau, kas yra menas, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis, kas yra Dievas. Nežinau, kas esu aš, bet esu. Nežinau esmių – to, kas svarbiausia. Mano nežinojimas kuria mano galvoje ne sužinojimą, bet save patį – nežinojimą, todėl apie visus tuos dalykus galiu kalbėti be galo. Dievas pasakė, kad aš esu jo vaikas, panašus į Jį. God loves fun? O gal ne? Gal aš iš tikrųjų panašus į Dievą todėl, kad pats save gimdau paveikslėliais ir rašinėliais. Žmonės žiūrėdami į mane mato mano mėsą. Išgimdau save iš savęs matomą matantiems, prigimtį savo, gyvulišką gryną baimę, neturinčią priežasties, įsiūtį ant savęs, ant gyvenimo, ant žmonių ir meilę sau ir gyvenimui, ir žmonėms, ir bjaurastį savo, ir neįžvelgiamą savo vidinį grožį, viską, kas yra mano viduje, visą save išpaišau, esmę savo, viską, iš ko aš padarytas, – ecce Mikalojus (dabar turėtų pasigirsti dūdų orkestro garsai ir angelų choras).

Kai mano pusseserė Gintarė buvo maža, jos mama – Teta Aldutė – jai papasakojo pasakėčią apie skruzdę ir žiogą.

– Kokia bjauri skruzdė, – pasakė Gintarė.

Vaikai yra filosofai. Jaučia jie esmes.

Jeigu skruzdės nepapenėtų žiogelių – menininkų, išmirtų jie iš bado, nebūtų meno ir nyku būtų gyventi.

Jeigu iš bado numirtų menininkas Giedrius Jonaitis, būtų labai gaila.

Žmonėms, su kuriais nuostabią vasaros naktį sėdžiu prie laužo ir geriu degtinę, sakau:

– Aš profesorius. Nedrįskite man sakyti „tu“, kreipkitės į mane JŪS. Kitaip aš įsižeisiu, nes esu kvailys.

Vis daugėja žmonių, visą laiką pasiruošusių įsižeisti. Sunku gyventi pasidarė. Nekalbėk, nežiūrėk, nejudėk, nekvėpuok, nes būtinai ką nors įžeisi.

Jeigu du žmonės bendrauja pusę metų ir sako vienas kitam „jūs“ – jie ne draugai.

Geram žmogui vaikai sako „tu“.

Prisimenu gydytojo savo dėdės Vytauto rankas.

Man skaudėjo pilvą. Dėdė Vytautas liepė man atsigulti ant nugaros, švelniai mano pilvą pamaigė ir skausmas iškart praėjo.

Jo rankos buvo vėsios ir labai švarios. Šiek tiek gelsvos – dramblio kaulo spalvos.

Poliklinikoje laukiau savo eilės pas gydytoją. Priėjo maža mergytė ir įsmeigė į mane akis. Negalėjau ištverti jos tyro žvilgsnio.

Norėčiau, kad Dievas būtų, nes tada turėčiau viltį, kad kokiu nors pavidalu būsiu ir po mirties. Bet jeigu Dievas yra teisėjas, tai gal geriau Jo nebūtų.

Menininkai geria degtinę todėl, kad degtinė padaryta iš laimės ir kančios. Kuo daugiau laimės ir kuo daugiau kančios, tuo daugiau gyvenimo ir meno.

Vyrai daro žmones sočius, o moterys – laimingus. Kas geriau?

Žmogus televizoriuje pasakė:

– Moteris ne žmogus. Ji aukščiau už žmogų. Ji Dievo kūrybos viršūnė. Ji tarp žmogaus ir Dievo todėl, kad ji gimdo vaikus.

Nežinau, ką ir galvoti. Juk katės dar labiau gimdo vaikus už moteris.

Iš tikrųjų aš tikiu Žmogum televizoriuje. Turbūt teisingai sakoma, kad Adomas yra pirmas prisvilęs Dievo iškeptas blynas, o Ieva – antras neprisvilęs. Vyrai žino, kad 2 × 2 = 4, o moterys žino tiesą. Jos galvoja širdim, o širdis niekada nemeluoja. 

Paveikslas kaip žmogus.

Kai sakoma „graži moteris“, „gražus vyras“, tai kalbama apie kūnus, su kuriais norisi ištvirkauti. Kai sakoma „gražus žmogus“, tai kalbama apie sielos grožį, kurio akys nemato. Gražaus žmogaus kūnas gali būti labai negražus. Algimanto Kuro paveikslai kaip gražūs žmonės negražiais kūnais.

Namai Mindaugo Skudučio paveiksluose kaip kančią patyrę žmonės.

Būna dekoratyviniai žmonės.

Nė vienos valties Siesarčio ežere šį vėsų ir šviesų birželio vakarą. Tik gulbės – baltos gražuolės – plauko juodu ir lygiu kaip veidrodis ežero paviršiumi. Bjaurūs paukščiai. Reikia jas pjauti ir valgyti. Nekenčiu jų. Pamato žmogų ant ežero kranto, priplaukia ir reikalauja maisto. Jeigu maisto negauna, šnypščia ir žiūri į jį pilnomis neapykantos akimis. Jos tokios nutukusios, kad net paskristi nebegali. Antropomorfiniai paukščiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.