Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Protingavimai (23)

Mikalojus Vilutis, „Vidudienis“ (1999 m., šilkografija, 40 x 33 cm)

– Mes pas tave užeisim.

– Neužeikit. Noriu būti vienas.

– Ką veiksi vienas?

– Nieko.

Tik nieko neveikdamas žmogus tobulėja. Rytų išmintis. Gal kai kūnas nieko neveikia? Kai guliu kaip lavonas, gal tik tada būnu, nes tik tada mąstau.

Negalima filosofuoti prie vaišių stalo. Filosofavimas yra bjaurus ir įtemptas darbas. Galvoti reikia. Girdėti, ką kalba kitas. Prie vaišių stalo reikia ilsėtis. Kai gerdavau ir filosofuodavau, kitą dieną man labai galvą skaudėdavo.

Robotai turi pirštus ir gali tobulai groti natas, bet ne muziką. Muzika padaryta iš jausmų, kurių robotai neturi.

Skaityti filosofiją yra darbas. Klasikinę muziką klausyti yra darbas. Bergmano filmus žiūrėti irgi yra darbas. Popsas poilsį teikia. Jis vertingas. Gyvenimas padarytas iš darbo ir poilsio.

– Pasakysiu tau, Mikalojau, ką apie tave galvoju.

– Dėl Dievo meilės, nesakyk. Būk geras.

Dėkingumas – Dievo bausmė. Sąžinė taip pat.

Dabar man atrodo, kad vaikystėje buvau laimingas. Niekam nejaučiau dėkingumo, sąžinės taip pat neturėjau, tik bausmės baimę. Pasielgiau bjauriai ir Mama verkė. Prisimenu vis. Negaliu ir nenoriu užmiršti.

– Kaip jautiesi?

– Dar jaučiuosi.

Sutinku pažįstamą žmogų, pasišnekame apie gyvenimą. Smagu buvo susitikti. Kai atsisveikinam, labai atidžiai į jį pasižiūriu. Gal paskutinį kartą jį matau. 

Intelektas supranta, o protas kuria.

Žmogus skiriasi nuo gyvulio tuo, kad turi protą. Dabar informacijos laikai. Nereikia galvoti, reikia žinoti. Protas nebereikalingas.

Išverstos akys ir riksmas. Argumentai prieš žmogų, labai daug padariusį Lietuvai, ir prieš konceptualų meną. Konceptualus menas ne akims, bet smegenims. 

– Žiūri į tuščią popieriaus lapą ir nieko neveiki. Kaip tu gali taip gyventi? Tu gi dailininkas. Paišyk.

– Ne rankos mano paišo, bet galva. Tuščia galva – tuščias popieriaus lapas.

Ieškomą daiktą randu tik tada, kai nustoju ieškoti.

Berkeley sako, kad nėra to, ko niekas niekaip nepatiria. Tam, kad kas nors būtų, reikia, kad kas nors tai patirtų. Kas pirmiau – patirianti sąmonė ar tai, ką ji patiria? Kas ką sukūrė? Kas patyrė pasaulį iki organinės chemijos?

Žmogaus kūnas valgo kiaulieną ir vis didesnis darosi. Kiauliena virsta žmogiena. Žmogus klauso Bacho muzikos ir jeigu ją girdi, jo siela didesnė pasidaro. Kūnas negali be galo didėti, nes sprogs, o siela galbūt gali. Iki begalybės gal. Iki Dievo. 

Dešra – maistas kūnui, mokslas – maistas protui, menas – maistas sielai.

Maistas turi būti kokybiškas. 

Reinkarnacija. Grįžimas į mėsą. Nenoriu grįžti į mėsą.

Noriu būti, bet ne mėsoj. 

Kūnas šykštus, o siela dosni. Iškepu blyną ir vienas jį suvalgau, kitiems neduodu, o kai nupaišau paveikslėlį, tai kitiems jį rodau, negaila, nesužiūrės jie mano paveikslėlio. 

Matydavo žmonės Dievo veidą, o dabar nebemato. 

– Kodėl gi Tu, Dievuli, kankini mane, kodėl neneši manęs į laimę kaip maišo su žarnom. O gal Tavęs nėra? Veido Tavo nematau. 

– Kur tu tikiesi mano veidą pamatyti, Mikalojau? Į televizorių žiūrėdamas? 

Antakalnio kapinėse žiūrėjau į Stasio Kuzmos pietą. Tiek daug skausmo akmeninėse Dievo Motinos akyse, kad net nejauku. Prisiminiau savo klasės draugės Liudos pilnas skausmo akis. 

Akys mato gėlę, o siela mato grožį. 

– Grožiu sotus nebūsi.

– Grožis – maistas sielai.

– Jeigu siela nemirtinga, tai maisto jai nereikia. 

Dievas sukūrė pasaulį gerą sau, o aš Dievo sukurtame pasaulyje kuriu pasaulėlį gerą man – paveikslėlį paišau. 

Man visada patiko ir stipriai veikė kryžiaus forma. Vertikalė ir horizontalė. Dangaus ir žemės jungtis. Žmogaus ir Dievo jungtis. Kristaus esmė. 

Smegenys padarytos iš mėsos. Jose mėsiška logika ir Dievo ten nėra. Neprotinga ieškoti mėsiškos logikos Biblijoje. Ne smegenimis ir ne smegenims ji parašyta. 

Menininkas įkrauna kūrinį savo būsenomis, kurias gali patirti žmogus, girdintis arba matantis kūrinį. 

Jeigu žmogus žiūrėdamas į paveikslą patiria tas pačias būsenas, kurias patyrė dailininkas jį paišydamas, tai jis gali teisingai įvertinti paveikslą. 

Sakoma, nėra meno be jį patiriančio. Jeigu menas yra ne daiktas, bet jausmas, tai jo negali būti be jaučiančio. Kai žiūriu į akmenį, aš jausmo, vadinamo menu, nepatiriu, kai žiūriu į menininko iš akmens iškaltą gryną formą, aš tą jausmą patiriu. Akmeninėje skulptūroje jausmo nėra, bet yra jo priežastis. O pradžios priežastis? Vėl nukeliavau pas Dievulį.

Turbūt daugiau kaip prieš šimtą metų pasakyta, kad menas yra tai, kas pavadinta menu. 

Dailininkas nupaišo paveikslą, daiktą padaro, o tas, kuris pavadina jį menu, sukuria dvasinę vertybę – meną. Tokie dabar laikai.

Du menininkai žiūrėjo į plytą, apie ją kalbėjo, girdėjo vienas kitą ir nutarė, kad nėra jokio pagrindo galvoti, jog „Mona Liza“ yra meno kūrinys, o plyta ne. Nesutinku. Apie „Moną Lizą“ kalbėti nereikia, reikia į ją žiūrėti ir netekti žado. Apie plytą reikia kalbėti labai daug, kol ji tampa meno kūriniu. Iš tikrųjų abejoju, ar plyta juo tampa. Žodžiai, sakomi apie plytą, gali tapti konceptualaus meno kūriniu, bet ne pati plyta. Ji tik pretekstas. Jeigu žmogus pamato plytą muziejuje, jo galvoje vyksta reakcija, kurią galima pavadinti konceptualiu menu. 

Labai man patiko Alfonso Andriuškevičiaus rašinys „Apie sniegą“. 

Mes abu seniai. Mes nepasikeitėm, tik buvom stiprūs kaip vanduo, o pasidarėm silpni kaip sniegas. Sniegas – tai vandens senatvė. 

Algimantas Kuras manekeną drabužių krautuvės lange pavadino kiču. Mano galva, jis teisus. Kičas panašus į meną tiek, kiek manekenas į žmogų. 

Negaliu pasakyti, kad Algimantas Kuras ir Alfonsas Andriuškevičius yra mano širdies draugai. Ne. Jie mano proto draugai. Kai jie mane pagiria, aš jais tikiu, kai peikia – tobulėju.

Žiūriu į pasaulį nieko nematančiomis akimis. Tik tada paveikslo vaizdai ateina man į galvą iš mano vidaus. Jie ten yra tarp žarnų, kaip vištoje yra kiaušinių užuomazgos, jau turinčios savo gyvybę.

Jeigu nepaišyčiau paveikslėlių ir nerašyčiau protingavimų, tai nuo ryto iki vakaro sėdėčiau prieš televizorių ir raudočiau dėl pasaulio likimo, kurio pakeisti negaliu. 

Niekada nenupaišiau paveikslėlio iki galo, nė vienos minties iki galo neparašiau. Vis man atrodo, kad galiu nupaišyti ir parašyti geriau. Kūrybinės mano kančios, be kurių gyvenime niekada nebūčiau laimingas.

– Kodėl, Mikalojau, tavo paveikslėliuose beveik nėra žalios spalvos?

– Nekenčiu žalios spalvos, jeigu ji ne gamtoj. Būtų mano paveikslėliuose žalia spalva, būtų juose ir mano neapykanta. „Neapykanta“ per stiprus žodis, bet kito nerandu. 

Ar reikėjo sukurti tylą ir tamsą? 

Nėra šviesos – nėra spalvos. Nebūtis yra juoda. Malevičius nupaišė kvadratinę nebūtį. 

Akims materija yra tai, kas atspindi šviesą. Tamsoje akims pasaulio nėra. 

Baltoje spalvoje visos spalvos. Mintyse nupaišiau baltą kvadratą juodame fone. Būtį nebūtyje. 

Vakar nupaišiau paveikslėlį ir man jis buvo labai gražus. Šiandien jis man labai negražus. Kas atsitiko? Ar paveikslėlis pasidarė kitas, ar aš pasidariau kitas? 

Kai pirmą kartą pamačiau Picasso paveikslą, pagalvojau, kad žmonija iš proto išėjo. Paskui Picasso paveikslai man gyvi pasidarė, pradėjo mano akyse keistis, vis stipresnį išgyvenimą man teikti ir nesibaigiančia metafizine energija mane penėti. Picasso paveikslai mane pakeitė ir man jie pasikeitė. Aš pasidariau kitas žmogus, žiūrintis į kitus paveikslus. Malevičiaus „Juodas kvadratas baltame fone“ yra ne žiūrėjimui, bet galvojimui. Skirtingas mintis galvodamas apie jį aš pats kuriu juodą Malevičiaus kvadratą. Daug esu jų prikūręs.

– Mikalojau, girdėjau, tavo paroda kažkokioj galerijoj. 

– Taip. 

Atodūsis. 

– Teks nueiti. 

Jis iš tikrųjų nuėjo. Dabar mane sąžinė graužia. Atėmiau iš žmogaus didžiausią turtą – laiką. 

Tomas, mano draugas, mirė prieš kovidą ir karą. Pasisekė jam. 

Sakoma, tuštumos nėra. Juk tai reiškia, kad nėra erdvės. Nėra kur kam nors būti. Nesuprantu. O gal erdvė – tai gravitacija? Ji visur. Visata – tai stūmtraukis. 

– Aš nematau savo ausų.

– Pažiūrėk į veidrodį ir pamatysi. 

– Aš pamatysiu savo ausų atspindį. O jeigu veidrodis kreivas?

Kreivų veidrodžių karalystė. Visa, ką žmogus patiria, yra tik jo galvoj. O patyrimo priežastis tai gal kitur. Nežinau. Gal ir niekas nežino. Kantas teisus. Aš patiriu savo patyrimą, bet ne tai, kas yra. O kas yra – nežinau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.